Į skirtingas puses

Toks buvo mūsų gyvenimas, – sako baisios tragedijos, įvykusios mažame Jedvabnės kaime Lenkijoje, liudininkai, Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ personažai. Jie nieko neanalizuoja, nesigina, pasakoja tik tai, kas iš tikrųjų buvo. Holokausto tema dažnai manipuliuojama, tačiau skaitant šią lenkų dramaturgo pjesę netenka abejoti jo nuoširdumu. Šis kūrinys nebando kažkam įtikti. Bendraklasių istorija pasakoja apie paprastus žmones, iš kurių bet kuris gali tapti (ir tampa) žudiku.

Šioje pjesėje yra labai daug veiksmo, slegiančios informacijos, skirtingų charakterių. Todėl atrodo, kad pačiam jos pastatymui, neatmetant dramaturgo noro papasakoti istoriją, reiktų kiek įmanoma daugiau santūrumo. Kadangi spektaklyje susiduriame su priešingu režisierės sprendimu, gana sunkiai pavyksta rasti bendrų dramaturgijos ir šio jos pastatymo sąlyčio taškų. Atrodo, kad smarkiai skiriasi šių kūrėjų tikslai liečiantis prie sudėtingos Holokausto temos, panašu, kad režisierė šiuo klausimu taip ir liko be jokio aiškesnio tikslo. Vis dėlto jokiais būdais negalima sakyti, kad Ross į savo darbą pasižiūrėjo atmestinai. Šis pastatymas, kaip reta mūsų teatrui, buvo preciziškai išbaigtas – nė vienos scenos, nė vienos detalės nepaliekant likimo valiai, be jokių dvejonių drąsiai žengiant savo pasirinktu, nors nežinia kur vedančiu keliu. Jau vien iš šio tvarkingumo galima suvokti, kaip smarkiai spektaklis dvelkė šalčiu, kad jame nebuvo palikta vietos nė vienai tikrai emocijai.

Spektaklis, pabėgęs nuo pjesės turinio, visomis jėgomis atsirėmė į jos formą. Kadangi tai yra praeitis, buvo pasirinktas atsiribojusių pasakotojų vaidybos būdas. Aktoriai (ypač jaunosios kartos) veikė kaip varikliai. Jie greitai, lyg būtų prisukti, bėrė vienas po kito savo tekstus, kuriuos iliustruodavo atitinkamas trafaretinis veiksmas. Aktoriai, kurie ne itin skyrėsi savo balsais ir išoriniais bruožais, apskritai neteko jokio skirtingumo, jie teliko tik puolėjai arba puolamieji. Vienintelis Mariaus Repšio vaidinamas Abraomas (1920–2003), greičiausiai todėl, kad tėvelių pageidavimu mokėsi Amerikoje ir sugebėjo išvengti visos tos mėsmalės, turėjo tikrą, nors ir gana šablonišką charakterį. Jo pakiliu tonu skaitomi laiškai buvo vienintelė atsvara besisukančiam košmarui scenoje. Greičiausiai prieš savo valią tikros, ne charakterinės, gyvybės turėjo vienintelė Miglės Polikevičiūtės vaidinama Dora (1920–1941), atklydusi tarytum iš kito spektaklio, turbūt nesugebėjusi atsikratyti jautrumo ir įtilpti į Ross diktuojamus spektaklio rėmus. Taigi tą premjeros dieną, kai vaidino ši aktorė, žiūrovas galėjo išgyventi ir režisūriniams pastatymo sprendimams prieštaraujančią empatiją.

Nepaliaujamo sukimosi įspūdį kūrė ne tik likusių aktorių vaidyba, bet ir nuolat grojanti muzika (kompozitorius – Antanas Jasenka). Spektaklio kompozitorius perkūrė žinomiausius to meto kitų autorių kūrinius, be to, pasikvietė simfoninio orkestro varinių pučiamųjų muzikantus (Darius Bažanovas, Edvardas Jucius, Algirdas Januševičius, Julius Račkauskas, Darius Žylė). Dažniausiai gana lengvas, tačiau labai garsiai atliekamas ar įjungiamas ritmas nedavė ramybės nuo pat spektaklio pradžios. Ši muzika kartu su aktoriais sudarė tam tikrą sąjungą, jie kalbėjo ir veikė jos diktuojamu, neleidžiančiu susivokti tempu bei atsainiomis, viską niveliuojančiomis tonacijomis. Tai iš spektaklio veikėjų atėmė visą atsakomybę, nes buvo sukurtas visus įsukusių, susimąstyti neleidžiančių „tokio laiko“ pinklių įspūdis. Viskas čia vyksta be jokių paaiškinimų: nežinia kodėl ir už ką, tiesiog greitai.

