Davidas Doiašvilis. Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo
Davidas Doiašvilis, šiemet atvykstantis į tarptautinį festivalį „Sirenos“ su Williamo Shakespeare’o „Makbeto“ pastatymu, Gruzijoje yra vienas ryškiausių šiandienos teatro režisierių. Vos pasibaigus „Sirenoms“, Gruzijoje prasidės tarptautinis Tbilisio teatro festivalis, kurio uždarymui irgi pasirinktas D. Doiašvilio pastatymas pagal Shakespeare’ą. „Mano Makbetas, – lakoniškai pristato spektaklį D. Doiašvilis, – tai lemtingas klaidas darantis jaunas žmogus.“
Shakespeare’o „Makbetas“ teatro pasaulyje yra žinomas kaip pjesė, kurios nerekomenduojama imtis – teigiama, jog ji neša nelaimę ir joje vaidinantys ar prie kūrybinio proceso prisidedantys menininkai turėtų būti ypač atsargūs.
Kaip viename interviu pasakoja žymus gruzinų vertėjas Manana Antadze, ir gruzinų „Makbeto“ pastatymą lydėjo keisti sutapimai. Vos gavęs vaidmenį sunkiai susirgo pagrindinis aktorius, netrukus teatrą paliko grimuotoja – vieni sako, jog jai buvo pasiūlyta didesnė alga kitame teatre, kiti – kad pabūgo Makbeto prakeiksmo. Šiaip ar taip, jau kitą dieną ji buvo rasta negyva lifto duobėje ir niekas negalėjo paaiškinti, kaip įvyko nelaimingas atsitikimas.
Tačiau D. Doiašvilis neišsižadėjo minties statyti spektaklio. Tekstą jam vertė minėtas vertėjas, Tumanišvilio teatro asociacijos įkūrėjas, besirūpinantis gruzinų dramaturgija ir literatūra. „Mano inspiracija vertimui buvo režisieriaus D. Doiašvilio vizija, – teigia M. Antadze. – Man buvo pasiūlyta versti „Makbetą“, tačiau prieš sutikdamas išklausiau labai konkrečią Davido koncepciją. Tai pasirodė taip patrauklu, kad ėmiausi nepaisydamas sunkaus proceso, kuris buvo dar sunkesnis nei baiminausi, tačiau – ir daug įdomesnis.“
Savo pasirinkimą susieti gyvenimą su teatru D. Doiašvilis vertina netgi kiek fatališkai: „Visuomet žinojau, kad būsiu teatro režisierius, niekuomet nesu galvojęs apie kitą profesiją. Tačiau jei gebėčiau kitoje srityje būti geresniu žinovu ar specialistu, to ir imčiausi. Deja – arba ne, esu teatro režisierius ir kitkuo būti negalėčiau.“
D. Doiašvilis mokėsi Gruzijos valstybiniame teatro institute pas garsų to meto rusų teatro ir kino režisierių Michailą Tumanišvilį ir buvo laikomas pažangiausiu jo studentu. Pasak ir su M. Tumanišviliu dirbusio M. Antadzės, „Edinburgas lig šiol atmena Tumanišvilio „Don Žuaną“. Garsusis režisierius mirė 1996 m., būdamas 75-erių, repetuodamas „Vyšnių sodą“.
D. Doiašvilis teigia džiaugęsis savo mokytoju: „Manau, geri pedagogai yra tie, kurie nedaro įtakos savo studentų stiliui, bet suteikia jiems galimybę įgyti visus reikiamus gebėjimus. M. Tumanišvilis buvo vienas iš tokių mokytojų, todėl visi jo buvę studentai – tokie kaip Robertas Sturua, Rezo Ckheidze ir pan. – yra visiškai skirtingi ir išsiskiriantys savo teatrinėmis paieškomis.“
D. Doiašvilis dažniausiai stengiasi reikšti savo idėjas per klasikinės dramaturgijos prizmę. Jo pirmieji darbai buvo paremti Isaako Babelo „Marija“, Gustavo Flaubert’o „Madam Bovari“, Ryunosuke Akutagawos „Idioto gyvenimu“. Dažnai režisieriaus kūriniuose scenoje galima girdėti ir klasikinį Williamo Shakespeare’o žodį: „Pasaulyje yra 32 ar 33 galimi siužetai, – sako D. Doiašvilis. – Shakespeare’as išnagrinėjo juos visus neįtikėtinai puikiai. Ar logiška ieškoti kažko geriau? Be to, dirbdamas su jo dramomis kaskart stengiuosi jas perskaityti kitaip, perleisti per savo suvokimą ir patirtis. Visuomet sau užduodu klausimus, kylančius iš dramaturginio teksto, o autentiški atsakymai pasufleruoja stilių spektakliui.“
D. Doiašvilis yra statęs ir operą, operetę, taip pat šiuo metu yra Tbilisio muzikinio ir dramos teatro direktorius. Tačiau nepaisant akivaizdaus polinkio į klasikinę dramaturgiją, jaunasis režisierius nesibaimina eksperimentuoti ir dokumentinio teatro pagrindais bei... kategoriškai siekia išvengti cenzūros.
