Pasikalbėti su Karolina Žernyte susitikome vieną karščiausių šios vasaros dienų Trakuose – pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Semeliškių, kur vasarodama ji ruošiasi naujiems darbams. Karolina Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokėsi aktorių lėlininkų kurse, porą metų dirbo Kauno lėlių teatre, o dabar režisuoja: praėjusių ir šių metų pavasariais stačiusi spektaklius Rusijoje, šiuo metu ji planuoja būsimus projektus ir Rusijoje, ir Lietuvoje.
Lietuvoje Tu žinoma kaip spektaklių „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ ir „Mano akys matė tave“ kūrėja. Taip pat žinome, jog buvai nominuota „Auksinei kaukei“ už spektaklį Maskvoje. Gal galėtum plačiau papasakoti, kur ir ką darai?
Be dviejų spektaklių Lietuvoje sukūriau ir du spektaklius Rusijoje. „Gegužės naktį“ pagal N. Gogolį Maskvos lėlių teatre pastačiau maždaug prieš metus. Šis spektaklis nominuotas keliems apdovanojimams, taip pat ir „Auksinei kaukei“. Jis gavo ne vieną apdovanojimą festivaliuose, tiesa, nekonkursinėse (jose nedalyvaujam) programose. Neseniai „Gegužės naktis“ festivalyje „Arlekin“ Sankt Peterburge, didžiausiam vaikų teatrų festivalyje Rusijoje, nekonkursinėje programoje susirinko visus apdovanojimus.
Kitas spektaklis, šiemet pastatytas Rusijoje, Naberežnyje Čelnuose, Tatarstano respublikoje, – „Ežiukas ir rūkas“ pagal S. Kazlovo pasakas. Nors abu spektakliai kurti akliesiems, vis dėlto jie gerokai skiriasi. Maskvoje rodant spektaklį svarbu įtraukti kuo daugiau žiūrovų, o Tatarstane statytas darbas skirtas mažesniam žiūrovų kiekiui, kol kas rodytas tik akliesiems arba festivaliuose.
O dabar laukia mažiausiai keturi pastatymai Rusijoje, galbūt ir Lietuvoje.
Kodėl ir kaip pradėjai dirbti Rusijoje?
Mane ten pakvietė po to, kai Rusijoje parodėme „Bitinėlio pasakas šešiems pojūčiams“. Kadangi čia darbų buvo nedaug, ėmiausi to, ką pasiūlė. Socialinės atskirties grupės Rusijoje ilgai buvo pamirštos, dabar stengiamasi jas kuo labiau įtraukti. Kadangi dirbu su aklaisiais, spektaklių statymas Rusijos teatruose naudingas ir jiems, ir man.
Teatras akliesiems – kas tai?
Jis dar vadinamas pojūčių teatru, nes tokie spektakliai veikia visus dalyvio pojūčius, išskyrus regą. Spektaklį reikia įsivaizduoti, susikurti kiekvienam savo galvoje. Mes dirbam su skoniais, garsais, prisilietimais, judesiu (pavyzdžiui, judančiomis kėdėmis). Ieškom įvairiausių būdų įtraukti žiūrovus į spektaklio atmosferą. Čia galima kalbėti ir apie terapiją, kuri atsiranda žmogui pasinėrus į pojūčių pasaulį, ir apie vaizduotės galią: kiekvienas žiūrovas kalbėdamas apie savo pojūčius papasakoja skirtingą spektaklį.
Idėja kilo iš noro tarnauti žiūrovui. Pradėjau galvoti apie nereginčius žiūrovus. Pradėjus dirbti paaiškėjo, kad į tai įdomu žiūrėti ir iš šono, todėl atsirado ir regintys žiūrovai. Man dabar daug įdomiau stebėti aktorius, nei dalyvauti spektaklyje užrištomis akimis: matyti, kaip aktoriai daro tik tai, ko reikia, nesiblaško, nieko nevaidina. Šitaip dirbant labai lengva scenoje būti tikram: tiesiog darai, ką reikia.
Kaip keičiasi šis darbo principas? Ar yra dalykų, kurių nekartotum? O gal jau iš pat pradžių atradai geriausius sprendimus, kuriuos dabar tereikia perkelti vis į kitas aplinkybes?
Kiekvieną kartą visko ieškom iš naujo ir atrandam daugybę labai įdomių dalykų. Nemanau, kad dirbdama aktore būčiau tiek atradusi. Kiekvienas spektaklis yra darbas su savimi, su rūpimu klausimu, į kurį ieškom atsakymo. Nebūtina jį rasti, bet svarbu, kad ieškoti būtų įdomu. Labai gerai, kad ieškau ne viena, su aktoriais, dailininkais.
Lietuvoje dirbai su savo kurso draugais, Rusijoje – su teatrų trupėmis. Ar nesinori suburti savo komandos, įkurti Karolinos Žernytės teatrą?
Jei sutikčiau savus žmones, mielai to imčiausi. Visada svajojau turėti savo teatrą. Bet dirbti su jau egzistuojančiu teatru nėra blogai: nereikia užsiimti spektaklių administravimu, viskas daug paprasčiau.
