Atrodo, dar taip neseniai – 2012 metais – sveikinome „teatrologijos riterį“ Antaną Vengrį su įspūdinga jo šimto metų sukaktimi, o štai – jau atsisveikiname... Poetas ir žurnalistas Audrius Musteikis viename savo neseniai publikuotų straipsnių Antaną Vengrį ir metais jaunesnę jo žmoną vertėją Eugeniją Vengrienę pavadino „Vilniaus deimantais“. Vienas iš deimantų jau užgeso...
Apie Antano Vengrio iškilius darbus teatrologijos ir ypač teatro istorijos srityje nemažai rašyta. Jo nuveiktų darbų sąrašas įspūdingas jau vien tik savo kiekybe, bet kaskart toje netrumpoje įvairių teatrinės tematikos kūrinių virtinėje atrandi vis naujų privalumų. Vienas iš elementariausių – tai laiko argumentas: pradėjęs savo kūrybinę-mokslinę veiklą dar prieškario Lietuvoje, gyvenęs ir kūręs kartu su seniai jau legendomis tapusiomis asmenybėmis, Vengris buvo neįkainojama gyva jungtis tarp „anos“ ir „šios“ Lietuvos, tiltas per tarpeklį, kurį, pasirodo, vėlesnėms kartoms ne taip paprasta peršokti... Sunku patikėti, kad mūsų bendradarbis, bičiulis, kolega buvo pažįstamas, tarkime, su „carinių laikų“ artistu Konstantinu Glinskiu, kad girdėjo jo gyvą žodį ir balsą, kad pažinojo „priešistorinį“ režisierių Juozą Vaičkų, Andrių Oleką-Žilinską ir bendravo, netgi polemizavo su Baliu Sruoga, lankė jo teatro seminarą. Legendos, legendos, legendos... Teatro sferoje, kur visas menas paremtas gyvo žmogaus buvimu, jos ypač gajos ir svarbios. Bet ir pats Antanas Vengris jau buvo perėjęs į „legendų“ pasaulį – bent jau taip turbūt atrodė jaunajai Lietuvos teatralų kartai. Kas kita, kai minime kokio nors kultūros žmogaus šimtmetį – studijuojami jo raštai, sena spauda, ieškoma naujų faktų, džiaugiamasi, kai pavyksta atrasti ką nors nauja... Tačiau „gyvas“ šimtmečio minėjimas atrodo labai neįprastai, beveik neįtikėtinai: juk galėtum aplankyti, pasikalbėti, priminti, sužinoti... Kiek tokių neišnaudotų „deimantų“ dar turime savo aplinkoje, jau ir patys po truputį jais virsdami...
Daugybę kartų įvairiomis progomis esu minėjusi ir nagrinėjusi kolegos Antano Vengrio raštus, o šiandien norėčiau prisiminti tik tuos, kurie man paliko didžiausią įspūdį. Sunku. Jeigu pasidžiaugsiu 1996 m. pasirodžiusia vertinga, daugybę teatrologinių patirčių užfiksavusia knyga „Teatro pašauktieji“ (Antanas Sutkus, Petras Kubertavičius, Juozas Stanulis, Potencija Pinkauskaitė, Jurgis Petrauskas ir kiti), tai kaipgi galiu nepaminėti „nepakankamai idėjiškos“ anų cenzūruojamų laikų teatro istorinės studijos „Lietuvių teatras 1918–1929“ (1981). Tik iš jos mes, jaunesnieji kolegos, sužinojome, kaip atrodė, kas vyko ne tik prieškario lietuvių teatre, bet ir pačioje Lietuvoje, laikinojoje sostinėje Kaune. (Juk mes, kaip istorikai, formavomės „specfondų“ aplinkoje!) O dar Vengrio inicijuotas ir daugiausia jo pastangomis įgyvendintas dviejų straipsnių rinkinių „Teatrinės minties pėdsakais“ (1969 ir 1982) išleidimas! Kaip praplėtė jie daugelio teatrinius horizontus visomis kryptimis – į teorinius apibendrinimus, įdomią polemiką ir netgi į „tuolaikinį“ Vakarų teatrą, naujausias jo tendencijas, tuo metu „saugotas“ nuo teatrinės visuomenės po devyniais užraktais! Patikimas, reiklus, preciziškas, smalsus ir atvirai kritiškas kolega buvo nepamainomas „deimantas“ lietuvių teatrologijos keliuose ir klystkeliuose.
Dar vienas labai man svarbus Vengrio asmenybės aspektas – jo „vilnietiškoji“ pilietybė – antroji šalia „kaunietiškosios“. Gyvendamas pas savo dėdę Joną Vengrį lenkiškame prieškario Vilniuje, jaunasis moksleivis užkliuvo okupacinei valdžiai ir buvo iš Vilniaus ištremtas, tačiau, vos atsiradus galimybei, grįžo atgal ir papildė galantiškų ir sąmojingų džentelmenų – prieškarinių vilniečių lietuvių gretas. Paskui buvo gulagai, daugeliui tautiečių pažįstami juodieji gyvenimo puslapiai, nelengvas kelias į pripažinimą.
Tačiau žalią vasaros dieną, stovėdama senosiose Rasų kapinėse, mąsčiau apie tai, į kokią išskirtinę vietą atgula garbusis velionis – netoli nuo Jono Basanavičiaus, Balio Sruogos, Mečislovo Chadaravičiaus, Marijos ir Jurgio Šlapelių, žinomo lietuvybės veikėjo kunigo Kristupo Čibiro, ten, kur ilsisi ir jo dėdė kalnų inžinierius Jonas Vengris bei daugelis kitų šviesuolių. Senųjų „Vilniečių ainių“ bendruomenė laikė Antaną Vengrį bei visą jo gražią ir gausią šeimą savo nariais.
Nepaprastai graudu ir gaila, kad mūsų kartos akivaizdoje šį pasaulį palieka paskutiniai istorinį Vilnių ir istorinį lietuvių teatrą dar menantys žmonės. Teatralas ir literatas Antanas Vengris – vienas iš jų...
