Lietuvos teatrą garsina iškilios režisierių asmenybės, todėl teatro profesionalai ir ištikimi žiūrovai laukia naujos ryškių kūrėjų kartos. Šių metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II režisūros kurso, vadovaujamo režisieriaus doc. Gintaro Varno, studentų pasiekimai ir egzaminų darbai nuteikė ypač viltingai. Tarptautiniame teatro debiutų festivalyje „Tylos!“ parodytas Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Sapnas“, teigiamai įvertintas teatro kritikų ir žiūrovų, sulaukė pripažinimo tarptautiniuose festivaliuose Italijoje, o Povilo Makausko spektaklis „Guernica“, smarkiai išsiskyręs akademiniame kontekste, dalyvavo festivalyje Štutgarte. Siūlome susipažinti su jaunųjų režisierių mintimis apie studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, teatrą bei jų kūrybinius darbus.
Kamilė Gudmonaitė teatrą apibūdina taip: „Tai žuvis, kurią bandai pagauti vandenyje. Kuo daugiau kalbi apie teatrą, tuo labiau tolsti nuo jo esmės. Režisūra yra nežinojimo profesija – spektaklis, dar vakar atrodęs tobulas, šiandien gali apskritai neįvykti.“ K. Gudmonaitė sako, kad „studijuojant įdomiausia patirtis yra ne ta, kai sekasi, važiuoji į festivalius, gauni apdovanojimus, specialybės paskaitose esi vertinamas aukščiausiais balais, o priešingai – kai išsiskiria nuomonės su dėstytojais, nes tai suteikia galimybę suprasti, ką pats mąstai. Be abejo, pedagogai padeda visapusiškai augti ir mes ne veltui patenkame pas vieną ar kitą mokytoją.“
K. Gudmonaitė su spektakliu „Sapnas“ pagal Augusto Strindbergo ir Eugène’o Ionesco kūrinius dalyvavo šių metų birželio 30 – liepos 3 d. Venecijoje vykusiame tarptautiniame teatro mokyklų festivalyje „Venecija-Open stage“, kurį organizuoja Venecijos teatro universitetas, taip pat liepos 3–9 d. 57 kartą Spoleto (Italija) mieste vykusio tarptautinio festivalio „Festival dei Due Mondi“ („Dviejų pasaulių festivalis“) Europos jaunojo teatro programoje, kurią kasmet organizuoja Nacionalinė Silvio d’Amico Teatro akademija Romoje. Šiame festivalyje spektaklis „Sapnas“ laimėjo pirmąją vietą.Spektaklyje vaizduojama groteskiška mokykla, kurioje kyla Mokytojo ir Mokinio konfliktas, o „Kiek bus du kart du?“ tampa gyvenimo prasmės klausimu, į kurį neįmanoma atsakyti. Spektaklyje analizuojamos laiko ir erdvės egzistavimo galimybės, pagal sapno logiką kuriama iracionalaus ir racionalaus pradų kova.
„Sapnas“ mane užaugino. Pasirenki pjesę ne todėl, kad esi pakankamai didelis ją statyti, o todėl, kad esi pernelyg mažas, ir kūrinys tave užaugina“, – sako K. Gudmonaitė. Festivaliuose „Sapnas“ buvo vaidinamas anglų kalba pagal A. Strindbergo patvirtintą anglišką pjesės vertimą. Režisierė nenorėjo naudoti titrų, nes „skaitymas ir tekstinė informacija priešinasi vienai iš spektaklio idėjų: žodžiais pasakyta mintis praranda didelę dalį savo esmės“. Jaunosios režisierės teigimu, vaidinti anglų kalba aktoriams nebuvo sunku, tačiau įvairiakalbiai festivalių spektakliai leido įsitikinti, kad „jeigu spektaklis neveikia žiūrovo kitomis teatrinėmis išraiškos priemonėmis, tai jis netaps paveikesnis ir su tekstu“. K. Gudmonaitė džiaugiasi, kad spektaklis buvo labai gerai įvertintas, kad aktoriai pasitikėjo vienas kitu, nebijojo improvizuoti ir tapo darnia komanda scenoje.