Iš tiesų, kai statėte „Bitinėlio pasakas šešiems pojūčiams“, viską darėte patys, iš savų lėšų. Dirbdama Rusijoje, valstybiniuose teatruose, nebeturi galvoti apie kiekvieną daiktelį, jo radimą ir kainą. Gali dirbti kaip nori?
Ten yra kitokių problemų. Ten turiu daugiau laisvės, bet kadangi daiktus įsigyti yra sudėtinga, vis dėlto negaliu pasinaudoti man suteikiama laisve: jei daryčiau viską, kaip noriu, būtų neįmanoma to, ko reikia, gauti laiku ir pastatyti spektaklį. Pavyzdžiui, veltinius, kurių reikėjo „Gegužės nakčiai“, atsiuntė ryte prieš premjerą, kai generalinė repeticija su žiūrovais jau buvo įvykusi.
Taip pat laisvę riboja tai, kad Rusijoje teatre vaikams yra griežtų tabu, pavyzdžiui, mirtis. Vienam teatrui pasiūliusi V. Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“ sužinojau, kad apie savižudybę ten vaikams niekas nekalba.
Ką dar pastebėjai Rusijos teatre? Kokius matai rusiškos ir lietuviškos teatro kultūros skirtumus?
Skirtumas yra labai didelis. Tiesa, tendencijos teatre ganėtinai panašios. Jau vien dėl to, kad lietuvių teatralų ten dirba nemažai, jie yra labai gerbiami, beveik dievinami. Ten, kaip ir pas mus, svarbi estetika, forma, bet taip pat svarbu ir prasmė, gelmė. Panašių tendencijų yra lėlių teatre: didėja spektaklių kūdikiams poreikis ir kiekis. Iš tiesų yra daug panašumų, bet pagrindiniai skirtumai yra pagarba teatrui ir įprotis į jį eiti. Kita vertus, mes turime daugiau išraiškos laisvės.
O ar nėra taip, kad Rusijoje labiau vertinami eksperimentai? Klausiu, nes pati buvai nominuota „Auksinei kaukei“ socialinio teatro, eksperimento kategorijoje. Tokios kategorijos mūsiškiuose „Auksiniuose scenos kryžiuose“ neįsivaizduoju.
Nėra čia ką lyginti: Lietuva labai maža. Rusijoje yra labai daug žmonių, labai daug kuriančių užsieniečių. Galėtume nebent trijų Baltijos šalių teatro eksperimentus lyginti.
Noriu grįžti prie tavo darbų. Tu nesi baigusi režisūros studijų. Ar nejauti, kad statant spektaklius kažko trūksta? O gal režisūrinių taisyklių nežinojimas išlaisvina?
Kol kas trūkumo nejaučiu. Bet negaliu sakyti, kad nesimokysiu režisūros. Tikrai žinau, kad nenoriu mokytis nei lietuviškoje, nei rusiškoje režisūros mokykloje, o vietos, kur norėčiau mokytis, dar neradau. Šiuo metu man patinka kūrybinės dirbtuvės, nes jose galima daug atrasti. Nemanau, kad norint režisuoti būtina studijuoti režisūrą. Dabar naudingiau atrodo, pavyzdžiui, šokis, nes moko partnerystės. Kitas svarbus dalykas – mokytis statant kiekvieną spektaklį. O tai pavyksta, kai kiekvienas spektaklis yra eksperimentas, kuriamas vadovaujantis tik keliomis pagrindinėmis taisyklėmis.
Man dar atrodo, kad režisieriaus darbas yra kaip psichologo: reikia pažinti žmones. Galima statyti spektaklius nieko iš anksto nežinant, bet jei žinai, kaip dirbti su žmonėmis, viskas pavyksta. Dirbti, žinoma, reikia ne tik su aktoriais, bet ir su visa teatro administracija. Kadangi spektaklių statymui gaunu mėnesį, pažinti žmones tenka labai greitai.
Mėnesio ne per mažai?
Mažokai. Todėl dažnai atvažiuoju anksčiau, vedu užsiėmimus, kad aktoriai suprastų, kas yra pojūčių teatras. Taip pat naudojuosi tuo laiku, kad pažinčiau teatrą, aktorius, kas jiems įdomu, ko reikia. Kai jau statome spektaklį, labai daug reikalauju iš aktorių: jie turi būti smalsūs, eksperimentuoti, turėti pasiūlymų.
Ko konkrečiai tikiesi iš savo aktorių?
Smalsumo, kantrybės ir noro dirbti. Dar gerai būtų muzikinė klausa. O visa kita nėra būtina. Man patinka, kai aktoriai atsineša visokių daiktų, bando juos įvairiai naudoti, naktimis sapnuoja, pasilieka po repeticijų, eksperimentuoja.
Ar turi idealų, autoritetų, kurie įkvepia, iš kurių mokaisi?
Nėra idealaus žmogaus, tokio, kokia aš norėčiau būti. Bet yra menininkų, kurių darbai man patinka: Valentinas Masalskis, Philippe Genty, Duda Paiva. O mokausi aš iš labai daug žmonių, kurie visai nebūtinai susiję su teatru. Pastaruoju metu mokausi paprastumo ir tikrumo, dirbti dėl savęs, taip, kad būtų smagu.
