Teklė Kavtaradzė, Tadas Montrimas. D. Matvejevo nuotr.
Netrukus, spalio 3 d., dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir antrus metus režisūros pagrindus Maskvoje studijuojantis Tadas Montrimas žiūrovams pristatys naują kūrinį „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Spektaklio dailininkė – maskvietė Kristina Voicechovskaja, vaidina Dovilė Karaliūtė, Rokas Petrauskas, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė, Vygandas Vadeiva.
Teklė Kavtaradzė (g. 1990) – kino dramaturgė, baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Rašytojos gebėjimai buvo įvertinti dar mokantis mokykloje (2006 m. leidykla „Tyto alba“ išleido pirmąją prozos knygą „Nespalvota“, 2008 m. antrąją – „Basomis po naktinį miestą“). Dar akademijoje ji pradėjo mokytis teatro dramaturgijos pagrindų su dėstytoja iš Švedijos Anna Lina Hetzberg. Pirmoji užbaigta pjesė ,,Namisėda, arba Kambarys pilnas personažų“ 2011-aisiais laimėjo nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ konkursą, pjesė pastatyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2012 m., rež. G. Tuminaitė). 2013 m. tam pačiam konkursui parašyta pjesė „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ – antras dramaturgės kūrinys teatrui, pristatytas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.
Lietuvių dramaturgijos tyrinėtoja Aušra Martišiūtė apie jaunąją autorę ir jos kūrybą sako: „Pjesėse, kino scenarijuose ryškėja stipriosios jaunos dramaturgės Teklės Kavtaradzės savybės – gebėjimas kasdienybėje įžvelgti ir aprašyti situacijas, kuriose personažai atranda pamatines žmogaus gyvenimo vertybes – šeimos ryšius, draugystę, meilę artimui. T. Kavtaradzės personažai metai po metų auga: pradėjusi nuo vaikų, paauglių gyvenimo problemų, dramaturgė sukuria vis įvairesnio amžiaus personažų amplitudę. Kamerinė, intymi pjesė „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ kalba apie paauglių, jaunų žmonių, jų tėvų suartėjimą. Čia veikia dvi seserys (jaunos moterys), vaikinas (jaunas vyras), du broliai (paaugliai), mama, tėvas, kaimynas, mokytojas-kunigas. Yra gimtoji šalis ir užsienis, į kurį išvykstama. Yra šeima ir atskirai gyvenantis tėvas. Yra buities rutina ir mirties, išsiskyrimo, gyvenimo praradimo, artimo žmogaus praradimo nuojauta. Kamerinėje erdvėje sutalpinamas mažas mūsų visuomenės modelis. „Visuomeniškumas“ pjesėje neafišuojamas, bet nujaučiamas.
Teklė Kavtaradzė pjesę kuria tarsi iš nufilmuotų kasdienio gyvenimo fragmentų. Tiksliai užfiksuoja dialogo niuansus. „Stambiu planu“ matome besikalbančius personažus. Iš pirmo žvilgsnio čia nieko ypatingo neįvyksta. Kita vertus, visi pjesės personažai yra patyrę dideles traumas – jauna mergina išvažiuoja gyventi į kitą šalį, tėvas nebendrauja su dukromis, vaikinas turi mįslingą liūdesio priežastį ir t.t. Tačiau traumos paliekamos „už kadro“, o čia, mums prieš akis, vyksta mažesni ar didesni personažų atradimai. Klausantis pjesės veikėjų pokalbių apima dvejopi jausmai: viena vertus, nereikšminga, kasdieniška, paprasta, buitiška, kita vertus – yra kai kas daugiau.
Pjesėje rodoma, kaip personažai suartėja. Kaip nuo priešiškumo, atžarumo, šaltumo, priekabumo per pokalbius einama draugiškumo, supratingumo link. Kai neeksponuojami skaudžias patirtis sukėlę įvykiai – atrodo, kad paprasčiausiai klausomės personažų pokalbių. Tačiau pokalbiai neerzina, nenusibosta: smalsu, kas bus toliau. Ir įvyksta labai svarbūs dalykai, personažų (taip pat ir pokalbius girdėjusiųjų) gyvenimas tampa tikresnis, vertingesnis.
Pjesės epizodai primena Jono Meko filmuotą gyvenamosios aplinkos pasaulį – techniniai trikdžiai tik sustiprina aplinkos, joje esančių žmonių tikrumo pajutimą. Kiekviena nauja pjesė paskatina galvoti apie tai, kokie pokyčiai vyksta dabar rašomoje lietuviškoje dramoje. Susipažinus su Teklės Kavtaradzės „Keletu pokalbių apie (Kristų)“ ryškėja linija, vedanti prie gyvenimo, aplinkos, žmogaus realumo, kasdienybės, geriau matomos ne buitiškos, o metonimiškos mūsų pasaulio detalės. Tai nebe senasis postmodernizmo fragmentiškumas – šaltas, atskiriantis, afišuojantis susvetimėjimą, ryšių stoką, o kitoks, bylojantis apie suartėjimą, svarbias patirtis: šeimos, gimtosios žemės, savo artimo...“
Dramaturgė Teklė Kavtaradzė pabrėžia: „Pjesė „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ – mūsų, šiandien gyvenančių jaunų žmonių, pokalbių fragmentai. Tik iš dialogų ir monologų sudarytoje pjesėje gilinamasi į jaunų žmonių santykius: į bandymus kurti santykius, ieškoti santykio, išlaikyti santykius, atrasti santykį su kitais ir su savimi, taip pat kaip su „kažkuo“ daugiau. Šiandien labai lengva sutrikti ieškant ne tik tikėjimo, bet ir savęs paties, atramų ir vertybių, todėl kyla didelis įkvėpimas ir noras tiesiog „pasiklausyti“, pabūti atvirų pokalbių tarp panašiai sutrikusių ir ieškančių žmonių liudininku. Tarp žinojimo ir nežinojimo, tikėjimo ir netikėjimo, ilgesio ir artumo besiblaškantys personažai yra labai arti mūsų. Lygiai taip pat arti, kaip ir tai, ko, esu tikra, visi mes ieškome – kad ir skirtingais būdais.“
Tadas Montrimas prieš porą metų baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur mokėsi vaidybos (kurso vadovas – Jonas Vaitkus), o šiuo metu studijuoja režisūrą Maskvos Vsevolodo Mejerholdo teatro institute (kurso vadovas – Viktoras Ryžakovas). Lietuvoje debiutuojantis režisierius apie naują kūrinį sako: „Svarbiausia jo tema – šiandienos žmogaus tragedija, kurią galima apibūdinti jau turbūt ne kartą girdėtu liūdnu pokštu: mūsų 7 milijardai, o pasikalbėti nėra su kuo. O apie ką šiandien norisi kalbėti? Kokios temos dabar mums svarbios ir kodėl nebeužtenka interneto teikiamų galimybių išsisakyti, bendrauti virtualiai? Gal ėmėme ilgėtis prarasto santykio su gamta, Dievu, artimaisiais ir galų gale – savimi? O gal tai lemia kitos priežastys? Tai man atrodo labai įdomi užduotis šiandien, kai lyg ir gerai gyvenam, bet „kažko“ trūksta, „kažkur“ tuščia, o „kažkur“ duria. Priartėti prie to nesuprantamo „kažko“ ir yra didžiausias iššūkis.“