Kitas jaunos režisierės darbas – spektaklis „Kelionė į Tandadriką“ pagal V. Žilinskaitės apysaką-pasaką. „Penki sulūžę, sąvartyne atsidūrę ir ten susipažinę žaislai atranda kosminį laivą ir nusprendžia skristi į Tandadriką – planetą, į kurią niekas nežino kelio, bet veržiasi nuvykti. Spektaklyje kiekvienas personažas ieško savos Tandadrikos.“ Šią pasaką perkelti į sceną įkvėpė kūrinyje personažo Kuto išsakyta mintis: „Man atrodo, aš supratau, kas yra esmė – geldelė jūros dugne, kuri yra šiek tiek prasivėrusi, o ten – mažutė pilka būtybė.“ Šis sakinys režisierei atskleidžia „žmones ir kiekvieną akimirką keičiamas kaukes, kuriomis prisidengę jie slapstosi vieni nuo kitų. Ieškodami atviro, tikro, žmogiško bendravimo ne tik su kitais, bet ir su savimi, jie geidžia skristi į Tandadriką, kuri iš tikrųjų yra savotiška utopija, neegzistuojanti šalis.“
K. Gudmonaitei labai svarbi muzika. Jos manymu, muzikalumas padeda kuriant spektaklio kompoziciją ir atmosferą. Taip pat muziką savo darbuose ji įvardija tarsi aukštesniuoju režisieriumi: „Sapne“ – tai gongą valdantis dievas Indra, o „Kelionėje į Tandadriką“ – gyvai muziką kuriantis antrasis Pajacas. Jaunajai režisierei šiuo metu atrodo, kad teatre būtina suburti nuolatinę žmonių komandą, savotišką bendruomenę: „Neverta kurti, jeigu nėra panašiai į teatrą žiūrinčių žmonių, kurie susivienija bendram tikslui, kartu kuria ir auga.“
Povilas Makauskas teatrą apibūdina kaip „susitikimo erdvę, kurioje žmonės siekia akistatos su savo paslaptimis, nori išsiaiškinti, ką jie pastaruoju metu sau meluoja, arba trokšta įsitikinti, kad jų vertybės yra teisingos ir tikisi jas apginti“. Teatras P. Makauskui taip pat yra „empatijos, atjautos ir žmogaus stebėjimo vieta bei erdvėlaikis, kuriame pasineriama į pasakojimą. Teatras turi būti gyvas, aktyvus, intelektualus ir įdomus jaunam žmogui.“ P. Makauskas režisūrą įvardija kaip tam tikrą diskusijos formą. „G. Varnas yra tikras Mokytojas, mokydamasis jauti tvirtą užnugarį ir kartu visišką kūrybinę laisvę su tikra kokybine kontrole.“
Su spektakliu „Guernica“ gegužės 28–31 d. P. Makauskas dalyvavo tarptautiniame festivalyje „Die-Wo-Spielen“, kurį organizuoja Štutgarto valstybinės aukštosios muzikos ir teatro mokyklos lėlių specializacijos studentai. P. Picasso paveikslo inspiruotą pastatymą jaunasis režisierius apibūdina taip: „Tai – popierinių lėlių, marionečių, šešėlių teatro, objektų, gyvo aktorinio plano ir pacifistinio hepeningo bei provokacinių elementų turintis spektaklis. Visi scenoje esantys elementai, piešti ir kurti koliažo bei grafikos technikomis, yra tarsi antriniai paveikslai. „Guernica“ yra spektaklis ir koncertas, kuriame gyvai skamba dance macabre. P. Picasso paveikslo personažai pasakoja karo akimirkų istoriją, kai mirtis šluoja erdvę, o bombos apima dangų. Išsyk pasakojama ir P. Picaso paveikslo kūrimo istorija, matosi dailininko užtapyti ir paslėpti personažai. Į veiksmą įtraukti pacifistinės minties tekstai apmąsto ir nūdienos konfliktus bei aktualijas.“
„Gernikos bombardavimas buvo vienas pirmųjų tokio masto ir žiaurumo karinis veiksmas, kai masinio naikinimo objektu tapo nieko apie tai nenutuokiantys miesto žmonės. Istorijos atsikartojimas su vis didėjančiu pagreičiu ir visuotinis aklumas skatina kurti“, – teigia P. Makauskas. Spektaklio dramaturgija sudėliota iš istorinių įvykių: nuo Gernikos bombardavimo iki dėl olimpinių žaidynių negailestingai Sočio nacionalinį parką naikinančio V. Putino veiksmų. Anot režisieriaus, vienu iš iššūkių tapo darbas su aktoriais, „kurie iš pradžių nesuprato, ką reiškia kurti ne literatūrinį personažą, o kalbėti ir išsakyti kritišką nuomonę apie dokumentinę situaciją“.
