Nykstančios rūšys yra saugomos. Įrašomos į raudonąsias knygas, apgyvendinamos rezervatuose, veisiamos. Čekų dramaturgas Petras Zelenka prieš kelerius metus parašė pjesę apie nykstančiuosius. Tik ne apie kokius nors augalus, paukščius ar dumblius, o apie homo sapiens – vieną sudėtingiausių, pavojingiausių žinduolių. Tiksliau, apie tam tikras jos atmainas: kuriančias, griaunančias, tikinčias, neišduodančias savo vertybių.
Pjesėje pasakojama istorija apie du draugus, sėdėjusius viename mokyklos suole ir po daugybės metų vėl susitikusius. Jiržis Čejka, vadinamas Džeremiu, – fotografas. Jo nuotraukos lyg ir geros, bet pinigų nėra. Vadyba užsiima antroji žmona, kurios tėvas serga Alzheimerio liga. Ji, pasirodo, buvusi gero draugo, kuris žuvo, kai fotografuodamas užlipo ant minos, žmona. Džeremio fotografija humanistiška: jam svarbus žmogus, o nuotraukos yra vienas iš būdų pažvelgti į žmonių sielas. Tačiau jis geria, yra neištikimas ir galiausiai parsiduoda, nors niekina parsidavėlius.
Jo mokyklos laikų draugas Janas dirba didelei vaistų gamybos įmonei, padėdamas parduoti vaistus ir nesigilindamas į jų poveikį. Džeremis jį laiko niekšu parsidavėliu, mat jis neturi principų. Tačiau, nors niekina jį, pasvajoja apie buvimą jo vietoje.
Janas finansuoja ugninę salamandrą zoologijos sode. Ji nėra pats gražiausias gyvūnas, tačiau jos išlikimui iškilęs pavojus. Janas ją globoja, taip tarsi norėdamas prisijungti prie rūšies išsaugojimo. Jis mielai pasistengtų ir dėl dar vienos rūšies išlikimo: idealistų. Tačiau paaiškėja, kad ši rūšis itin reta.
„Nykstančios rūšys“, regis, labai tinkamas kūrinys jaunimui: kalbama apie idealus, idealistus, tikėjimą, nesėkmes, pinigų trūkumą. Ir, kas dar labiau traukia, – nėra jokių herojų. Pjesėje veikia klystantys, nežinantys, ne visada geriausiai pasirenkantys žmonės. Deja, Jaunimo teatras jau seniai nebetraukia jaunimo. Gal todėl svarstymams apie draugystę ir vertybes tinkamas tekstas buvo pastatytas kaip liūdnas pasakojimas be jokios pozicijos, ne visai aiškiai vidutinio amžiaus publikai, kuri norėdama galės susikurti savo prasmę.
Nors spektaklio erdvė, primenanti ir ligoninę, ir sterilų modernų interjerą, švari ir tvarkinga (scenografas Marijus Jacovskis), joje visko kiek per daug: ir biuro kampas, ir svetainės erdvė, ir dušas, ir Džeremio studija su fotografavimo įranga, ir visai nereikalingos (nes spektaklyje nieko neveikia ir nereiškia) baltos lubos. Scenos gilumą užpildančios projekcijos spektakliui suteikė spalvų ir gyvumo (videodizaineris Šarūnas Mikulskis), tačiau videoprojekcijos buvo reikšmingos vos keliose scenose. Visą kitą laiką jos tiesiog šmėžavo scenos gilumoje.
