7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp spektaklio, kūrėjo ir žiūrovo

Penkiolika nepriklausomo teatro metų

Oskaras Koršunovas
Nr. 22 (1083), 2014-06-06
Teatras
Scena iš spektaklio „Ten būti čia“. Nuotrauka iš OKT archyvo
Scena iš spektaklio „Ten būti čia“. Nuotrauka iš OKT archyvo
Inspiracija steigti nepriklausomą teatrą
Tai prasidėjo pastačius pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“ pagal Daniilo Charmso kūrinius. Premjera įvyko 1990 m. kovo 22 d., praėjus vienuolikai dienų po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Ką gali žinoti, galbūt tai buvo pirma premjera nepriklausomoje valstybėje. Tokio spektaklio gimimą lėmė atėjęs visiškai naujas laikas. Tai buvo savotiško lūžio metas, kai griuvo visos sienos. Spontaniškai atėjo kitoks mąstymas. Tokiomis aplinkybėmis įvyko pirmasis „Ten būti čia“ spektaklis, kuris netrukus ir buvo įvardintas kaip naujo teatro pradžia. Kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją, kuri vadinosi „Oskaro Koršunovo teatras?“ Nors dirbome tuometiniame Akademiniame dramos teatre, mus su bendraminčiais kai kas jau suvokė kaip atskirą teatrą.
Kai 1999 m. kūrėmės kaip oficialus teatras, pavadinimo ieškoti nebereikėjo – jis jau buvo. Beje, kaip ir pats teatras. Nevalstybiniam teatrui, gimusiam spontaniškai bei atsiradusiam dėl laiko pokyčių ir didelių socialinių pasikeitimų, penkiolika metų yra labai daug. Teatrui, kuris nebuvo dirbtinai nuleistas iš viršaus ir niekuomet nepretendavo tapti valstybine institucija, prisiimančia teatro vaidmenį. Beje, jeigu skaičiuosime nuo pačios OKT reiškinio pradžios, netrukus švęsime teatro 25-metį, kurį irgi bandysime paminėti. Galbūt atkurdami „Ten būti čia“?
Žvelgdamas atgal, stebiuosi daugybe dalykų, tarp kurių atrandu tikrai fenomenalių. Tiesiog stebuklas, kad visus 15 metų OKT, būdamas nepriklausomas ir nedotuojamas, sugebėjo būti repertuariniu teatru. Niekada negyvenome nuo projekto iki projekto ar nuo festivalio iki festivalio. Turėjome repertuarą, kurį sąmoningai ir nuosekliai vystėme.
OKT teatro raidoje aptinkame ne vieną dilogiją ar trilogiją. Mano manymu, tai labai svarbu. Tik tada teatre jaučiamas kūrybinis nuoseklumas. Beje, šis nuoseklumas mums padėjo sukurti specifinį teatrą, grindžiamą nuolatiniu ieškojimu ir savirefleksija.
Jau nuo pat pradžių stengėmės nepatekti į teatrinę rutiną. Matyt, tam buvome pernelyg jauni. Niekada netapome normaliu teatru ir tai mums padėjo neužstrigti.
Aš, kaip režisierius, savo teatro sampratą kūriau būtent oberiutų pastatymuose. Tada gimė nuolatinis naujumo siekis. Ieškojome to sprogstančio paradokso, kuris, pasak pačių autorių, turėjo būti tas realusis teatras. Daniilas Charmsas rašė, kad eilėraštį reikia rašyti taip, jog jį metus į langą stiklas sudužtų.
Oberiutų pastatymuose kūrėsi esminiai teatro suvokimo principai, vėliau nulėmę repertuarą. Vis dėlto spektaklis, koncentravęs tą teatro sampratą ir temas, kurias toliau nuosekliai vystėme, buvo Sigito Parulskio „P.S. Byla OK“. Tai buvo mūsų kartos manifestas, mėginimas suvokti save, kaip prarastąją lūžio kartą, bei suprasti tos kartos misiją. Statydami „P.S. Byla OK“ bandėme dabarčiai surasti istorinį bei mitologinį matmenį – tai matysime daugumoje vėlesnių OKT spektaklių. Jau nebekalbėjome tik abstrakčiai. Nuo šio spektaklio pradėjome apeliuoti į kasdienybės skausmus ir realijas. Beje, „P.S. Byla OK“ jau buvo pažymėtas skandalais, kurie vėliau tapo tam tikru OKT repertuaro palydovu.
 