P. Makauskas mano, kad teatras gali ne tik atspindėti esamąjį laiką, bet ir sąmoningai, kūrybingai jį analizuoti. Spektaklyje „Guernica“ kalbama apie „antidekalogą ir susinaikinimą“, o kitas jaunojo režisieriaus darbas, sukurtas pagal O. Wilde’o filosofinę pasaką „Žvejas ir jo siela“, yra „apie meilės jėgą ir atgimimą“. Kurti spektaklį režisierių paskatino „poreikis kalbėti apie sielą, kuriai reikia meilės, ir apie galimą sielos žiaurumą“. Taip pat įkvėpė O. Wilde’o žodžiai: „Meilės paslaptis didesnė nei Mirties.“
Sielos personažui įkūnyti P. Makauskas sukūrė didelių matmenų, abstrakčių formų aktorių valdomą lėlę, taip pat spektakliui „Guernica“ pats kūrė lėles. P. Makauskas daug kalba apie lėlės reikšmę scenoje ir jos magiją, kuri irgi gali padėti aktoriui atrasti sceninį tikrumą.
Žilvinas Vingelis sako: „Režisūra, deja, nebėra tokia intelektualų-reformatorių specialybė, kokia dar neseniai buvo, todėl nebereikia jos iškelti. Nėra hierarchijos, kurioje ši specialybė būtų aukščiau už kitas. Režisūra skatina matyti tam tikrus dalykus per specialybinį binoklį, be to, dirbantieji teatro srityje ilgainiui aplinką ir žmonių elgesį pradeda vertinti pagal kategoriją „tikra–netikra“. Pavyzdžiui, istorijoje ar religinėje mitologijoje yra daug teatrališkų situacijų ir pavydėtinos kokybės apgaulės meno.“ LMTA studentas vertina tai, kad visi dėstytojai ne tik suteikia profesinių žinių pagrindus, bet ir „moko teatro meno per privalomą savęs paties pažinimą, reikalaudami didelio individualumo“.
Vienas iš Ž. Vingelio egzamino darbų – „Stebuklinga spanguolė“ pagal J. Ivanauskaitės pasaką. Spektaklio prologe eksponuojamas „karo lauko žiaurumas, jame dalyvaujančių asmenų robotizmas ir individualybės mirtis“. Pagrindinis veikėjas antrokas Algiukas „vaikiškai idealizuoja karą, kuris tampa berniuką lydinčiu žaidimu“. Suvalgius stebuklingą spanguolę, sceną užpildo masyvios įvairių dydžių ritės ir Algiukas atsiduria stebuklingame vuoklių pasaulyje. Anot jaunojo režisieriaus, „vuoklius galime suvokti kaip berniuko vaizduotės vaisius, tai savotiška gynybinė reakcija į žmonių pasaulio reiškinius. Kiekvienas iš mūsų turi vuoklį, kuris pasižymi vidiniu laisvės pojūčiu ir žaismingumu, jaučia meilę artimui ir gamtai, tačiau jo klausyti reikia didelės drąsos, stiprybės ir individualumo. Spektakliu tikimasi prisidėti prie demoralizuoto, agresyvaus žmonių elgesio su gamta bei vienas kitu demaskavimo ir naikinimo.“
Kitas egzamine pristatytas darbas yra spektaklis-koncertas pagal J. Baldwino apsakymą „Sonio bliuzas“. Ž. Vingelis daug pasakoja apie 1957 metų, kai apsakymas buvo parašytas, pasaulinį kontekstą, visuomenėje vykstančius pokyčius, kontrastingą Harlemo atmosferą, pristato džiazo muzikos istoriją. Tačiau jam svarbus ne tik kruopštus konteksto surinkimas, bet ir detalus darbas su aktoriumi. Jaunasis režisierius džiaugiasi, kad turėjo galimybę kurti su patirties teatre turinčiais aktoriais Vainium Sodeika, Dovydu Stončiumi ir Birute Belada Tauteryte. Spektaklyje žinomus džiazo kūrinius gyvai atliko džiazo studentų orkestras.
