7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kaip šiandien skamba „Katedra“

Pokalbis su aktoriumi Marium Repšiu

Karolina Remeikaitė
Nr. 40 (1008), 2012-11-09
Teatras
Repeticija dekoracijų dirbtuvėse T. Ivanausko nuotr.
Repeticija dekoracijų dirbtuvėse T. Ivanausko nuotr.

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras lapkričio 29-ąją pristatys naują Oskaro Koršunovo spektaklį – Justino Marcinkevičiaus dramą „Katedra“. Intensyvėjant repeticijų periodui, buvo ypač smalsu pakalbinti pagrindinio personažo, architekto Lauryno vaidmens atlikėją aktorių Marių Repšį. Savo vaidmeniu ankstesniame O. Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ publiką papirkęs Marius Repšys šį kartą stoja į kovą už laisvę, kur, Just. Marcinkevičiaus žodžiais tariant, „kovos spalvom, garsais ir linijom už grožį...“
 
Marcinkevičiaus „Katedra“ – istorinė pjesė. Mes žinome, kiek daug ji reiškė sovietmečiu, bet būtų įdomu Tavęs paklausti, kas svarbu joje šiandien ir kodėl dabar?

Manau, kad publika pasiilgo spektaklio apie Lietuvą, apie mus pačius, ir dar – išsakyto poetine kalba. Lietuvoje jau senokai buvo statyta lietuvių klasika. Be viso to, labai įdomus paradoksas, kad vienas kritikas po „Išvarymo“ rašė, jog toje pačioje scenoje, kur buvo vaidinamas Mažvydas ir tariamas žodis „Lietuva“, pilami keiksmažodžiai. O čia – „bičas“,kuris tiek keikėsi tada, dabar apie Lietuvą kalba.
 
Daugumai yra žinomos bent kelios Just. Marcinkevičiaus eilutės. Pats žodis tampa labai svarbus. Ar susiduri su kokiais nors teksto interpretavimo sunkumais rengdamas vaidmenį?

Tai įpareigoja. Spektakliuose, kuriuose tekstas neeiliuotas, yra laisvės improvizacijai, o čia ji apribota. Bent jau dabar, kol repetuojame. Pirmą kartą perskaičius pjesė pasirodė sausa, bet pradėjęs gilintis pamačiau, kad toli gražu ne taip. Kiekvieną tekstą galima padaryti gyvą, kaip tu jį pasakysi, taip jis ir skambės. Tekstas yra tik žodžiai, o visa kita yra emocijos, išgyvenimai.
 
Be to, turiu bėdų dėl skaitymo: garsiai skaityti nemėgstu, o kad būtų lengviau repeticijose, tekstą greitai išmokau atmintinai. Matyt, vaikystėje mažai skaičiau ir nesusiformavo geri skaitymo įgūdžiai. Ir, tarkim, „užstalės“ repeticijose, kai yra daug žmonių, jaudinuosi, tekstas ima painiotis, maišytis ir tampa sunku išreikšti mintį. Režisierius Gintaras Varnas irgi sakydavo, jog skaitau kaip pirmokas. Taip ir yra.
 
Ir literatūrinį kūrinį tarsi nuleidi ant žemės...

Žinoma, kitaip tai nebus įdomu pačiam, tai turi būti artima. Jeigu man pačiam skauda apie tai šnekėti, ir jei yra pjesė, kuri leidžia tai pasakyti, tai labai daug.
 
Vyresnioji karta, mačiusi anų dienų „Katedrą“, galbūt tikėsis atrasti panašumų. Tačiau ar nebus taip, kad jie išvys šių dienų žmogų, tariantį tuos pačius žodžius, bet skambančius kitaip?