Pirmieji spektakliai
Nors Bernardo-Marie Koltèso „Roberto Zucco“ dar buvo statomas po Akademinio dramos teatro stogu, jį kūrėme kaip iš dalies nepriklausomą projektą, ir tai buvo OKT teatro pradžia. Martynas Budraitis tapo spektaklio prodiuseriu. Scenografiją kūrė šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė. Muziką – kompozitorius Gintaras Sodeika. Susibūrė žmonės, netrukus įkūrę OKT teatrą.
„Roberto Zucco“ tapo aiškia naujo teatro pradžia arba nauju jau esamo teatro etapu. „P.S. Byla OK“ buvo manifestas, savotiškas perėjimo etapas, o „Roberto Zucco“ – visiškai OKT teatras. Visų pirma, tai buvo persikėlimas į dabartį. Po premjeros mums paaiškėjo, ką toliau darysime.
1999 m. tapo dar vienu lūžio laiku. Tuo metu visuomenė keitėsi žaibišku greičiu. Keitėsi ir Akademinis dramos teatras, tapęs Nacionaliniu. Supratome, jog mes nebeišsitenkame jame ir galime egzistuoti tik kaip atskiras vienetas.
Oficialiai įkūrėme teatrą: ne tik ieškantį, bet norintį ir galintį teigti. Iš karto skelbėme aiškią poziciją: teatras turi ne virti savo teatriniame puode, o sąveikauti su tuo, kas vyksta gyvenime. Tapo aišku, kokiais pagrindais remdamiesi formuosime savo repertuarą.
Pirmieji spektakliai buvo Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“ ir Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapnas“. Tuo metu pasaulyje įvyko tam tikras proveržis, kurio atgarsiai buvo juntami ir teatre. Atėjo naujos, aršios dramaturgijos banga, labai tikusi OKT pasaulėjautai. Vėlgi, taip sutapo laikas.
„Shopping and Fucking“ buvo grynas tokio naujojo realizmo teatre pavyzdys: aštrus, aktualus, socialus ir politiškas. Ir čia pat – „Vasarvidžio nakties sapnas“, tikras vaizduotės teatras. Šios dvi paralelės labai aiškiai nupiešė tolesnes gaires. Čia pat buvo suformuluotas vėliau ne kartą kartotas credo klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę – kaip klasiką. Tiek vienu, tiek kitu atveju esame visiškai nukreipti į dabarties branduolį. Viename kampe – realizmas ir psichologiškumas šiuolaikinės dramaturgijos pastatymuose, kitame kampe – vaizduotės teatras ir klasikos pastatymai, o epicentre – šių krypčių simbiozė, ryškiausia Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ interpretacijoje. Nauji spektakliai gimdavo inspiruoti ankstesnių pastatymų. Klasikos interpretacijos savotiškai išprovokuodavo šiuolaikinius pastatymus, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, Mariuso von Mayenburgo „Ugnies veidas“ paskatino imtis „Romeo ir Džuljetos“, o brolių Presniakovų „Vaidinant auką“ – „Hamleto“. Sofoklio klasikinė tragedija „Oidipas karalius“ inspiravo statyti Sarah Kane „Geismą“, tragedijos kanoną perkeliant į dabartį.
 
