AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

1991-ųjų sausis teatre

„Barikados“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje

Daiva Šabasevičienė
Nr. 5 (1066), 2014-02-07

 

Vasario 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Barikados“ premjera. Tai jaunų menininkų kūrinys bandant suprasti, kaip kalbėti apie 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje. Spektaklio kūrėjai – dramaturgai Goda Dapšytė, Jānis Balodis, režisierius Valteris Sīlis ir dailininkė Ieva Kauliņa, – susipažino Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro kartu su kitų šalių partneriais surengto tarptautinio Baltijos ir Šiaurės šalių jaunųjų menininkų seminaro „BaNd“ renginiuose. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvietė juos bendradarbiauti įgyvendinant jų kūrybinį sumanymą. Kalbamės su būsimo spektaklio autoriais.
 
Daiva Šabasevičienė: Manau, ši tema pasirodė jums visomis prasmėmis labai svarbi.
 
Valteris Sīlis: Kai Audronis Liuga pakvietė mane statyti spektaklį Nacionaliniame dramos teatre, dar nežinojau, kokią medžiagą pasirinksiu. Tačiau tuo pat metu Goda Dapšytė kartu su Jāniu Balodžiu pasiūlė šią idėją. 
 
Goda Dapšytė: Su Jāniu Balodžiu susitikau Suomijoje, politinio aktyvistinio teatro kūrybinėse dirbtuvėse. Mūsų mokytojas Larry Bogadas iš Jungtinių Amerikos Valstijų klausinėjo, kokiomis temomis mūsų šalyse mažiausiai kalbama? Prisiminiau dar visai nesenus istorinius įvykius, visiškai neatspindėtus teatre. Jānis pasakė, kad ir Rygoje ši tema kol kas neliesta. Pagalvojome, kad galėtume ką nors padaryti kartu. Ir Jānio, ir Valterio kūrybą žinojau dar iki tų dirbtuvių.
 
V. S.: Man ši tema buvo įdomi dar studijuojant Latvijos kultūros akademijoje. Ypač 1988 m. – Atgimimo laikotarpis. Sukūriau porą nedidelių ištraukų, bet nieko didesnio nepavyko nuveikti. 
 
D. Š.: Kodėl tai jums atrodė įdomu? 
 
V. S.: Pirmiausia įdomūs su šiais įvykiais susiję jausmai. Be to, norisi įprasminti įvykius, jų nemitologizuojant. Svarbu ir tai, kad tai vyko televizijoje, parlamente... Įdomu, kokia tuomet buvo Lietuvos realybė? Mes atradome labai netikėtų dalykų, kad ir visiško panašumo su dabartim. Negali sakyti, kad tada Lietuva buvo vienokia, o dabar kitokia.    
 
Jānis Balodis: Apie šį laikotarpį nemažai sužinojau dar mokykloje. Dabar man svarbu iš šios dienos pozicijų suprasti, kuo jis buvo svarbus. Kita, rašytojo užduotis – atvykus į Lietuvą suvokti, kas vyko ir vyksta šioje šalyje. Kuo mes skiriamės ir kuo panašūs. 
 
Ieva Kauliņa: Man tuomet buvo vienuolika metų. Kai ką prisimenu, todėl per repeticijas daug ką lyginu. Suprantu daug situacijų, emocijų. Bet niekada taip giliai neanalizavau Latvijos situacijos, kaip šiuo metu tyrinėjame Lietuvą. Kas tuo metu jūsų šalyje buvo svarbiausia politikoje, parlamente? Kokia buvo situacija Maskvoje? Kokia buvo Sovietų Sąjungos strategija? Ar apskritai jos nebuvo?
 
D. Š.: Kas jums šiame tyrime nauja?
 
I. K.: Įdomu, pavyzdžiui, paanalizuoti buvusius Prunskienės ir Landsbergio, Prunskienės ir Gorbačiovo santykius. Tai tam tikra fantazijų erdvė. Yra daug dokumentinės medžiagos, daug informacijos, bet yra ir nemažai baltų dėmių.
 
V. S.: Kai lankėmės televizijos bokšte, įdomu buvo stebėti ne tik darbuotojos emocijas pasakojant apie ekstremalius išgyvenimus, bet ir Godos, kuri mums vertė pasakojimą, santykį su šiais įvykiais. Man, kaip režisieriui, tai svarbu. Jaudinamai skambėjo per radiją įvairiomis kalbomis perduodami pranešimai. Tai lyg tam tikras atsisveikinimas su gyvenimu.
 
I. K.: Sumanėme parašyti savo istorijos „knygą“. Žinom, kaip Sovietų Sąjunga pateikė šių įvykių apžvalgą ir kokią laidą pristatė.
 