Jie tikrai turėtų suskambėti kitaip. Juk tuomet buvo vienas laikas, dabar – kitas. Ir visuomenė, ir valstybė buvo visai kitokia. Dabar mes turim labai daug laisvės, kai galime daryti, ką norim, bet nemokame ja naudotis. Dabar yra tiek visko, kad žmogus tiesiog skęsta – televizija, internetas, spauda...
Anuomet, kai žmogus neturėjo laisvės, jis labai vertino tai, ką turėjo. O dabar nei vertina, nei nori turėti. Išvažiuoja, emigruoja ir dar šneka apie Lietuvą blogai. Tai ne laisvė, man atrodo – tai tik dar didesnis kalėjimas.
 
„Katedroje“ atliksi Lauryno vaidmenį. Jis grįžo iš tų „užsienių“ namo, į Lietuvą. Kaip, Tavo nuomone, tokiomis aplinkybėmis galėtų jaustis Laurynas, kai atvykęs randa beveik viską „svetima“?

Nors randa „svetima“, bet visa tai yra jo paties. Jis nusprendžia likti ir čia statyti Katedrą. Juk nemeta visko, netaupo pinigų ir nevažiuoja atgal. Jis ir Masalskiui sako: „...ten tamsos ir purvo užtenka per akis“...
 
Kokį Lauryną jauti kaip aktorius ir koks Tau jis atrodo kaip personažas?

Pjesėje Laurynas labai herojiškas – to labiausiai norėčiau vengti. Būtent herojiškumo, tokio literatūrinio, patosinio. Jis turėtų būti žmogus, ir tekstas turėtų skambėti organiškai, natūraliai. O dėl paties Lauryno, iš dailės istorikės dr. Rasos Butvilaitės paskaitų apie jį (ji aktoriams pristatė istorines „Katedros“ asmenybes, – K. R.) atradau labai daug panašumų su savimi. Šis vaidmuo ne charakterinis, tai ir yra jo sudėtingumas.
 
Laurynas – romantiškas, lyriškas herojus, kovą teigiantis menu ir grožiu: „Yra viena kova: spalvom ir žodžiais. <...> Kova grožiu. Kova menu.“

Taip, bet Laurynas kartu yra ir prasčiokas, kaimietis, jis buvo „iškeltas“ iš žemojo luomo. Tad kartu jis būna ir arogantiškas, kartais pyksta – šių emocijų neišvengsi.
 
Tad kokią idėją Laurynas išreiškia Tau ir kokią idėją matai jame?

Man tai yra labai svarbus vaidmuo. Aš pats labai myliu Lietuvą ir nesiruošiu niekur iš jos išvažiuoti, visada sergu už ją ir noriu, kad jai būtų gerai. Su šiuo jausmu Laurynas man ir asocijuojasi. Jis yra ne tik jaunas žmogus, bet ir asmenybė. Jam rūpi tėvynė. Ir jis neša idėją.
Jam svarbu, kokią Katedrą pastatys! Taip, ji yra utopinė. Laurynas jos neišlaiko. Katedra griūna. Nemanau, kad Lauryno tikslas yra pamokslauti, gal greičiau sakyti tiesą, išgyventi ją. Vardan žmonių, vardan šviesesnės Lietuvos ateities. Mums, lietuviams, tuo požiūriu trūksta vieningumo.
 
Bet pabaigoje Laurynas pralaimi...

Visi visada pralaimime dėl tų pačių priežasčių, bet kada nors galime ir laimėti. Pralaimime tik dėl savo pačių egoizmo. Mane žavi tokie žmonės kaip Kęstutis Marčiulynas, Svaras (Gabrielius Liaudanskas), jie kaip šviesuliai. Aš juos gerbiu už tai, kad jie turi idėjų ir mažai egoizmo. Laurynas taip pat seka savo idėja, nors klumpa, kyla ir vėl klumpa...
 