Aktoriai
Kas yra šiuolaikinė dramaturgija? Tai nebūtinai pjesė, parašyta dabar. Dramaturgija šiuolaikine tampa tada, kai provokuoja naują teatrinę kalbą. Jai reikalinga nauja forma. Šiuolaikinis teatras negali egzistuoti be kitokio aktoriaus. Mūsų teatras formavo tą naujo tipo aktorių. Jau „Ten būti čia“ pastatymas pristatė visiškai kitokį aktoriaus modelį.
OKT teatras pagimdė daug aktorių. Arba, kitaip tariant, daug aktorių gimdė OKT teatro fenomeną. Kad ir kiek teatras būtų konceptualus ir režisūrinis, vis dėlto jo pagrindas yra aktorius. Tai ypač juntama paskutinėje trilogijoje: „Hamletas“, Maksimo Gorkio „Dugne“, Antono Čechovo „Žuvėdra“. Negalima nepaminėti Rasos Samuolytės, Dainiaus Gavenonio, Dariaus Gumausko, Airidos Gintautaitės, Dariaus Meškausko, Nelės Savičenko, Giedriaus Savicko.
Per 15 metų OKT teatre dirbo įvairių kartų ir įvairių teatrų aktoriai. Kiekvienas jų atnešė bei paliko savo dovaną, formavusią mūsų teatro veidą. Tai Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas, Vaidotas Martinaitis, Vidas Petkevičius, Povilas Budrys, Rytis Saladžius, Jolanta Dapkūnaitė, Dalia Brenciūtė, Remigijus Vilkaitis, Arvydas Dapšys, Dainius Kazlauskas, Kostas Smoriginas, Andrius Žebrauskas, Eglė Mikulionytė, Dalia Michelevičiūtė, Tomas Žaibus, Julius Žalakevičius, Audrius Nakas, Jūratė Onaitytė ir daugybė kitų. Turėjome garbės kurti ir su tokiais aktoriais kaip Ona Knapkytė, Gediminas Girdvainis, Laimonas Noreika, Dalia Overaitė, Regimantas Adomaitis, Rimgaudas Karvelis, Viktoras Šinkariukas, Vytautas Paukštė bei vis dar mūsų teatre vaidinantis Juozas Budraitis.
Jeigu kalbėtume apie tam tikrą aktoriaus modelį, gimusį OKT teatre kaip tam tikroje aktorinėje mokykloje – tai aktoriai, vaidinantys jau minėtoje trilogijoje „Hamletas“, „Dugne“ ir „Žuvėdra“. Čia iš tiesų matoma dėl tam tikros metodikos atsiradusi visiškai kitokia aktoriaus organika. Tai jau yra savotiška mokykla. Su šiais aktoriais susikalbame visiškai kitaip. Pastaruoju metu repeticijose pirmiausia gvildename aktorines temas, bandydami rasti atsakymą į klausimą, kas vis dėlto yra aktorius.
 
Žiūrovai
Yra keletas OKT teatro žiūrovų kartų. Pirmieji, užaugę kartu su oberiutų pastatymais, nelabai norėjo pripažinti vėliau susiformavusio kiek kitokio teatro veido. Jie liko ištikimi pirmiems spektakliams. Kita karta užaugo kartu su „Roberto Zucco“, „Shopping and Fucking“ ir „Ugnies veidu“. Trilogija „Hamletas“, „Dugne“, „Žuvėdra“ taip pat formuoja savitą publikos kartą.
OKT spektakliai nebuvo tik eksperimentai ir laboratoriniai – jie turėjo adresatą. Mes visuomet buvome jautrūs žiūrovui. Publika įnešė nemažą įnašą kuriant mūsų teatrą. Savotiškais tokios teatro ir žiūrovų bendrystės liudininkais yra patys spektakliai. Pavyzdžiui, „Meistras ir Margarita“ bei „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, jau daugiau nei dešimtmetį visada surenkantys pilnas sales.
Vienas iš mūsų tikslų steigiant nepriklausomą teatrą – tai galimybė nuolat kurti. Netenkino kituose teatruose tradicija tapęs naujai gimusio spektaklio palikimas likimo valiai. Taip dingsta bet koks ryšys tarp spektaklio, kūrėjų ir žiūrovo. Premjera tampa ne gimimo, o mirties data. Spektaklis gali gyventi tik nuolatos kuriamas.
Teigdamas, kad žiūrovai irgi kuria spektaklį, nė kiek negražbyliauju. Po spektaklio visuomet laukdavome publikos reakcijos. Stebėdavome, kaip ji reaguoja, ir aptardami kiekvieną spektaklį keldavome klausimą, kodėl šį kartą būtent taip. Jeigu vykstant spektakliui jausdavome tą egzistencinę tylą, sklindančią iš žiūrovų, visuomet tai fiksuodavome.
 