V. S.: Šiandien galime stebėti, kaip nepriklausomybės siekiančiose šalyse veikiama pagal tą patį scenarijų. Skiriasi nebent aukų skaičius. Bet mechanizmas veikia tas pats. Akivaizdu, 1991 m. tas mechanizmas nesuveikė, įvyko „klaida“.
 
I. K.: Man atrodo, Gorbačiovas tiesiog nesuprato, kad susidūrė su tauta.
 
J. B.: Gorbačiovas buvo pirmas Komunistų partijos generalinis sekretorius, nedalyvavęs Antrajame pasauliniame kare. Jis dirbo tik Rusijoje ir ilgai neįvertino nacionalinio klausimo svarbos.
 
D. Š.: Aš puikiai atsimenu tą laikotarpį, nes studijavau Sankt Peterburge ir kaip tik tuo metu buvau grįžusi į Vilnių. Nežinau, kaip buvo Maskvoje, bet Sankt Peterburge sklandė laisvesnės mintys, nei, tarkim, Vilniuje. Čia žmonės buvo labai įbauginti. O „viešumas“ tarp rusų inteligentų tiesiog tvyrojo ore. 
 
V. S.: Šiandien „mechanizmas“ veikia panašiai. Imkime, pavyzdžiui, Austriją, kur paleidžiamas karo nusikaltėliu Lietuvoje laikomas žmogus, nes austrams neparanku gadinti santykius su didžiąja Rusija. Tai, kad Lietuva 1991-aisiais laimėjo „žaidimą“ už nepriklausomybę, šiais laikais svarbu nebeatrodo. Anot Pirmojo Baltijos kanalo: „Tai tik lietuvių problema. Niekam tai nėra aktualu. Niekas to nelaiko nusikaltimu žmoniškumui.“ Perfrazuojant Voltaire’ą, „Visi žudikai turi būti nubausti, nebent jie žudo daug ir skambant trimitams.“ Dėl to dabar ir baisu, dėl to dabar vyksta daug nepaaiškinamų dalykų.
 
D. Š.: Kaip jūs dirbate? Kiek pastebiu, jūs visada kartu. 
 
J. B.: Mes visi renkam medžiagą, susirenkam į repeticijas, daug diskutuojam, tam tikras ištraukas siūlome aktoriams, jie improvizuoja. Jei vienas ar kitas epizodas labiau pavyksta, jį įrašome ir jau turime tam tikrą vieno ar kito įvykio versiją. Taip darbas auga, vystosi, tikriname įvairių epizodų junginius, svarstome, kur reikia daugiau faktų, kur – daugiau dramatizmo... Kai ką kartojame, kad suprastume, ar neklydome, ar tai svarbu ir įdomu.
 
D. Š.: Medžiagos labai daug. Kaip ją atsirenkate? Kas jums svarbiausia?
 
J. B.: Mes su Valteriu panašiai dirbome statydami spektaklį apie ekologiją „Marupytė“. Vienas teatro kritikas po šio spektaklio pasakė, kad atėjęs žmogus pamato kitokią tiesą, kažką kita. Man svarbu atrasti „slaptas“ detales, keistus niuansus. Tai tarytum „paralelinė“ istorija. Svarbu duoti žodį tiems, kurie galbūt jo neturi. Daug siužetų apie mirusius, bet beveik nėra apie sužeistuosius, apie tuos, kurie tapo neįgaliaisiais, apie jų požiūrį į šiandieną.
 
I. K.: Pažvelgus, pavyzdžiui, į du žmones – Prunskienę ir Landsbergį, matyti, kaip skirtingai jie vertino tuos pačius reiškinius. Egzistuoja įvairūs dokumentai, versijos, bet mes vis tiek visos tiesos nesužinosime, tam tikrus dalykus galime tik spėlioti. Mes žinome didžiąją idėją, bet kas tuo metu vyko su žmonėmis kasdienybėje?
 
D. Š.: Kokia Jūsų, kaip dailininkės, užduotis?
 
I. K.: Aš jau sukūriau porą spektaklių istorijos tema. Dirbau su kitais režisieriais, bet patirtis panaši. Tai buvo autobusu po Rygą keliaujantis spektaklis. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, per Antrąjį pasaulinį karą buvo ir getas, ir koncentracijos stovyklos, po to – trėmimai į Sibirą... Ruošdamiesi spektakliui, su dramaturgu kartu ėmėme interviu. O statant „Barikadas“ aš visur dalyvauju, renku medžiagą, daug skaitau. Kol kas viską darau sau, o kai bus aiškesnė struktūra, atsiras konkretesnis darbas. Viziją, aišku, jau turiu, idėja taip pat aiški.
 
