Septyniasdešimtmetis Krystianas Lupa yra vienas radikaliausių mūsų dienų teatro menininkų. Jis nesistengia šokiruoti. Nepropaguoja madingų performatyvaus teatro teorijų ir praktikų. Priešingai – iš pažiūros Lupa yra konservatyvus. Jo teatro centre visada buvo ir išliko aktorius bei žmogaus vidinis pasaulis. Tad kas čia radikalaus?
Naujausi Lupos spektakliai – 2011-aisiais Vroclavo „Teatr Polski“ sukurtas „Laukiamasis kambarys.0“ ir šį rudenį teatre „TR Warszawa“ pasirodęs „Miego miestas“ Lenkijoje buvo sutikti taip prieštaringai, kaip jokio kito režisieriaus darbai (net „Dialogo“ festivalyje parodytas skandalingasis Romeo Castellucci opusas „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ nesukėlė tiek ginčų). Beje, „Laukiamojo kambario.0“ į „Dialogą“ neįtraukė ilgametė Lupos gerbėja Krystina Meisner, ir tai bene geriausiai atspindėjo dalies lenkų kritikų nuomonę, kad Maestro išsisėmė ir iš esmės kalba apie nieką, eksperimentuodamas su aktoriais ir žiūrovais. Tačiau yra ir tokių, kurie mano, kad Lupa, kaip retas kitas menininkas, sugrąžina teatrui esamojo laiko pojūtį ir perteikia šiandieninio žmogaus akistatą su pasauliu.
Žinoma, tokie menininkai kaip Lupa visada turėjo ir turės oponentų bei sekėjų. Pastarieji yra pasirengę iškęsti beribę savo dievinamo režisieriaus spektaklių trukmę ir sutinka juos ovacijomis ne tik Lenkijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Varšuvoje teko matyti penktą iš eilės vaidinamą kone septynių valandų trukmės „Miego miesto“ premjerą, ir pusės tūkstančio vietų kino studijos salė buvo pilna iki pat spektaklio pabaigos (didžiuma žiūrovų – jauno amžiaus). Šiai publikai (arba nemažai jos daliai) profesorius Lupa atrodo jaunas, madingas, radikalus, o jo kuriamas teatras veikia kaip narkotikas.
Lupos radikalumą pirmiausia lemia jo mąstymas. Jis tyrinėja ribines žmogaus situacijas, per kurias atveria tai, kas paslėpta kasdienybėje – tikruosius žmogaus veiksmų motyvus, jo lūkesčius, troškimus ir baimes, nusivylimų priežastis. Lupos spektakliai, gimę iš kūrybinių laboratorijų, savotiškai pratęsia vienas kitą, ir čia svarbūs ne tiek jų siužetai, kiek bendras tyrinėjimų kelias. Juo žengia kūrybine bendruomene tapę vakarykščiai studentai ir patyrę meistrai, per teatrinį vyksmą ugdantys save ir savo santykius su kitais žmonėmis. Galima sakyti, kad Lupa naudoja teatrą kaip terapijos priemonę. Bet priemonė neįsivaizduojama be tikslo. Jį galima pavadinti kūrybos prasmės ir vietos šiandieniame pasaulyje paieška. Siekdamas šio tikslo, Lupa nuolat jį kvestionuoja. Jis rodo, kaip kūrybos utopija gali būti sugriauta nuolat vykstant žmogaus transgresijai, įgimtam saviraiškos troškimui, nepilnavertiškumo kompleksams. Kūrybos ir destrukcijos simbiozė ir nuolatinė kritiška jos refleksija – tai yra Lupos teatro variklis, įsukantis grandiozines jo spektaklių mašinas. Ir ugdantis jo aktorių hiperjautrumą, autorefleksiją bei kritinį mąstymą – visa tai, kas padeda atskleisti giluminius šiandienos žmogaus prieštaravimus.
„Miego miestas“, sukurtas pagal austrų rašytojo ir dailininko Alfredo Kubino romaną „Anapus“, yra šiandienio Lupos teatro kvintesencija ir manifestas. Pirmą kartą jis inscenizavo šį romaną 1985-aisiais Krokuvos „Stary“ teatre. Dabar Lupa sugrįžo prie jo siekdamas apibendrinti savo mintis apie esamąjį laiką, o tiksliau – tą belaikiškumo būseną, kurią išgyvena šiuolaikinis pasaulis. Ir per „miego miesto“ parabolę apčiuopti jo pulsą.