Ž. Vingeliui, kaip muzikantui, labai svarbus spektaklio muzikos kūrimo procesas, todėl jo darbuose gyva muzika „nėra iliustratyvi atmosferos nuoroda, o visavertis spektaklio komponentas, dalyvaujantis dialoge su aktoriumi ir sąveikaujantis su sceniniu veiksmu“.
Mantas Jančiauskas teatrą suvokia kaip būdą išgyventi šiame pasaulyje, priemonę komunikuoti, savęs realizaciją, bendruomenės kūrimą, įdomių temų kėlimą į visuomenę. „Žmogus jaučiasi vienišas, o menas suteikia galimybę pasireikšti subjektyviam pasaulio matymui, sukurti savitą pasaulį“. M. Jančiauskas sako, kad LMTA galioja kiti dėsniai nei, pavyzdžiui, mokykloje. „Čia esi metamas į vandenį ir stebima, ar išplauksi, tau suteikiama laisvė ir žiūrima, kaip tu ją turėdamas elgiesi“.
Vienas iš M. Jančiausko egzamino darbų – ištrauka iš A. Slapovskio pjesės „Išvažiuoju“. Scenoje – kelių baltų klozetų krūva, plytelių skeveldros, metalinė statinė, iš kurios pasirodo trečiasis draugas. „Pjesė yra groteskas su daug rusiškos dvasios, tačiau kurti paskatino pagrindinio personažo dvejonės aspektas: jis visą laiką bando išvažiuoti, daugiau kaip šimtą kartų pakartoja frazę „aš išvažiuoju“, bet iš tikrųjų nieko nedaro, tik kalba. Ištraukoje kalbama apie žmones, kurie labai stipriai „jaučia“, kad reikia keisti pasaulį, bet, deja, dėl tam tikro žmogiškojo silpnumo to padaryt negali“, – pasakoja M. Jančiauskas.
Kitas M. Jančiausko egzamino darbas – „Vedybos su mirusiu“ pagal lietuvių liaudies siaubo pasaką. Scenos erdvėje – lova, betoninis kryžius, vėliau sudaužomas kūju, mergina, raudanti dėl mirusio mylimojo, trys velniai, kelionė į kapines ir pragarą bei sugrįžimas namo. Spektaklyje gausu metaforų ir simbolių. „Viena iš temų – kova su velniu ir žmogaus pergalė, įvykusi savotiškame sapne, bei dviejų pasaulių susidūrimas: žmogaus ir anapusinio pasaulių.“ Nagrinėjama šių pasaulių tarpusavio sąveika, „kiek mistinis pasaulis mus keičia ir kiek jis mus įtraukia, kiek jis mus veikia, kai mes esame silpni, ir atvirkščiai, kai išdrąsėjam, arba kai liekame vieni. O pragaras yra ten, kur nėra tikėjimo plačiąją prasme.“
M. Jančiausko manymu, „minimalizmas teatre gali tapti atsvara technokratinės visuomenės tempui, žiūrovas gali patirti apsivalymą nuo greičio. Kartais norisi teatre pamatyti kai ką priešinga laikui, kad atėjęs į teatrą žiūrovas sustotų ir išvystų kitą realybę, kurioje reflektuodamas save atvertų savąjį vidinį pasaulį“.
