Teatro „Apeironas“ spektaklis „Uroboras“. V. Liaudanskio / „Klaipėdos“ laikraščio nuotr.
Pastaruoju metu kalbėti apie jaunus kolektyvus, teatrus nėra labai džiugu. Vos keli sėkmingi bandymai ieškoti savitos kalbos leidžia konstatuoti, kad dažniau ieškoma prieglobsčio valstybiniuose teatruose, kartojant mokytojų estetiką ar koketuojant su žiūrovais pokštavimais ar patrauklia išvaizda. Jaunas teatras, keletą metų pabandęs kurti kitaip, labai greitai pasensta, o kartais debiutuoja jau senas. Regis, trūksta tik drąsos pasipriešinti mokytojui, mokyklai, tradicijai, status quo įsikibusioms institucijoms ar (nepatvirtintais duomenimis) banalių pramogų tetrokštantiems žiūrovams.
Balandžio 3–5 d. antrą kartą vykusios „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje pradedančiųjų kurti scenai bailumo šį kartą nepatvirtino. Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) rengiamo festivalio tema šiemet buvo kritika, bet kalbėti pirmiausia norisi apie drąsą. Ir ne apie drąsą patiems organizuoti festivalį (KJT komanda ir paraiškas rašė, ir programą sudarė) ar pasiryžimo išklausyti tiesiai į akis sakomos kritikos, o apie tai, kas vyko scenoje, ne greta jos.
Festivalio programoje akivaizdžiai dominavo dar studijuojantys ar studijas jau baigę Klaipėdos kūrėjai. Tai visai nestebina: klaipėdiečiams reikia galimybės pasirodyti platesnei publikai ir sulaukti įvertinimo. Vilniečiai turi „Tylos!“, Šiauliuose šiemet jau devintą kartą vyks studentų teatrų festivalis „Po saule“, Kaune (nors aktoriai čia pradėti ruošti vos prieš porą metų) balandžio 12 d. vyko jauno teatro forumas „Anapus 4-osios sienos“.
Nenuostabu ir tai, kad festivalio programą papildę neklaipėdiečių spektakliai pirmiausia tenkino organizatorių smalsumą, norą pamatyti konkrečius kūrėjus ar teatro mokyklas. Tačiau net ir taip sudaryta programa buvo ganėtinai įdomi, o iš norinčių viską aprėpti žiūrovų pareikalavo nemažai jėgų: trys dienos, keturiolika spektaklių (programoje neskelbtas antro kurso lėlininkių pasirodymas buvo maloni staigmena) ir dvi viešos diskusijos.
Iš tokių smalsumą tenkinusių spektaklių galima paminėti šiemet kryžiumi pažymėtą „Contemporary?“, Loros Juodkaitės „Atmintį“ (visai kitokią nei Vilniuje rodyta premjera), nebe naują grupės „Šeštasis pojūtis“ darbą „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, skirtą pirmiausia akliesiems, bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursių „Dekameroną“, leidusį palyginti Vilniaus ir Klaipėdos studentų pasiekimus. Į festivalio programą buvo įtraukti ir moksleiviai iš Kauno Šv. Mato gimnazijos, nustebinę drąsa scenoje ir noru kalbėti apie šiuolaikines aktualijas spektaklyje „Smart“.
Klaipėdos jaunimo teatras parodė į Vilnių neseniai gabentus spektaklius „Kita mokykla“ ir „Sudie, idiotai!“, taip pat visai naujas „Kopėčias“. Pastarasis spektaklis papildo ritminį muzikinį teatro repertuarą dar vienu panašiu spektakliu, išsiskiriančiu labiausiai tuo, kad čia manipuliuojama įvairiais kopėčių naudojimo būdais ir dominuoja nebe juoda spalva. Savos erdvės ir sava publika pakeitė Vilniuje matytus spektaklius: čia jie tapo žiūrovams artimesni, kreipėsi į juos su didesne jėga, įtikinamiau. Tai ypač akivaizdu kalbant apie „Sudie, idiotai!“, kuris, priešingai nei Vilniuje, rodytas erdvėje be rampos, leido Pauliaus Pinigio vaidintam Martynui su žiūrovais kalbėtis tiesiogiai ir kur kas asmeniškiau.