Tarp čia ir ten
OKT kaip reiškinys nuo pat pradžių pirmiau būdavo pastebėtas užsienyje. Jeigu „Ten būti čia“ nebūtų įvertintas Edinburgo festivalio pagrindiniu prizu, galbūt pats reiškinys jau tuomet būtų miręs. Ir ne kartą vienas ar kitas kūrybinis principas pirmiau buvo pastebėtas ne Lietuvoje. OKT tapo tarptautiniu reiškiniu, gerai žinomu Europoje ir pasaulyje. Tai buvo mūsų savasties esmė, kurią vainikavo 2006-aisiais gautas Naujosios teatro realybės prizas už indėlį į Europos teatro raidą.
Nuo 1999-ųjų aplankėme daugiau nei 100 skirtingų tarptautinių festivalių. Net aštuonis spektaklius pristatėme pagrindinėje Avinjono festivalio programoje. Iki šiol nuolatos esame kviečiami dalyvauti pagrindiniuose teatro festivaliuose ir Europoje, ir už jos ribų.
Kita vertus, jeigu taip intensyviai negastroliuotume, neišgyventume finansiškai. Beje, daugybę kūrybinių gairių taip pat atrandame būdami užsienyje. Nors Vilniuje surenkame pilnas sales, neturime savo teatro, todėl tie spektakliai neatsiperka. Vykdome savotišką kultūrinę labdarą, Lietuvoje rodomų spektaklių minusą dengdami užsienio gastrolių sąskaita. Ir tai jau tęsiasi labai ilgai. Būdami vien tik čia nebūtume išgyvenę nei finansiškai, nei kūrybiškai.
Vis dėlto įkvėpimo semiamės Lietuvoje. Mums reikalingas šis žiūrovas. Kaip ir Lietuvos kritika, nemažai prisidėjusi prie mūsų tapsmo.
Jeigu būtume likę vien tik lokalūs, nebūtume tokie, kokie esame šiandien. Užsienio gastrolės iš dalies formavo ir repertuarą. Dažnai tai būdavo didžiųjų festivalių indėlis koprodiusuojant vieno ar kito spektaklio pastatymą.
Festivaliai buvo terpė, kurioje susitikdavo garsiausi to meto šiuolaikiškai rašantys dramaturgai ir šiuolaikiškai statantys režisieriai. Čia sutikome Thomasą Ostermeierį, Romeo Castellucci, Janą Fabre, Rodrigo Garcia, Arpadą Schillingą, Krystianą Lupą. Susipažinome su pirmojo OKT spektaklio „Shopping and Fucking“ pjesės autoriumi Marku Ravenhillu. Didžiausi Europos teatro festivaliai buvo tapę kūrybinių mainų erdve, kurioje vieni su kitais keisdavomės savo idėjomis.
„Ugnies veidas“ OKT repertuare taip pat atsirado neatsitiktinai – per vieną festivalį susipažinome su pačiu pjesės autoriumi Mariusu von Mayenburgu. Tai buvo vienas pirmųjų „Ugnies veido“ pastatymų Europoje. Tokie susitikimai su kitų šalių teatro menininkais inspiravo tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ atsiradimą. Supratome, jog Lietuvai reikia tokio festivalio. Kita vertus, jau turėjome pakankamai patirties. Tereikėjo platformos jau užmegztiems kontaktams įgyvendinti.
Buvimas ten formavo mūsų teatro veidą. Žvelgiant per OKT prizmę galima įžvelgti laiko pokyčius kiek globalesniu mastu, neapsiribojant vien buvimu čia, Lietuvoje.
 