D. Š.: Kas Tau, Goda, svarbiausia šiame spektaklyje? Ar esi tam tikras tiltas tarp Lietuvos ir Latvijos?
 
G. D.: Pirmas etapas buvo pats sunkiausias, nes buvo daug emocijų. Jos sproginėjo, jas reikėjo kažkaip suvaldyti, reikėjo įvertinti informaciją, suvokti vyksmą. Mano pagrindinė užduotis šiame kūrybos procese iš tikro buvo sukurti tam tikrą informacijos bazę kolegoms iš Latvijos ir aktoriams. Dabar reikia persiorientuoti į kūrybą – padėti režisieriui ir aktoriams gimstančias idėjas paversti tekstu. 
Įvykiai, apie kuriuos kalbėsime „Barikadose“, yra mano vaikystės dalis. Prisimenu savo tėvus, kurie buvo tokio pat amžiaus, kaip aš dabar. Bandau visa tai suvokti. Kaip galima buvo statyti šalį nuo nulio? Kita vertus, suprantu, kad tai kartai, kuri anuomet buvo trisdešimties, visa tai yra daug skausmingiau. Svarbu išlaikyti „žvilgsnį iš šalies“, kurį ir formuoja kolegos latviai. Svarbu turėti kelis požiūrius į tą patį dalyką ir su tuo „žaisti“.
 
D. Š.: Ar užtenka temos, kad atsirastų spektaklis?
 
V. S.: Reikia tikėti savimi, jausti save. Kam apskritai reikalinga istorija? Tam, kad suvoktum, pamatytum būtent šios dienos situaciją. Juk kiekvienas istorikas norom nenorom komentuoja šiandieną. Net itin moksliniame tekste galima įžvelgti šiandienos refleksijas. Taip yra ir mums, statantiems „Barikadas“: mes matome ypač ekstremalias to laiko situacijas, žmones, kurie buvo pasiryžę mirti. Ši situacija labai dramatiška – joje daug teatro.
 
I. K.: Tai žmonės, kurie apie mirtį negalvojo, bet buvo jai pasiruošę.
 
D. Š.: Kaip jūs dirbate su aktoriais, savo bendraamžiais?
 
V. S.: Mums svarbu, kad apie tam tikrus įvykius kalbės vienos kartos žmonės. Suprantame, kad būtina rizikuoti. Paaiškėjo, kad kalbame ta pačia kalba, labai panašiai suprantame teatrą.
 
G. D.: Gal mes kiek daugiau žinome nei aktoriai, jiems nereikėjo perskaityti tiek daug knygų. Bet daug ką atrandame kartu.
 
V. S.: Yra dalykų, kuriuos jie žino, o mes ne. Tam tikros jų papasakotos istorijos taip pat bus šiame spektaklyje. Labai svarbu neiškraipyti faktų, nepadaryti jų gražesnių ar dramatiškesnių. Svarbu tuos faktus, įvykius, situacijas teisingai pabaigti.
 
D. Š.: Ar skiriasi mūsų aktorinės mokyklos?
 
I. K.: Lietuviai labai atviri, greiti. Vos tik režisierius pasako, jie iš karto daro, ilgai negalvodami, kas, kaip, kodėl...
 
V. S.: Skirtumų yra, bet juos labai sunku įvardyti. Tuo labiau kad metodas, kuriuo mes dirbame, mums visiems yra vienodai naujas. Daug ką atrandame pirmą kartą. Yra dalykų, kuriuos galime greitai įvardinti, bet kai ko įvardinti neįmanoma. Tuomet aš prašau aktorių, kad vaidintų savo vardu: „Aš – Monika; aš – Toma“ ir pan.   
 
D. Š.: Šią temą galima pildyti iki pat premjerinio spektaklio. Ypač stebint, kas vyksta Ukrainoje. Atsiranda vis naujų akcentų. Kada bus „stop“?
 
V. S.: Jeigu tik reikės, pildysime iki paskutinės minutės. Yra ir tokių dalykų, kuriuos norime ištirti per repeticijas. Mintys gimsta skirtingai: kartais kelios valandos prabėga veltui, o kartais akimirksniu supranti, kad būtent tai yra gerai.
 
D. Š.: Atrodo, kad Jūsų pasirinktas metodas gali pakreipti visą teatrinį procesą. Jis tarytum nėra naujas, bet vis dėlto pats sunkiausias: dirbti be jokių garantijų, viską atrasti proceso metu, eksperimentuojant. Ačiū už pokalbį.
 
Parengė Daiva Šabasevičienė
 

 

Į viršųĮ VIRŠŲ