Vis dėlto įdomiausia buvo pamatyti ne šeimininkus (ypač po jų apsilankymų Vilniuje), o iki tol nematytus kūrėjus. Pavyzdžiui, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto trečiakursių darbas „Balti namai“ (rež. Kornelija Krasilnikovaitė). Tai mėginimas kalbėti apie psichikos ligomis sergančiųjų kasdienybę. Spektaklyje vaidinę aktoriai nebijojo scenoje atrodyti negražiai, keistai. Intrigavo pasirinkta tema ir drąsa nesiremti tekstais, spektaklio pradžioje sukurta atmosfera (jos kūrimui pasitelkti ne tik aktorių kūnai, bet ir muzika bei apšvietimas, retai išradingiau naudojami jaunų režisierių). Tačiau spektaklis netruko pavirsti štampų rinkiniu, pasakojant ne itin įtikinamas istorijas apie kiekvieną personažą atskirai. Kiek pretenzingas noras kurti didį meną pakišo koją, ir jauni aktoriai galiausiai sugriovė pradžioje sukurtą intrigą.
Kita Klaipėdos universitete studijuojanti kompanija, atvykusi čia po studijų Vilniaus kolegijoje, parodė darbą „Aš – aktorius“ pagal Justo Tertelio „PRA. Vieno aktoriaus vienos dalies prasidėjimas“. Labai asmeniškas kalbėjimas apie save teatre buvo pakeistas teatrališkais etiudais, kuriuos atliko penki aktoriai, o tai laužė dramaturgo sukurtas taisykles. Akivaizdu, kad šiuo atveju pritrūko drąsos padaryti tai, ką buvo būtina – atsispyrus nuo pjesės prabilti apie save pačius. Pirmą festivalio dieną rodytas „Contemporary?“ galėtų būti pavyzdžiu, kaip derinti teatrališkumą ir intymų, asmenišką kalbėjimąsi su žiūrovais, ir kaip gretinti režisūros siūlomas taisykles su asmeniniais išgyvenimais.
Visai kitaip nuteikė programoje neskelbtas Klaipėdoje ruošiamų lėlininkių pasirodymas. Dviem etiudais jos pristatė dabartinius savo ieškojimus. Antrakursės (jų – vos penkios merginos) parodė savo darbo su objektais rezultatą: kaip manipuliuojama dažais, vandeniu, tešla, žaidžiama skirtingais šviesos šaltiniais. Maloniai nustebino ne tik merginų kūrybingumas, bet ir joms sudarytos sąlygos pačioms išmėginti įvairias lėlių teatro formas.
Formos paieškomis (bet ne tik tuo) išsiskyrė neseniai Klaipėdoje įsikūrusio teatro „Apeironas“ spektaklis „Uroboras“. Spektaklį režisavo viena iš teatro kūrėjų Eglė Kazickaitė. Panašu, kad Klaipėdoje auga įdomus teatras ir originali režisierė. Žiūrovams dar tik renkantis, scenoje sėdintys Pranciškus Megelinkas ir Gerda Surgutaitė žaidžia abejotiną žaidimą, kurio tikslas – išvardinti dešimt kokių nors dalykų, o vardijantysis kreipiasi pagalbos į žiūrovus. Tačiau prasidėjus spektakliui žaidimas pasikeičia, dabar jau žaisti kviečiami mes. Kiekvienas gauname po dešimt degtukų, po devynis žaisdami sudeginame (taip, pamoka nežaisti su degtukais neišmokta). Pasirodo, sudegusieji degtukai pralaimi. Sumesti ant scenos jie sušluojami ir sudedami į indą. Kam to reikia, paaiškėja tik spektaklio pabaigoje. Iki tol stebime istoriją apie trijų įkalintų žmonių bandymą surasti priešą ir išsilaisvinti. Istorija nenauja. Apmąstymai apie sistemą, kovą su įvairiausiomis sistemomis ir jų nuolatinį reprodukavimąsi taip pat nestebina naujumu. Tačiau tai, kas vyksta scenoje, įdomu, aktoriai dirba gana įtikinamai (nors koją kiša tai, kad jiems dar tenka bendrauti su publika, reaguoti į jos reakcijas), o spektaklio pabaiga po kiek prailgusio, žaidimo taisykles pakeitusio antro veiksmo (bendrauti su publika pamirštama ir tiesiog vaidinamas dramos spektaklis, lyg patys kūrėjai pasiduotų savo kritikuojamai sistemai) maloniai nustebina.
Vienas iš paskutinių festivalio spektaklių „Kita mokykla“, kaip ir visas festivalis, kalbėjo apie jauno ir seno susidūrimą, apie mokytojų ir mokinių, mokytojų tarpusavio santykius. Apie norą kurti savo, kitą teatrą ir apie galimybę tai daryti. Tik, priešingai nei spektaklyje, festivalyje jaunoji karta, mokiniai buvo svarbūs. Patys svarbiausi.
