„Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ D. Matvejevo nuotr.
Šį rudenį OKT studijoje pristatęs spektaklį „Nuosprendis – metamorfozė“ pagal Franzo Kafkos kūrybą, Paulius Ignatavičius vėl turėjo galimybę gilintis į užslėptas šeimos problemas. Šį syk Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje jis pastatė spektaklį „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ pagal austrų dramaturgo Ewaldo Palmetshoferio to paties pavadinimo pjesę. Galbūt todėl, kad nei pats režisierius, nei jo tėvas šiame spektaklyje nevaidina, scenoje – daug stipresnė nei „Nuosprendyje...“ vėsa.
Šaltis pasitinka dar žiūrovams besirenkant į salę. Prieš juos labai estetiškos, net kiek pedantiškos kapinės, už jų – pilkos ir blizgios it metalas užuolaidos (dailininkė Neli Ivančik), pro kurias galėtų išlysti net ir pati Sniego karalienė. Aktoriai sėdi sustingę kiekvienas ant savo antkapio, lyg būtų kapinių skulptūrėlės, rodosi, kad jiems net nereikia kantrybės laukiant, kol ateis laikas atgyti. Scenografija itin raiški. Antkapiai virsta svetainės baldais, o galinės užuolaidos šią svetainę paverčia teatru ar naktiniu klubu – vis dėlto žiūrime ne pro rakto skylutę, tai – pasakojimas mums, su įvadiniais žodžiais, kad jau metas pradėti.
Pats spektaklio pateikimas labai panašus į „Nuosprendžio...“. Dėmesys kocentruojamas į aktorių, kuris mums sako ne tik istoriją, bet ir savo mintis, kylančias jam vieno ar kito veiksmo metu. Todėl svarbiausia čia net ne pats veiksmas, o suprasti kalbandžiojo būdą, jo mintis ir jausmus. Šeimos susitikimai vėl vyksta prie ilgo stalo, o norint patraukti žiūrovo dėmesį, šviesa nukreipiama į tuo metu kalbantįjį, likusius, kaip žiūrovus, paliekant tamsoje.
Šeši aktoriai, atsidūrę ne tik epinio teatro, bet ir siurrealistinio teksto stilistikoje, lieka atsiriboję nuo savo vaidmenų. Tai gerokai supaparastina personažus, kadangi kuriami labai jau aiškūs, apibrėžti žmonių tipai, kuriuos vardijant beveik visada galima būtų pridėti priešdėlį pseudo- (pseudointelektualas, pseudolaimingoji ir panašiai). Didelės bėdos čia nebūtų, tokiu būdu visai raiškiai atspindima šiandieninio žmogaus tuštybė, be to, reikalauti iš šių veikėjų grynojo natūralumo ar gilumo prieštarautų pačiam tekstui, jeigu neturėtų jie vieno bendro, nei vienam iš jų netinkančio prieskonio – šaižaus rėkimo.
Ewaldo Palmetshoferio tekste postmodernistiškai kartojamos tos pačios frazės, o aktoriai, sakydami jas vieną po kitos, kas kartą naudoja tą patį ginklą – balso garsėjimą, todėl nuolatos pasiekiama isterinė veikėjo būsena. Tas ypač ryšku žiūrint į Mamą Karo (Rimantė Valiukaitė), jau labai ilgai laukiančią savo devyniasdešimt penkerių metų motinos mirties, kuri, kyla įtarimas, specialiai nemiršta. Per šio laukimo išsakymo monologą, kuris itin komiškas tuo, kad, atrodo, niekada nesibaigs, kaip ir senutės gyvenimas, pasiekiančią beveik spiegimo būseną. Atmetus rėkimą, visi aktoriai atrodo gana tiksliai įvaldę savo pasirinktus tipus, kuriems negaili įvairių komiškų, atpažįstamų ir dėl to šabloniškų detalių. Dažnai pasitelkia pamaivišką kalbėjimo manieą, ypač išryškinančią minėtąjį pseudo-.
Porų, tėvų ir vaikų santykiai taip pat labai menko diapazono. Jie ne auginami, o nedelsiant identifikuojami. Net ir brolio Manio (Tadas Gryn) bei sesers Dani (Elzė Gudavičiūtė) kūniški santykiai grindžiami vien tekstu ir tuo, kad jie abu – pasipūtę melancholikai. Tuo tarpu vis neužsičiaupiančios Bynės (Virginija Kuklytė – rodos, aktorei gali prilipti plepios, įkyrios ir kvailokos moters amplua) ir nuolat tylinčio Olio (Tomas Stirna) pora, viena iš tų, kuriai svarbiausia – ką apie juos pagalvos kiti. Todėl Bynė be perstojo spinduliuoja perdėtą mandagumą ir normalią, iš anksto apskaičiuotą šeimyninę laimę, o Olis, akivaizdžiai praradęs viltį nuo jos pasprukti, ištikimai tyli. Visi jie – atsisakę savų individualybių, tėra pasirinkę vieną ar kitą pozą. Todėl, nors šeši veikėjai ir bendrauja vieni su kitais, vis tiek kiekvienas lieka vienas su savo šalčiu ir monologais.
Veikėjų melancholijos, vienatvės, beprotystės, žinoma, nėra ko lygnti su Hamleto, matyt čia ir slypi spektaklio bei pjesės pavadinimo paslaptis... Nuolat kartojama, kad viskas prasidėjo nuo Hamleto (jis čia vadinamas Hanesu, o pasakotojai grįžta į tą laiką, kai dalyvavo jo laidotuvėse), kuris buvo be galo įvairialypis, kaip ir jo jausmai bei juos išreiškiantys monologai, o jie tėra atskirų jo dalelių atstovai, gebantys atspindėti tik po vieną iš jame glūdėjusių emocijų. Jiems nebetenka hamletiškai klausti „būti ar nebūti“ – jų jau seniausiai nėra.
Pabaigos šeimyninis išsižudymas netampa esminiu spektaklio tašku. Juk antkapiai ir taburetės nuo pat pradžių čia buvo viena ir tas pat. Be to, ši istorija jau buvo įvykusi, ji tik kartojama, žinant, kad nėra galimybės ką nors pakeisti. Pagrindinis akcentas – tai likę gyvieji, vis dar savimi patenkinti, iki koktumo padorūs Bynė ir Olis – besilaukianti, laiminga šeima.
Galbūt režisierius didžiąją dalį savo kūrybinio jautrumo skyrė beveik tuo pačiu metu statydamas dar vieną spektaklį – „Dostojevskis vaikams“ Vilniaus Mažajame teatre, nes panašu, kad į šią medžiagą buvo pažiūrėta gana atsainiai. Tačiau, nors jau tą patį vakarą pradėjęs blėsti iš atminties, spektaklis turi nemažai žavesio. Visų pirma, tai raiški, skoninga ir funcionali scenografija. Be to, gera aktorių komanda (nors ir atrodė, kad vaidmenys galėtų būti atliekami ne taip plokščiai) ir galimybė su malonumu klausytis daug kam nežinomo nihilistinio absurdo prisodrinto teksto. Džiugu matyti jaunuosius kūrėjus ne tik Menų spaustuvėje ar OKT ofise, bet ir LNDT scenoje kartu su vyresniais šio teatro aktoriais – Rimante Valiukaite ir Algirdu Dainavičiumi.