Patys aktoriai taip pat dažnai atrodė tik scenoje šmėžuojantys, istoriją pasakojantys objektai. Pavyzdžiui, Alekso Kazanavičiaus Džeremis – truputį išsiblaškęs, romantiškai pasišiaušusiais plaukais, nuolat rūkantis menininkas. Janas (Nerijus Gadliauskas) – kostiumuotas didelės bendrovės darbuotojas, kuriam aktorius suteikia jautrumo, iš šalto ciniko paverčia jį idealizmui iššūkį metančiu, tikėti norinčiu žmogumi. Nuolat verkšlenantis (iki kol gauna Gandžio vaidmenį reklamoje ir pradeda pamokslauti) Jano draugas Hanka (Saulius Sipaitis), aprengtas juoda vakarine suknele, šioje istorijoje tėra statistas. Džeremio žmona Jana (Neringa Varnelytė) blaškosi tarp vyrų, pinigų troškimo ir alkoholio, bet spektaklyje tam jokio aiškesnio motyvo nėra. O dar labiau jokios yra Michaela bei Eva (Rasa Marazaitė): tiesiog flirtuojančios, pavydžios, kvailokos, ne itin sėkmingai regzti intrigas mėginančios moteriškės.
Jaunimo teatro aktoriai yra sukūrę įdomių vaidmenų. Tad gaila buvo žiūrėti į besimaivantį, štampuotą Sergejų Ivanovą (juk jaunas kūrybininkas turi būti itin manieringas ir kalbėti paplonintu balsu!), vieną po kitos cigaretes traukiantį A. Kazanavičių ar tiesiog scenoje būnančias moteris. Prieš spektaklį režisierius kalbėjo, kad žiūrovai galės patys apsispręsti, kas tos nykstančios rūšys. Atrodo, kad taip kalbėta, nes kūrėjai patys nesugebėjo išsirinkti ar, dar blogiau, nesuprato, apie ką gi iš tikrųjų kalba. Vien žavaus, lengvai bet kokiai interpretacijai pasiduodančio teksto nepakanka spektakliui sukurti. Nepakanka ir daug kartų įvairių režisierių spektakliuose matytų mizanscenų. Kaip ir tvarkingai išdėliotų scenų, vaizdų bei garsų ar aiškiai skaitomų tekstų.
Labiausiai trūko aiškios pozicijos, su kuria būtų galima sutikti arba ginčytis. Kas dar, be tos ugninės salamandros, yra laikoma nykstančiomis rūšimis? Ar tai idealistas menininkas, pavargęs nuo nuolatinio pinigų trūkumo ir svajojantis apie buvusio klasės draugo gyvenimą? Ar tai Janas, nesiskaitantis su niekuo, su jokiais idealais, bet branginantis mokyklos laikų draugystę ir niekur gyvenime nerandantis nieko tikro? O gal tai vis dėlto vartojama lotynų kalba? Svarbiausias spektaklyje rodėsi Džeremis. Bet nei režisierius, nei A. Kazanavičius nesugebėjo jam suteikti didesnio svorio. Įdomesnis buvo Dostojevskio Stavroginą ar šiųmetėse „Sirenose“ rodyto „Fountainhead“ Hovardą Rorką primenantis Janas. Tačiau nors jis pakeičia veikėjų gyvenimus, pats turi mažai erdvės keistis ir būti keičiamas kitų personažų.
Ganėtinai mažai „Nykstančiose rūšyse“ buvo ir humoro, perkelta į sceną pjesė gerokai surimtėjo. Sterilioje scenografijoje pranyko žaismingumas. Spektaklis nesiūlė daugybės įvairiopai interpretuojamų ženklų, o pasakojo gana konkrečią istoriją, tačiau liko pernelyg daug erdvės kardinaliai skirtingoms interpretacijoms. Nors pavyko suskaičiuoti tik nykstančias salamandras ir jau nebegyvą lotynų kalbą, nykstančiųjų galima aptikti ir daugiau: Jaunimo teatro žiūrovai (net premjeros vakarą neužpildę visos salės), idėjų turintys režisieriai, bet kokiomis aplinkybėmis savitumo neprarandantys aktoriai. „Nykstančios rūšys“ rezervatu jiems visiems netapo. Gerai dar, kad po pirmo veiksmo išnyko ne visi žiūrovai.
