VDA galerijoje „Akademija“ birželio 30 d. atidaryta scenografijos ir marionečių paroda. Jos eksponatai skirti spektakliui „Leili ir Medžūnas“, kurio premjera įvyks maždaug po pusės metų Baku, Tarlan Gorchu marionečių teatre. Vėliau planuojama šį spektaklį atvežti ir į Lietuvą.
Spektaklis statomas pagal seną arabų legendą apie Leili ir Medžūną. Vos susipažinę jie iš karto pamilo vienas kitą. Medžūnas, kurio tikrasis vardas – Kaisas, pametė galvą dėl Leili ir buvo imtas pravardžiuoti bepročiu – Medžūnu. Leili tėvas neleido dukteriai tekėti už bepročio ir ištekino ją už kito. Medžūnas atsiskyrė nuo bendruomenės, rašė eiles apie savo meilę ir bendravo tik su gyvūnais. Ši istorija turi kelias pabaigas, bet visose abu įsimylėjėliai miršta. Pasakojimas apie Leili ir Medžūną jau VI a. buvo populiarus tarp arabų poetų. XII a. pabaigoje Nizami Ganjavi parašė poemą apie įsimylėjėlius, o XVI a. šią istoriją užrašė meilės lyrikas Mohammadas Fuzuli. Jo tekstas tapo Uzeyiro Hajibeyovo operos (pirmosios arabiškos operos, pastatytos 1908 m.) pagrindu. Spektaklį apie šią meilės istoriją, remdamasis tiek opera, tiek Fuzuli tekstu, tiek Sufi filosofija, statyti sumanė Rezo Gabriadze mokinys T. Gorchu. Bendradarbiauti pasikvietė draugą ir bendramokslį, skulptorių Tengizą Khalvashi iš Gruzijos. Prie kūrybinės grupės prisijungti buvo pasiūlyta ir Julijai Skuratovai, kuri subūrusi darbščių ir talentingų žmonių komandą padėjo įgyvendinti T. Gorchu sumanymus.
Pusantrų metų trukusio audinių rinkimo, derinimo, dažymo ir siuvinėjimo, marionečių bei kitų spektakliui reikalingų lėlių gaminimo darbo rezultatai ir eksponuojami parodoje. Nedidelio formato, ryškių spalvų, arabiškų motyvų gobelenai (būsima spektaklio scenografija), kurių vienas dar nebaigtas, pakabintas taip, kad parodos lankytojai galėtų įvertinti įdėto darbo kiekį ir kruopštumą, viena marionetė, keli mediniai arkliukai ir kupranugariai, viena paukštė žmogaus veidu bei T. Gorchu eskizai, leidžiantys įsivaizduoti būsimą spektaklį, – visa tai eksponuojama parodoje.
Spektakliui sukurti dekoratyvūs objektai, gobelenai žiūrint iš arčiau stebina – įdėta labai daug darbo. Visi gobelenai ornamentuoti, kai kurie puošti arabeskomis, simetriški, ryškių spalvų. Nesunku numanyti, kad jie padės kurti skirtingų spektaklio scenų nuotaiką. Žalsvai rausvas rojaus sodas, raudonai violetinis mūšis, margi Medžūno ar Leili namai. Ir piešiniai, ir pagal juos sukurti gobelenai nedideliu formatu, dekoratyvumu, ornamentika bei sudėtingu rankų darbu primena viduramžius, kai net ir Europos dailėje dominavo dekoratyvios miniatiūros. O ir pati istorija gali priminti europietišką viduramžių literatūrą, pavyzdžiui, Tristaną ir Izoldą.
Mąstant apie būsimą spektaklį darosi įdomu, kaip režisieriui pavyks suderinti ryškią scenografiją ir ne mažiau ryškius marionečių kostiumus (jie, tiesa, parodoje neeksponuojami, mat siuvami ne Lietuvoje; tačiau parodoje pateiktuose eskizuose matyti, jog kostiumai tikrai nebus balti). Taip pat įdomu, ką režisierius darys, kad prožektoriams apšvietus sceną visas parodoje pristatomas kruopštus darbas nepranyktų, išliktų matomas. Būtų apmaudu, jeigu smulkios detalės, siuvinėjimai, dailūs marionečių pirštai ir veidai, atsidūrę scenoje, liktų nepastebėti.
Greičiausiai turėsime galimybę įvertinti rezultatą. O kol kas iki liepos 18 d. galima apsilankyti gražių gobelenų ir lėlių parodoje: šiuo metu tai tėra dailūs objektai, net ir eksponuoti labiau ne kaip spektaklio elementai, o kaip dailės darbai.
