7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tėvyne Britanija!

Lietuvių teatro „Išvarymas“

Roman Pawłowski
Nr. 25 (1039), 2013-06-21
Teatras
„Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.
„Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.

 

Yra spektaklių, tokių kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Išvarymas“, į kuriuos žvelgiu su pavydu: kodėl jie nebuvo pastatyti pas mus?
Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, parodyta Varšuvoje vykstančiame Nacionalinių teatrų festivalyje, tai pjesė apie mus, rytų europiečius, išvarytus iš savo tėvynių rojaus ir ieškančius naujosios tapatybės globaliame pasaulyje.
Beveik penkias valandas trunkantis spektaklis pasakoja apie pastarųjų dešimties metų ekonominės emigracijos problemą. Lenkijoje šia tema buvo sukurta tik viena pjesė: Paweło Demirskio „From Poland with Love“, kuri buvo pastatyta „Teatr Wybrzeże“ Gdanske 2005 metais. Demirskis rašė šią pjesę didžiosios emigracijos, kurią sukėlė Lenkijos įstojimas į ES, išvakarėse. Jo herojai „kombinuoja“, kaip gauti pinigų bilietui į Londoną, ir svarsto, kas juos, tiesą sakant, dar riša su Lenkija, tampančia Poland, kosmopolitinio Eurolando provincija. Balta ir raudona spalvos asocijuojasi su kokakolos skardinėmis, o ne su vieta, kurioje jie gimė ir iš kurios dabar nori kuo greičiau ištrūkti.
Po penkerių metų parašyta Mariaus Ivaškevičiaus pjesė panašiai aprašo ir lietuvių, kurie, ieškodami darbo ir perspektyvų atsivėrus sienoms, pradėjo važiuoti į Norvegiją ir Didžiąją Britaniją, tapatybės problemą. Emigracija Lietuvoje yra tikra katastrofa, nes per pastaruosius 20 metų iš Lietuvos išvažiavo 700 tūkstančiai žmonių, t.y. penktadalis šalies gyventojų. Lietuva susitraukė iki mažiau nei 3 mln. gyventojų ir jų skaičius nuolat mažėja. Galima nesunkiai įsivaizduoti, ką tai reiškia: miesteliai vaiduokliai, problemos ieškant specialistų (išvažiuoja gabiausieji ir baigę mokslus), mažėja įplaukos į valstybės biudžetą. Neseniai paskelbtais duomenimis, dar 25 proc. lietuvių planuoja emigruoti iš savo šalies.
„Išvarymas“ Lietuvoje tapo teatriniu hitu. Nuo 2011 m. gruodį įvykusios premjeros spektaklis vaidinamas pilnai žiūrovų salei, bilietai išperkami prieš kelis mėnesius. Ivaškevičius medžiagą pjesei rinko Londone. Kalbėjo su emigrantais, klausė jų problemų: darbo paieškos, prisitaikymas prie naujos aplinkos ir susidūrimai su apgavikais. Kaip pats sako, visos istorijos, aprašytos pjesėje, yra autentiškos.
Istorijos ašis – tai dviejų jaunų banditų iš Kauno, Beno ir Vandalo, kurie išvažiuoja į Britaniją ieškoti nebūtinai švarios aukso vilnos, istorija. Iš tikrųjų banditas yra tik Vandalas, Benas – tai policininkas, kuris turi infiltruotis į lietuvių mafiją Didžiojoje Britanijoje. Vis dėlto atvykęs į vietą jis pamiršta savo užduotį ir, užuot sekęs nusikaltėlius, apsigyvena Londone visam laikui.
Ivaškevičius rodo ištisą emigrantų, gyvenimo išmestų į šiukšlyną ir pasiekusių sėkmę, panoramą. Visi yra labai nelaimingi ir sutrikę. Pirmieji vegetuoja „parkinguose“ arba laužiasi į apleistus butus. Antrųjų sėkmė yra labai dviprasmiška, žeminanti: vienas iš herojų užsidirba rinkdamas nušautas antis, taigi yra lyg ir žmogus šuo; dar viena herojė, kuri važiuoja į Londoną dirbti fotografe, galiausiai atsiduria naktiniame klube kaip vyrams draugiją siūlanti mergina.