Šiame kūrinyje taip pat svarbi ir menininko tema. Viename Lauryno monologe sakoma, kad „mus renkasi valdžia, jėga ir turtas, o mes negalim pasirinkti“. Kalbėdamas apie mus, galvoju apie menininkus. Mes nieko neturim, už mus yra pasirenkama. Panašiai ir aš, nors anksčiau pats prašiausi į teatrą, bet jie – teatro valdžia – patys mane pasirinko ir pakvietė dirbti. Talentingi žmonės neturi tiek valdžios, kiek jos turi turtingi.
 
Kaip vyksta kūrybinis procesas, repeticijos, kokia režisieriaus darbo metodika ir kaip ją priimi? Ar jaudiniesi dėl artėjančios premjeros?

Jaudinuosi. Ir net kiekvieną kartą repetuojant, nes nežinai, kaip bus. „Išvaryme“ savo vaidmeniu buvau garantuotas šimtu procentų, nes ten buvo charakteris, aš jį greitai „pagavau“, galėjau „maudytis“ jame, o čia dar taip neišeina, dėl to ir jaudinuosi. Be to, „Katedroje“ Laurynas sudaro spektaklio šerdį. Visada vaidinant mažesnį vaidmenį būna lengviau, net jeigu jis ir mažiau pavyksta, vis tiek esi periferijoje.

Darbas su Oskaru Koršunovu man yra labai gera pamoka. Per repeticijas iš karto neriame į medžiagą, iš karto darome, bandome būti joje. Interpretuojant tekstą leidžiama susivokti pačiam, atrasti ir sakyti jį taip, kaip norėtum. Režisierius pagelbėja mizanscenose, kartais rodo jas taip, kaip pats įsivaizduoja, bet išties turime kūrybinę laisvę.
 
Scenoje Tave lydės gausi ir stipri aktorių komanda: Vytautas Anužis, Dainius Gavenonis, Darius Meškauskas, Saulius Bareikis, Vytautas Rumšas ir kiti. Turbūt labai svarbu matyti partnerius, turinčius didelę sceninę patirtį, suprantančius, kaip reikia kurti savo personažus?

Taip, patirtis tikrai duoda daug. Nors kartais ji gali ir trukdyti. Kai neturi patirties, nuolat ką nors naujo atrandi, ir tai teikia satisfakcijos. O kai neatrandi, tuomet iš savęs reikalauji daug daugiau. Aš pastebėjau, kad aktorius ištinka tokie periodai, kai kuriami vienokie vaidmenys, o vėliau – kitokie. Tad patirtis padeda labai daug, bet, kartoju, ne visuomet, taisyklių čia nėra. Visa aktorių komanda puiki. Yra aktorių, su kuriais iš karto randi bendrą kalbą, o yra tokių, su kuriais tenka jos paieškoti. Kai perskaitau kūrinį, aš išties viską suprantu kiek kitaip, viską matau kitu kampu, dažnai gal ir neteisingai. Bet esu linkęs keistis. Iš Oskaro ir kolegų išmokau, kad reikia būti lanksčiam, neįsikibti į vieną sprendimą, manant, kad tik jis yra teisingas.
 
Strateginį mąstymą, logiką lavinu šachmatais, nors daugiau žaidžiu jais iš pomėgio. Tai kaip narkotikas, kasdien prie jų praleidžiu po tris valandas. Tad pjesėje kaip žaidime – Vyskupas Masalskis yra Karalius, sėdintis rokiruotėje, Laurynas yra Pėstininkas, bandantis nukeliauti iki Valdovės ir pavirsti kita figūrėle, o Žmogus yra Rikis, naudojantis kitus savo reikmėms, toks piktasis kardinolas, kuriam net ir Laurynas reikalingas tik tam, kad atliktų savo darbą.
 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės brandinant Lauryno vaidmenį.

Parengė Karolina Remeikaitė

 

Repeticija dekoracijų dirbtuvėse T. Ivanausko nuotr.
Repeticija dekoracijų dirbtuvėse T. Ivanausko nuotr.
Marius Repšys spektaklyje „Katedra“
Marius Repšys spektaklyje „Katedra“