Nors taip pat šalta, bet kitokia nuotaika tvyrojo scenografijoje (scenografas – Marijus Jacovskis). Virš scenos kabojo sunkios, gerokai pasvirusios lubos, labai jau aiškiai vaizduojančios nuolatinę vis naujų nelaimių griūtį, pasaulio pakrikimą. O jų centre esantis tuščias apskritimas kėlė asociacijų su kaminu, į jį iš tiesų vienoje scenoje buvo mėtomos skrybėlės. Žinoma, neapsieita ir be mokyklinės lentos. Ji čia skirta užrašyti tekstą, kurio dėl įsisiautėjusio veiksmo nebepavyksta iki galo raiškiai pasakyti. Taigi ši istorija mums pasakojama labai tvarkingai, išdėstoma kaip mokykloje, kai prašoma ne galvoti, o įsiminti pagrindinius faktus. Iš tiesų niekas negalėtų skųstis, neva kažkas buvo praleista. Čia netgi buvo paaiškintos veiksmo subtilybės, pavyzdžiui, parašant, kad „orgazmas, patiriamas seksualinės prievartos metu, nėra įrodymas, kad auka mėgaujasi“. Taigi vėliau vykusios Doros (Miglė Polikevičiūtė arba Toma Vaškevičiūtė) prievartavimo scenos bei jos išpažinties mums nebereikėjo stengtis suvokti, viskas jau buvo paaiškinta ir įkalta į galvas.

Kaip jau buvo galima suprasti, tai, kad viskas dėstyta labai šaltai, dar nereiškė, kad čia pasitikima žiūrovu. Siaubui sukurti scenoje buvo medžiaginės, tarytum apdegusios lėlės, jos pasitarnaudavo tam, kad būtų išsaugoti sveiki aktorių kūnai. Jeigu kuris nors veikėjas kitų buvo spardytas, neapsieita be šaižaus visa tai iliustruojančio garso. Pasinaudota ir banaliu aido motyvu, daug kartų pakartojant vieną ar kitą frazę, pavyzdžiui, „ne, negana“. O ant scenos grindų voliojosi daugybė šaukštų, simbolizuojančių mirusių žmonių kaulus, jie čia – kaip nuolatinis priekaištas, draudžiantis tiek veikėjams, tiek ir žiūrovams pamiršti tai, kas buvo. Spektaklyje pasakojama istorija niekuomet nepaliekama be išraiškingų, tiesmukų jos iliustracijų. Visa tai be galo sumenkina, įžemina pačią temą. Nesakau, kad reikia įvairiausiais būdais virkdyti žiūrovą (neapleidžia mintis, kad režisierė netgi turėjo tokį norą), tačiau norėtųsi, kad jam būtų leista šią istoriją, jeigu jau pasirinkta tokia pjesė, išgirsti.

O dabar visa spektaklio stilistika primena tik paprastą veiksmo, gal net nuotykių filmą su įtemptu psichologiniu siužetu. Daug kraujo, muštynių, slapstymosi, bėgimo, meilės, o svarbiausia, viską prasukant greitu tempu. Panašu, kad tai tėra dar vienas teatro mėginimas mėgautis savo paties formomis, niekam kitam be paties teatriškumo nenorint užleisti svarbiausios vietos. Kartu tai byloja apie visišką teksto nesupratimą ir primena tai, kad šiai režisierei visuomet daug geriau sekėsi dirbti su gerokai paprastesnėmis dramomis (Gabrielės Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai“ bei Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“), kurioms suprasti nėra būtinas didelis įsiklausymas, o pastatyti – subtilumas.