7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Smaugianti gyvenimo monotonija

Valentino Masalskio spektaklis „Paukštyno bendrabutis“

Austėja Adomavičiūtė
Nr. 43 (1011), 2012-11-30
Teatras
Scena iš spektaklio „Paukštyno bendrabutis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Paukštyno bendrabutis“. D. Matvejevo nuotr.

Vienas iš nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ spektaklių – Valentino Masalskio vadovaujamos „Trupės P.S.“, neseniai tapusios Klaipėdos jaunimo teatru, „Paukštyno bendrabutis“, pastatytas pagal žurnalisto Mindaugo Nastaravičiaus pjesę, sukurtą specialiai šiam aktorių ansambliui.

Spektaklio pirmos dalies eskizą teko matyti praėjusių metų „Versmėje“. Šiandien lyginant abu variantus galima teigti, kad eskizu Masalskis jau buvo labai aiškiai nubrėžęs režisūrinius būsimo spektaklio kontūrus, o aktorės jau buvo atradusios savo personažus.
 
Nastaravičius pateikia monotonišką paukštyno bendrabučio moterų bendruomenės kasdienybę – vištos, kiaušiniai, rietenos su bendradarbėmis. Aplink šiuos polius sukasi visa jų menka egzistencija. Tad didžiausiu įvykiu tampa vyro pasirodymas šiame vien moterų gyvenime. Pati pjesė yra paremta dialogais, kas savaime diktuoja tam tikrą spektaklio formą, kuri scenoje realizuojama labai gyvu ir aktyviu aktorių tarpusavio bendravimu.
 
Pjesėje veikiančios moterys yra bevardės, įvardintos kaip abėcėlės raidės, prie jų dar pridedant trumpą apibūdinimą – A (vadovaujanti), B (neprilygstanti), C (nerūpestinga) ir t.t. Vaidinime kiekviena aktorė tiesiog transliuoja jos kuriamam personažui būdingiausią emociją ir vietą paukštyno hierarchijoje – mažame smaugiančiame pasaulėlyje, kuris visoms moterims yra per ankštas ir verčiantis spausti viena kitą.
 
Trupė pasižymi ansambliškumu ir aktorine technika. Atsiskleisdamos per bendravimą su kitomis, aktorės kuria labai skirtingus, o kartu vienodus tipažus. Visos jos turi to „bobiškumo“, kuris ir užgraužia kiekvieną į paukštyno bendrabutį patekusį vyrą, tačiau už grubokos ir atstumiančios išorės slypi drama ir meilės troškimas. Tik kad vienintelis būdas, kuriuo jos gali ir sugeba bendrauti, yra viena kitą perrėkti, nes tik tada galbūt jas kas nors išgirs. Tačiau sudėtinga analizuoti ir išskirti atskirus vaidmenis, kas būdinga ir ankstesniems trupės spektakliams, aktorinius darbus galima nagrinėti tik vertinant visą ansamblį.
 
Daugelis spektaklio problemų išplaukia iš dramaturgijos, viena vertus, ji siūlo nepaprastai intensyvų ir gyvą dialogą, bet jai stinga aiškių peripetijų, nuoseklaus veiksmo vystymo arba jo destrukcijos, kulminacija mažai skiriasi nuo atomazgos. Didžiausias spektaklio trūkumas – beveik nuolatinė nepaprastai aukšta emocinė įtampa, prasiveržianti ilgainiui pradedančiais varginti ginčais, vedančiais kone iki muštynių.
 
Kostiumų ir scenografijos dailininkė Renata Valčik neužgožia aktorių darbo, o papildo jų išraišką – viso bendrabučio gyventojos aprengtos vienodomis uniformomis su paukštyno emblema. Visos vienodos, tik pradžioje, per merginų prisistatymus, galima įžvelgti jų asmeninius bruožus ar svajones, kurios vienaip ar kitaip atsiskleidžia (arba neatsiskleidžia) visame spektaklyje. Pirmoje scenoje jos visos yra skirtingos moterys, o vėliau jas galima identifikuota kaip paukštyno darbuotojų masę, sulygintiną su tomis pačiomis vištomis, paukštyno garduose laukiančiomis gyvenimo galo.
 
Veiksmas, išskyrus pirmąją sceną, vyksta toje pačioje bendrabučio virtuvėje, kur valgoma, pykstamasi, rūkoma ir dažomasi. Visas moterų gyvenimas sukasi apie šią visas „užknisusią“ erdvę. Tad ir nekintantis scenovaizdis pabrėžia tą monotonišką, vienodą, smaugiančią kasdienybę. Valčik scenografija asketiška ir šalta – čia yra keli stalai ir kėdės, kriauklė, rūkymo vieta, pažymėta ženklu ant šiukšlinės, – įrėminta permatomų plastikinių užuolaidų, taip pat kabo sovietinę propagandą primenantys plakatai, reklamuojantys paukštyno produkciją.
 
Nuolatinė įtampa ir kibirkščiuojančios aktorių emocijos neleidžia žiūrovui ilsėtis, o „bobų plepalai“ pradeda varginti spektakliui dar neįpusėjus. Puiki pirma scena, kurioje per trumpus monologus-prisistatymus supažindinama su visomis merginomis, netenka atsvaros.
 
Didelis privalumas, kad kurdami spektaklį Masalskis ir jo aktorės turėjo galimybę dirbti kartu su dramaturgu. Jaučiamas teksto natūralumas, kiekvienos aiškus ir stiprus ryšys su savo personažu, tačiau dramaturgui ir režisieriui nepavyko jų labiau atskleisti. Esminis spektaklio įvykis – Tikrinančio/Detektyvo (Donatas Stakėnas) pasirodymas ir savo tikrosios tapatybės atskleidimas – dramaturgiškai nėra pateisintas: na, argi ne keista, kad išsiaiškinęs tikrąją paukštyno darbininko savižudybės priežastį jis tiesiog spjauna į fasuotojas ir paprasčiausiai išeina? Aišku, kad taip spektaklio kūrėjai siekė emocinio lūžio, tačiau priežastis nebuvo tinkamai pasirinkta. Juo labiau kad tokių emocinių sprogimų ir jausmų iškrovų spektaklyje yra labai daug. Konfliktas, kaip spektaklio forma, ir provokuojančiai aštrios emocijos būdingos ir kitiems Masalskio spektakliams, tačiau šiuo atveju konfliktas užgožia visa kita.
 
Masalskis turi puikius jaunus aktorius, kurie paskui jį sektų bet kur (studentai jau nusekė paskui jį į Klaipėdą), tačiau jau pats laikas imtis rimtesnės medžiagos, kuri pradedantiems aktoriams ne tik leistų atsiskleisti kaip ansambliui, bet ir padėtų ugdyti individualybes. Kad pjesėje pavaizduotas uždaras paukštyno pasaulėlis netaptų trupės gyvenimo realybe.

 

Scena iš spektaklio „Paukštyno bendrabutis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Paukštyno bendrabutis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Paukštyno bendrabutis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Paukštyno bendrabutis“. D. Matvejevo nuotr.