Magiškas priešnuodis

Balandžio 9–10 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera, kurią rengia jauniausios lietuvių teatro pajėgos: vieną gražiausių Oskaro Wildeʼo pasakų „Laimingasis Princas“ stato režisierius Povilas Makauskas, dailininkė Julija Skuratova, choreografas Denisas Kolomyckis, vaizdo projekcijų autorė Dominyka Kačonaitė. Vaidina ir muziką kuria Arnas Danusas, Mykolas Jocys, Aidas Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Denisas Kolomyckis, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Agnė Amalija Sirgėdaitė, Dovydas Stončius, Arūnas Vozbutas. Apie naująjį spektaklį kalbamės su jo kūrėjais.

Grąžinti į sceną Oscarą Wildeʼą reiškia pasukti teatro smagratį kiek atgal. Šiandien įprasta manyti, kad aktualu, šiuolaikiška yra socialinės teatro ambicijos. Wildeʼas – absoliuti tokio požiūrio priešingybė. Iš pradžių Tu taip pat galvojai apie Černobylį, ir staiga toks posūkis – viena iš gražiausių Wildeʼo pasakų apie tikros meilės ir pasiaukojimo grožį. Kodėl?

Povilas Makauskas: Išties norėjau apmąstyti Černobylio katastrofą, ir tai paskatino šiandienos teatro socialumo pastangos. Montuoti faktus, kurti dokumentinį koliažą buvo įdomu, bet, norėdamas tai paversti teatrine kalba, visai sutrikau: supratau, kad tai priešinasi pačiai teatro prigimčiai, vaidybai, atlikimui, dramos dėsniams. Niekaip negalėjau rasti teatro šaknies, o vieną vakarą prieš miegą vėl paskaičiau Wildeʼo pasaką... ir dar sykį išgyvenau visas smulkmenas, kvapus, spalvas. Pamilau personažus, susigyvenau su Pasaka. Kregždžiukas išmokė nugalėti mirties baimę, o Princas vis dar moko matyti kitus, girdėti žmogaus vidų, pažinti savo širdies gelmes ir ten ieškoti tikrosios savasties. Susimąsčiau: galbūt pasakos ir yra priešnuodžiai?

Kur slypi šio kūrinio paslaptis?
P. M.: Tik mažumėlę užsiminsiu – tai vidinio aukso paieškos.

Šiame gražiai gimstančiame scenos kūrinyje naudoji net kelis teatro žanrus: čia bus ir šokama, ir kalbama, ir žiūrovo akyse kuriama muzika. Pasitelki net lazdelines lėles. Kas išprovokavo tokį polifoniškumą?
P. M.: Spektaklio forma primins kaukių žanro rūmų vaidinimą – draminės dalys, šokio scenos, nešiuolaikiškas dėmesys kostiumams, įvairioms lėlėms, gyvai muzikai, animuotiems paveikslams.

Kuri Nacionaliniame dramos teatre, bet atsivedei savo kartos aktorius. Šito „pareikalavo“ kūrinys ar tiesiog lengviau kurti su savais? 

P. M.: Su savais kurti įdomiau, mąstom viena kalba, gyvenam viename laike. Manau, mūsų bendrumą geriausiai nusako Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Sluškų rūmus puošiantis užrašas „Burtų ir Magijos mokykla“.
 

Kas Tave glumina ir kas žavi šiuolaikiniame teatre?
P. M.: Žaviuosi meilės įkvėptais, aistringais, intelektualiais, sąmojingais spektakliais, bet trūksta grožio, gal kiek ir senamadiško fanatiško tikėjimo teatru kaip magiška erdve.
 

Kaip jautiesi Oskaro Wildeʼo grožio ir meilės akivaizdoje – ar sunku kurti meninius įvaizdžius pasakai „Laimingasis Princas“? Kuo apskritai Tau svarbus šis autorius?
Julija Skuratova: Ši pasaka artima poezijai. Greta – simbolizmas, romantizmas. Girdžiu Nikolajaus Gumiliovo, Aleksandro Bloko, Marinos Cvetajevos eiles. Wildeʼo mieste matau Bloko žibinto šešėlį, Laimingasis Princas man primena Aleksandrą Vertinskį, vilkintį Pjero kostiumu. Pasakos pradžioje Kregždžiuko meilė Nendrei kelia asociacijas su japonų haiku.

Wildeʼo personažai – romantikai, „lunatikai“, poetai. Dėl to jie dažnai netgi ne žmonės – kregždžiukas, skulptūra, rožė, lakštingala ir t.t. Wildeʼas tarytum kilsteli juos kuo aukščiau virš žemės. O vėliau bloškia žemyn – į realybę... Tai primena paties autoriaus gyvenimą. Vos meilė ir grožis pakyla aukštyn, jie akimirksniu krenta žemyn ir sudūžta į šipulius. Krenta į purvą...

Sunku atrasti formą šiai poezijai. Kurdama eskizus, bandžiau piešti baltą liniją juodame fone. Visuose scenografijos elementuose atsirado plona, kartais kreiva, trapi, balta linija. Ji vieniša juodame fone. Man tai – vaildiškas vienatvės motyvas, simbolizuojantis nežemišką meilę, „ėjimą skustuvo ašmenimis“. Tai – tarytum irealybės ir kasdienybės pasienis.

Spektaklio lėlės – tai taip pat meninė forma, padedanti pakilti virš žemės. Kregždžiukas – lėlė, kuri gali skristi. Princo skulptūra – iš atskirų dalių, kurios taip pat „skrenda“ virš miesto – taip Princas išdalija save, savo kūną... Virš miesto skrenda ir jo auksinės ašaros.

Pasakoje svarbi svajonių tema. Nežemiškos svajonės! Nežemiška meilė! Nežemiška pasaka! Ji panaši į Jėzaus Kristaus istoriją – jis taip pat norėjo visiems padėti, aukodamas savo kūną. Šią temą siekiu atskleisti per neturtingų vaikų didelį sielvartą, vaikų, kurie tiki, kad gyvenimas – tai pasaka. Čia realioms neturtingų vaikų fotografijoms priešpriešinami pasakiški Princo ir Kregždžiuko lėlių personažai.

Spektaklio finale regiu ploną tuščiavidurės Princo figūros kontūrą, o už jo – plaukiančius debesis. Nežinau, kiek spektaklyje visa tai išsiskleis, išsipildys, bet to siekiu, tokios mano inspiracijos.

Kas Tave įkvepia kurti šokius šiam spektakliui?

Denisas Kolomyckis: Kūryba man nėra vieno asmens sukurtas objektas, tai procesas, kuriamas žmonių grupės. Tai ne vieno asmens monologas, o bendras darbas, kiekvienam suteikiantis galimybę įgauti patirties, kurios niekaip kitaip neįgautų. Tačiau tiesa ir tai, kad žmonės negali turėti vienodos patirties, kad ir kaip stengtųsi, todėl teatras kūrėjui padeda atlikti kolektyvinio potyrio funkciją, kūriniu ir išgyvenimais perteikdamas aiškią idėją.

Kalbino Daiva Šabasevičienė