Atsparumo siaubui pamokos

Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė prisiėmė didžiausią kūrybinę atsakomybę už spektaklį – ji yra „Baisiai gražios pasakos“ scenarijaus autorė, režisierė ir dailininkė. Dramaturginiu spektaklio pagrindu pasirinktas lietuvių folkloras. Konkrečiai – šiurpių elementų pripildyta pasaka „Apie tai, kaip ragana mergaitei galvą nukando“ bei įvairios mįslės.
 

„Baisiai graži pasaka“ dar iki premjeros domino pasirinkta lietuvių mitologijos tematika ir būsimo spektaklio žanru – vaikų auditorijai pristatomu siaubo spektakliu. Buvo galima tikėtis ko nors naujo ir neįprasto, nes, tiesą sakant, lietuvių scenoje siaubo kūrinių pasigendama. Tad toks kūrėjų pasirinkimas žadino smalsumą ir skatino lūkesčius. Taip pat buvo įdomu, kaip į tokią medžiagą reaguos patikliausia ir labiausiai į spektaklio vyksmą įsitraukianti vaikų publika.
 

Šiai publikai jokiu būdu negali būti abejingas, nes to paties sulauksi ir iš jos. Juk būtent pažinimas, patiriamas per bendravimą ir gyvą reakciją, dažnai garantuoja vaikiško spektaklio sėkmę. Vaikams teatre gera ne galvoti, o dalyvauti ir žaisti, ypač mažiesiems. Deja, „Baisiai gražios pasakos“ atveju kontakto su vaikais užmegzti nepavyko, netgi atrodo, kad spektaklio kūrėjai jo sąmoningai vengė.
 

Savotiškas spektaklio prologas yra dviejų lėlių – tarsi mažųjų žiūrovų – pokalbis. Po to sekanti mįslių minimo scena galėtų išaugti į visai smagų žaidimą, tačiau spektaklio kūrėjai pasirinko ignoruoti vaikus ir neskatinti komunikacijos, nekreipdami dėmesio į vaikų atsakymus.

Pasakų bobos (Almira Grybauskaitė), Mergaitės (Sigita Mikalauskaitė) ir Raganos (Dalius Butkus) personažai vaizduojami jungiant gyvo aktoriaus plastiką ir lėlės valdymą. Tačiau išskaidžius Mergaitės personažą, riba tarp vaidinančios aktorės ir lėlę valdančios aktorės kone ištirpsta ir sudėtinga atsekti, kada kuris spektaklio elementas (lėlė ar aktorė) atstoja personažą.
 

Scenoje vyrauja blausus apšvietimas, turintis kurti paslaptingą atmosferą, tačiau ją blaško prie jos nederantis ir veiksmą stabdantis monotoniškas aktorių intonavimo būdas bei keisti kostiumai. Pasakojimas netenka loginės sekos po Mergaitės egzekucijos, ją nei iš šio, nei iš to paverčiant gulbe – tai iliustruojama vietoj nukirstos galvos ant aktorės pečių uždedant natūralaus dydžio gulbės šabloną. Tai būtų galima teisinti tam tikromis mitologinėmis asociacijomis, tačiau taip keistai interpretuojama spektaklio mitinė plotmė iškrenta iš jo bendro konteksto.
 

Pabaigoje spektaklis staiga pakrypsta į siurrealizmą, nors vizualiai ir nepateisintą (keista, juk Bagočiūnaitė-Paukštienė yra dailininkė). Pagrindinės scenografijos detalės – sceną įrėminančios dvi laiptuotos konstrukcijos su išpjaustytais ornamentais. Viena jų simbolizuoja Mergaitės, kita – Raganos namus. Įspūdingai atrodo trys raiteliai, praskrendantys per sceną kaip pamėklės, bet kitų personažų kostiumai neryškūs ir nelabai išsiskiria silpno apšvietimo fone.
 

Nors kūrėjai ir statė siaubo pasakos siužetu paremtą spektaklį, vienaip ar kitaip norėdami padėti vaikams prisijaukinti savo baimes, atrodo, kad jie patys išsigando medžiagos, su kuria dirba. Taigi nereikalingas pasirodė ir dviejų lėlių dialogas, raminantis vaikus ir iliustratyviai aiškinantis, kad viskas, kas vyksta scenoje, netikra ir nėra ko bijoti, nes tos baimės niekas ir nejautė. Paradoksalu, tačiau kūrėjai, atrodo, taip bijojo išgąsdinti mažuosius žiūrovus, kad iš esmės atsisakė ne tik siaubo, bet ir bet kokios kitos aštresnės emocijos.
 

Dar viena spektaklio problema, būdinga daugeliui pastatymų vaikams – neapibrėžta amžiaus grupė. „Baisiai graži pasaka“ skirta 4–12 metų vaikams, tačiau iš aktorių vaidybos, nuolatinio frazių kartojimo ir smulkmeniško kone kiekvieno veiksmo aiškinimo atrodo, kad dėmesys vis dėlto telkiamas į jauniausius. Spektaklio autorei dailininkei Bagočiūnaitei-Paukštienei akivaizdžiai pristigo režisūrinių įgūdžių ir atitinkamo amžiaus vaikų psichologijos žinių. Nors spektaklis smulkmeniškai pasakoja fabulą, jam trūksta ir konkretumo, ir aiškaus minties perteikimo. Vos ne preciziškai nuosekliai vystomas siužetas nutrūksta įvykus minėtai Mergaitės mirčiai ir prasidėjus pomirtinei gulbe virstančios begalvės fantazijai.
 

Opi spektaklio problema yra būtent jo atlikimas – kažkodėl pasirinkta monotoniška, iki gyvo kaulo įgrisusi ir dėmesį slopinanti vienoda kalbėjimo intonacija. O juk balsas ir yra pagrindinis įrankis, kuriuo lėlininkas gali vaizduoti kintančias personažo emocijas. Kam reikia nuolat kartoti frazes, kai rekomenduojamą spektaklio amžiaus grupę sudaro jau gebantys nuosekliai sekti veiksmą vaikai? Ši mažamečių dėmesiui išlaikyti skirta priemonė, taikoma vyresniems, sukelia priešingą efektą – nuobodulį ir natūraliai atsirandantį abejingumą.