D. Doaišvilis, norėdamas pastatyti spektaklį „Džinsų karta“ ir negavęs leidimo to daryti jokiame valstybiniame teatre, vis tiek ėmėsi kūrybinio proceso, tikėdamasis, jog iki spektaklio gimimo pavyks rasti vietą jam pristatyti. Taip ir atsitiko – D. Doiašvilio spektaklis apie 1983 m. lapkritį iš Tbilisio į tuometinį Leningradą skridusius ir lėktuvą užgrobusius jaunus gruzinų intelektualus – aktorius, menininkus, mokslininkus, – siekusius, kad pilotas nugabentų keleivius į laisvą Turkiją ir išlaisvintų nuo Sovietų Sąjungos priespaudos, ligi šiol yra Gruzijos „Laisvės teatro“ repertuaro dalis.
„Tai lig šiol buvo vienintelis kartas, kai rinkausi tokio tipo dramaturgiją, siekdamas kalbėti apie tabu tapusias netolimos praeities temas. Gruzinų publika turėjo galimybę tapti tiek košmariško įvykio, tiek spektaklio apie jį liudininkais. Mūsų „Džinsų karta“ – tai spektaklis ir apie buvusį sovietų užsienio reikalų ministrą, vėlesnį „demokratišką demokratinės Gruzijos“ prezidentą. Mūsų spektaklyje veikia sovietas Eduardas Ševardnadzė, tuo metu politikoje save pozicionavęs jau kitaip. Kai statėme šį spektaklį, joks teatras nenorėjo mūsų įsileisti. Tačiau galiausiai savo tikslą pasiekėme. Manau, visuomenei būtina priminti ir prisiminti savo pačios klaidas po kurio laiko – negalima jų pamiršti, kad jos nesikartotų, – sako D. Doiašvilis, nepamiršdamas „Aeroflot 6833“ užpuolimo metu žuvusių nekaltų keleivių ir skrydžio komandos narių bei „laisvos visuomenės ir geresnio gyvenimo link“ tikėjusių nuskristi užpuolėjų, nuteistų myriop.
Apie tai, ko visuomenė neturėtų pamiršti, režisierius kalba ir šimtmečių senumo tekstais, kurių veiksmas ir šiandien žiniasklaidoje galėtų pasipuošti „karštų naujienų“ ar „kriminalų užsienyje“ rubrikų vertomis antraštėmis. Nuo valdžios troškulio ir kruvinų to siekimo priemonių išprotėjanti moteris ir dėl jos į moralinį žlugimą žengiantis mylimasis – pagrindiniai spektaklio veikėjai, festivalio lyginami su visiems žinoma Bonnie ir Clyde’o pora.
Makbetų istorija vyksta politinės sumaišties fone, artimame ir nesenoms Gruzijos nuotaikoms. Tačiau, kaip teigia D. Doiašvilis: „Taip, „Makbetas“ atspindi Gruzijos įvykius. Bet atspindi ir visai nesenus įvykius, kankinusius Lietuvą. Tai bet kuriai priespaudos ar diktatūros kamuojamai šaliai pritaikomas siužetas. Skiriasi tik išraiškos priemonės, bet struktūra visuomet išlieka ta pati.“
Kalbėdamas apie Lietuvą režisierius prisipažįsta dievinantis Lietuvos teatrą ir laikantis jį ne tik geriausiu posovietinėje erdvėje, bet ir apskritai moderniame pasaulyje. „Džiaugiuosi, kad lietuvių teatras dažnai gastroliuoja Gruzijoje ir kad turėjau galimybių susipažinti su Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus bei kitų šios šalies režisierių darbais. Šiek tiek jaudinuosi, nes lietuvių publika turėtų žinoti, kas yra geras teatras, ir ją nustebinti sunku. Tačiau tikiuosi, kad „Makbetas“ nepaliks abejingų“, – viliasi režisierius D. Doiašvilis.
„Makbetas“ bus rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje spalio 4 d. 18.30. Po spektaklio vyks susitikimas su jo kūrybine komanda. Susitikimą moderuos teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė.