Komplikuoti emigrantų likimai reikalingi tam, kad būtų galima iškelti šių dienų lietuvių tapatybės klausimą. Praėjus 20 metų po SSSR žlugimo ir nepriklausomybės atgavimo, naujoji karta nebetapatina savęs nei su praeitim, nei su lietuviškuoju nacionalizmu. Naujojoje žemėje herojai keičia vardus ir pavardes taip pat dažnai kaip vogtus iš kitų emigrantų pasus. Benas tampa lenku Mariuszu, o paskui britu Marku, nes Mariuszo vardą anglams ištarti pernelyg sunku, o vėliau, norėdamas įsidarbinti policijoje, dar kartą pakeičia vardą ir tampa Bobu.
Ivaškevičius puikiai atskleidžia tą vis keičiamą, painiojamą tapatybę per kalbą: herojai kalba lietuvių ir anglų kalbų mišiniu, įterpdami rusiškus ir lenkiškus keiksmažodžius. Jie nori trūks plyš pabėgti nuo Rytų Europos tapatybės, bet Londone ir vėl atsiduria tame pačiame Rytų Europos katile kartu su lenkais, ukrainiečiais, rusais. Vienoje iš scenų britų chuliganas parke stipriai sumuša lietuvius benamius, rėkdamas ant jų: „Fucking Polish idiots!“ Jam jokio skirtumo, kas yra kas, jam visi tie, kurie užplūdo Britaniją, yra svetimi. „Tai kova tarp Čingischano ir Kristaus“, – Vandalui sako Benas, kai juodu kartu geria degtinę ant Temzės kranto. Ta metafora tiksliai nusako Vidurio Europos tautų, gyvenančių tarp azijietiškų Rytų ir krikščioniškosios Europos, iki galo nepriklausančių nei vienai, nei kitai civilizacijai, situaciją. Tų tautų atstovai, išmesti į daugiakultūrį Londoną, patys turi apsispręsti, kuo jie nori būti, ir padaryti tai jiems sekasi labai sunkiai.
Spektaklį režisavo Oskaras Koršunovas, teatro vizionierius, Lenkijoje jau gerai žinomas iš savų nepaprastai puikių rusų siurrealistų oberiutų ir šiuolaikinės europinės dramaturgijos pastatymų. Ivaškevičiaus pjesei Koršunovas rado puikią formulę – tarp teatro ir roko muzikos koncerto. Emigrantų pasakojimai yra supinami su gyva muzika: 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių britiškojo roko hitus – nuo „Led Zeppelin“, „Pink Floyd“ iki „Queen“ – gyvai atlieka aktoriai ir muzikantai. Roko muzika turi dramaturginę reikšmę: populiariosios muzikos kalba tampa antrąja herojų tapatybe, muzika padeda išreikšti jų baimes ir svajones. „Stairway to Heaven“, „We Will Rock You“, „Bohemian Rapsody“ emigracijos kontekste įgauna kitą reikšmę. Ypač ironiškai skamba daina „We Are the Champions“, kurią atlieka pralaimėjusių emigrantų choras.
Jaunieji aktoriai iš Vilniaus vaidina taip, lyg pasakotų savas istorijas. Tiesiog puikūs yra trijų pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Beną vaidinantis Ainis Storpirštis rodo, kaip sutrikęs atvykėlis iš Rytų tampa pernelyg griežtu britų policininku, savo frustraciją išliejančiu ant kitų emigrantų. Monika Vaičiulytė atskleidžia Eglės nuopuolį – iš smalsios pasaulio merginos Eglė tampa vulgaria prostitute. Marius Repšys, iš treningų neišlendantis Vandalas, provokuoja žiūrovus užmegzdamas su jais pokalbį ir improvizuodamas. Ir nors inscenizacija, kaip pasakojimas, vietomis gali pasirodyti anachronizmas, viskas veikia ir jaudina.
Koršunovas ir Ivaškevičius ketina statyti latvišką „Išvarymo“ versiją Rygoje. Aš laukiu lenkiškosios: galiausiai juk mes visi, rytų europiečiai, esame tam tikra prasme iš savo senųjų tėvynių rojaus išvaryti emigrantai.
 
 
Recenzijos pavadinimas – parafrazė iš Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą…“ (V. Mykolaičio-Putino vert.)
 
Iš lenkų k. vertė Rasa Rimickaitė
„Gazeta Wyborcza“, 2013 06 10

 

„Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.
„Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.