Laboratorinės krypties link
Nors visus 15 metų OKT teatras turėjo aiškias repertuarines gaires, greta jas formavusių spektaklių nuolatos gimdavo visiškai kitokio formato palydoviniai spektakliai. Tai Marto Kivastiko „Romas ir Arūnas“, Mariaus Ivaškevičiaus „Malyš“, Sigito Parulskio „Vienatvė dviese“, Jevgenijaus Griškoveco „Miestas“, Birutės Mar „Grimo opera“, kamerinė opera pagal Janą Fosse „Vinter“, vienos pasakos motyvais sukurtas „Uždaras vakaras“ bei daugybė kitų. Kiekvienas jų savaip formavo OKT teatro veidą.
OKT teatre savo kūrybinį kelią pradėjo būrys tuo metu jaunų režisierių. Tai Anželika Cholina, Rokas Ramanauskas, Ramunė Kudzmanaitė, Povilas Laurinkus, Marius Ivaškevičius, Saulius Mykolaitis. Pakvietėme režisierę Yaną Ross, OKT teatre ji pastatė pirmuosius du spektaklius Lietuvoje. Mes visuomet buvome ir esame atviri jaunosios kartos menininkų idėjoms.
Judėjimas laboratorinių ieškojimų link yra brandos rodiklis. Teatras, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimo etapus. Kai statėme oberiutus, buvome jaunas, viską aukštyn kojomis verčiantis teatras. Vėliau perėjome maištavimo periodą. Atėjo laikas patiems atsigręžti į save ir suvokti, kas mes tokie esame ir kuo užsiimame.
Iš pradžių, statydami „Shopping and Fucking“, buvome labai ekstravertiški, norėjome garsiai kalbėti apie visuomenę. „Hamlete“ pirmą kartą atsigręžėme į save ir į tai, ką darome. Gilinomės į teatrą kaip amatą ir kaip likimą. Repeticijose bandėme suvokti save ir kaip menininkus, ir kaip asmenybes.
Toks kaitos taškas paveikė ir mūsų repertuarą. Jau nebeesame tokie aktyvūs, kokie buvome tik atsiradus OKT, kai repertuare turbūt užpildydavome viską, kas tik įmanoma. Šiame etape mūsų apsukos yra kur kas lėtesnės. Tai natūralu. Esame visiškai kitoje fazėje. Atsirado intymi laboratorinė erdvė. Mums nebesvarbu žiūrovų kiekis – svarbu kokybė.
 
Žuvėdra
„Žuvėdra“ mums yra tam tikras patirčių ir ieškojimų susumavimas. Mes nestatėme šio kūrinio dirbtinai jį pritempdami prie OKT 15-mečio datos – tai nutiko labai natūraliai. Repetuodami dar kartą peržvelgėme visus savo ieškojimus ir pamatėme, kas po jų liko. O liko aktorius ir žiūrovas. Tai du aspektai, visiškai išsikristalizavę „Žuvėdroje“.
Baigtas etapas, po kurio OKT teatro laukia dideli pokyčiai. Koks jis bus toliau? Žiūrėsime. Bet akivaizdu, jog perėjome tam tikrą ciklą, kurį užbaigė „Žuvėdra“. Dabar jau reikia pradėti ką nors visiškai kita.

Tekstas publikuotas OKT/Vilniaus miesto teatro 15 metų jubiliejui skirtame leidinyje.

 

Scena iš spektaklio „Ten būti čia“. Nuotrauka iš OKT archyvo
Scena iš spektaklio „Ten būti čia“. Nuotrauka iš OKT archyvo
Scena iš spektaklio „Senė“. Nuotrauka iš OKT archyvo
Scena iš spektaklio „Senė“. Nuotrauka iš OKT archyvo
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.