Miego miestas Perlas – tai savotiška utopinė Arkadija, skirta tiems, kurie nusivylė dabartimi. Ją kažkur Azijos pakraštyje sukūrė mistikas magnatas Patera, kad čia atvykę žmonės per savo sapnus sugrįžtų į praeitį arba nusikeltų į ateitį. Pateros ir jo draugo dailininko Alfredo (paties Kubino alter ego) jaunystė prabėgo didelių idėjų, manifestų, kūrybos laikais (nuoroda į XX a. pradžią). Iš jų liko tik prisiminimai ir noras pasukti laiką atgal. Tačiau sapnai apgaulingi – užuot keliavę laiku, žmonės atsiduria akistatoje su pačiais savimi ir savo dvasinėmis traumomis. Ir tampa savo sapnų įkaitais. Visi ieško Pateros pagalbos. Tačiau jis kažkur dingsta, o kai pasirodo, yra panašus į psichinį ligonį. Alfredas bergždžiai bando sugrąžinti viltį teikiantį bendrumo jausmą čia įkalintiems skirtingo amžiaus ir likimo bendrakeleiviams – kiekvienas galvoja tik apie save ir jų egocentriškos išpažintys griauna bet kokias iliuzijas. Jų žlugimą Lupa demaskuoja pasitelkęs mistinį Fellini personažą, neva kviečiantį visus vaidinti jo naujame filme „Odė džiaugsmui“...
Naujoji Lupos „Miego miesto“ versija yra jo paties esamojo laiko autorefleksija su kandžiu komentaru apie savo šalies dabartį ir kuriančio žmogaus vietą joje. Personažai, susibūrę uždarame kambaryje su langu į aikštę, iš kur atsklinda neaišku dėl ko manifestuojančios minios keliamas triukšmas, yra lyg Nojaus arkoje išsigelbėjimo nuo pasaulio ieškantys menininkai ir intelektualai. Nudegusiems nuo politikos ir nusivylusiems visais visuomeniniais judėjimais, jiems lieka tik sapnai. Tačiau – likimo ironija – išsvajotame Perle jiems sapnuojasi košmarai. Ir nors jie vienas su kitu elgiasi gėdingai ir yra nepataisomi ekshibicionistai, visi sutartinai ateina į naujojo Fellini filmo „Odė džiaugsmui“ aktorių atranką. Ar tai nepanašu ir į mus pačius?
Beveik septynių valandų trukmės Lupos spektaklyje nėra jokių pastatyminių efektų. Dėmesį traukia kitkas – aktorių atsivėrimai, jų nušvitimo ir rezignacijos momentai, išgyventi čia ir dabar, be jokio vaidybos netikrumo. Spektakliui įpusėjus supranti, kad Lupa iš esmės režisuoja ne aktorius, bet žiūrovus. Tiksliau – žiūrovų esamąjį laiką. Hipnotizuojantis spektaklio ritmas ir svaigulio atmosfera provokuoja žiūrovą įsilieti į miegančio miesto gyventojų gretas arba pasipriešinti ir išeiti. Lupa sąmoningai provokuoja vienokį ar kitokį žiūrovo pasirinkimą. „Jie miega“, – ištaria publiką nužvelgęs vienas iš personažų, spektakliui artėjant į pabaigą. Ir sušunka: „Pabuskit, idiotai!“
Kodėl kalėdiniam „7md“ numeriui kalbu apie Krystianą Lupą? Pirmiausia todėl, kad jo „Miego miestas“ man tapo didžiausiu šių metų atradimu. Ir ne tik meniniu. Vertinu Lupos bekompromisę poziciją ir jo įžvalgas. Jis turi drąsos kurti spektaklius tarsi „apie nieką“ ir, suvokdamas neišvengiamą kūrybos pralaimėjimą prieš gyvenimą, išlikti nepataisomu idealistu. Lupos teatras savaip moko gyventi „dūžtančiose formose“. Apie tai yra režisieriaus alter ego Alfredo žodžiai, kuriais jis kreipiasi į sapnų miesto gyventojus: „Kiek galima gyventi viltimi, kad keliaujame kartu? Gal tu visada buvai vienas ir kelionė, kuriai paskyrei savo gyvenimą, buvo tik iliuzija. (...) tada supranti, kad tai, kam teikei didžiausią reikšmę, kas, manei, yra įmanoma ir taps didžiausiu tavo, mūsų atradimu, stūkso priešais mus nepasiekta, neįkūnyta, neįveikta... ir tai, ką laikai savo rankose, yra iš esmės nieko verta...“ Čia glūdi atsakymas į retorinius klausimus, pasigirstančius iš skirtingų pusių, – kam šiandien statyti arba atstatyti ne tik „sapnų miestą“, bet ir Katedrą, ir Merlino įkvėptą Apskritąjį stalą, ir apskritai daryti panašius dalykus? Iš esmės tam, kad patirtum Sizifo pralaimėjimą, kuris yra daug vertingesnis už mūsų gyvenimo siūlomas pergales.
Gyventi be iliuzijų, bet neišsižadant idealų neįmanoma išmokti, tačiau verta kasdien mokytis. To norėčiau palinkėti sau ir visiems, išgyvenusiems dar vieną pasaulio pabaigą.
