Tarp disciplinų

Aurelija Maknytė

Keletą mėnesių pabuvojusiems kartu parodoje „Kunstkamera“

Pagrindiniai veikėjai: atsiskyrėlis, moteris-paukštė (pranašė vardu Gamajunas), Sibilė (akla pranašė, kalbanti hegzametru).

Agnė Narušytė

Rūtos Spelskytės paroda „Nesulūžusio taisymas“ VDA galerijoje „Artifex“

Pirmas tavo paimtas akmuo rodo dabartį. Antras – ateitį. 2021 m. rugpjūčio pabaigoje Tartu aptikusi ezoterikos parduotuvę Rūta Spelskytė nuo lentynos paėmė apvalų rausvą jaspio akmenuką ir padėjo atgal. Lapkričio viduryje sušalusiame Veimare ji panašioje vietoje paėmė magnetitų kristalų dėžutę ir tikriausiai išsinešė. Nes tai buvo ateitis, išsirutuliojusi į tyrimą, kuriam atlikti reikėjo apkeliauti kalnus ir slėnius pietuose ir šiaurėje, lįsti į olas po ledu, stebėti vandenyno potvynius ir atoslūgius. Rinkti akmenis. Skaityti. Pritaisyti akmenį prie žaibolaidžio Aleknaičiuose ir laukti, kol trenks žaibas, kad akmens atomai persidėliotų ir jis virstų magnetu. Ir taip susikurti kompasą. Treniruoti savo vidinį Žemės magnetinių polių jausmą pasitelkiant discipliną, kartojimą, poeziją, beprotiškus tikėjimus. Ir burtus.

Menininkių sukurtos aplinkos 1956–1976 m.

Rugsėjo 8 d. Miuncheno muziejuje „Haus der Kunst“ atidaryta tarptautinė paroda „Kitų erdvių viduje. Menininkių sukurtos aplinkos 1956–1976 m.“ (Inside Other Spaces. Environments by Women Artists 1956–1976).

Monika Pakerytė

Ievos Trinkūnaitės paroda „Artimas“ Pamėnkalnio galerijoje

Apkabinimas. Įsikniaubimas nosimi į gyvūnėlio kailiuką. Nosies įkišimas į šaliką ar antklodę, kad būtų šilčiau. Artumas. Be viso to man, ir tikiu, jog daugeliui, išgyventi žiemą atrodo neįmanoma. Seniai nepatyriau, kad paveikslas mane apkabintų, bet šia šiluma ir nuoširdžiu artumu mane pasitinka Ievos Trinkūnaitės paroda „Artimas“ Pamėnkalnio galerijoje.

Agnė Narušytė

Iš prieškalėdinio košmaro Žemėje

„Kad tilptumėte į tą mėgintuvėlį, turėsime jus supaprastinti į tabletę“, – pasakė karinės operacijos vadas. Supaprastino. Išspjovė į kosminę tuštumą. Ir štai mes, atsitiktinai parinkti žmonijos egzemplioriai, jau surūdijusiame vamzdyje, kurio vidus didesnis už išorę. Yra lova, tuščios lentynos, stalas. Čia turėsime pabūti nuogi, gal net pasimylėti, kad ant išgaubtų sienų, grindų ir baldų liktų kuo daugiau mūsų DNR. Iš ląstelių medžiagos jie sukurs alternatyvią tikrovę, kurios prireiks, jei tas beprotis susprogdins Žemę. Juokaujam, kalbam visokius niekus nusirenginėdami po antklodėmis – bijom žvilgsnių pro iliuminatorių. Net vakuume būna slaptų kamerų.

Renata Petrauskaitė-Juodeikė

Godos Palekaitės ir Marijos Puipaitės paroda „Fetišo anatomija“ galerijoje „Vartai“

Galerija „Vartai“ pasitiko svetingai, nors ir uždaryta dėl remonto beveik visai savaitei. Nieko neįtardama apie technines kliūtis užsukau ir, gražiai paprašiusi galerijos darbuotojo, buvau įleista apžiūrėti to, kas savaitę tapo nepasiekiama ir „uždrausta“ paprastam lankytojui, – parodos „Fetišo anatomija“. Netikėtai pati tapau slapta ir vienintele stebėtoja to, kas paslėpta nuo kito akių ir kas tapo tarsi mano pačios neįprastu geismo objektu – fetišu.

Agnė Narušytė

Nerimastingai žvelgiant į „Pirmapradį dangų“ Šiaulių dailės galerijoje

Šįkart į Šiaulius vykau pažiūrėti į Dangų. Žinau, kad šio bendrinio daiktavardžio nereikia rašyti iš didžiosios raidės, bet pabuvus Skaidros Trilupaitytės kuruotoje parodoje kitaip neišeina. Ją pažiūrėjus dangus liaujasi buvęs tik debesų veltinio dangtis virš šlapdriba šliurpsinčių miestų, nuolat grasinantis kuo nors apdrabstyti, užpilti, užversti gatves, automobilius, stogus ir tiktai kartą per savaitę kelioms minutėms praurbinantis akutę saulei. Migdantis gruodžio dangus būnant Šiaulių dailės galerijoje atgavo savo pirmaprades galias.

Karolina Kupstaitė

Konceptualizmas Igorio ir Svetlanos Kopystiansky parodoje

Šiais laikais kalbant apie konceptualizmą iškyla daug komplikuotų sąvokų ir jų junginių, kurie nutolina stebėtoją nuo šios meno rūšies esmės. Į meno kalbą įtraukiami mokslo terminai, tuo siekiama išaukštinti kūrinį ar jo autorių, pabrėžiant menininko suvaidintą išprusimą. Dažnai menininkai imasi sizifinių užduočių, savo menu bandydami išspręsti klimato, karų ir pasaulinės nelygybės problemas. Šių galvosūkių kombinacija apsvaigina stebėtoją įvairiomis panikomis, nesiūlant išeities. Gyvenant XXI a. menas nebesuteikia jokio komforto. Jo užduotis per amžius pakito nuo gamtos kartojimo iki žmogaus pasąmonės graužaties.

Monika Krikštopaitytė

Janinos Sabaliauskaitės fotografijų paroda „Pasitikėjimas“ galerijoje „Drifts“

Dar 2021-aisiais Nidoje, tarptautiniame fotografų simpoziume, tarp žiūrovų pastebėjau įdėmų, drąsų ir komunikuojantį Janinos Sabaliauskaitės žvilgsnį, laikyseną – ji džiugiai skleidė savo tapatybę: apsikabinusi draugę, abi apsirengusios dyke tapatybei būdingu stiliumi, kurį vėliau atpažinsiu Vilniaus miesto „JCDecaux“ lauko reklamos stenduose (dešimtyje miesto stotelių šį birželį, kurta su Ieva Kotryna Ski), skaitysiu Agnės Narušytės tekstą apie Janinos ir Rimaldo Vikšraičio parodą Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje (7md, Nr. 32 (1439), 2022).

Aistė Kisarauskaitė

Pakui Hardware paroda „Uždegimas“

Kaip dažnai mūsų ateities lūkesčiai statomi ant praeities sėkmių pamato... Pavyzdžiu galėtų būti kaip tik prieš metus Ukrainos armijos susigrąžintas Chersono miestas. Šiais metais iš ukrainiečių puolimo taip pat buvo tikimasi pergalingo, žaibiško prasiveržimo į priekį arba galingų smūgių, pralaužiančių Rusijos armijos įtvirtinimus, tačiau pernykštės sėkmės negarantuoja dabarties pergalių. Taip nutinka ir su menu – iš gerų ar labai gerų menininkų tikimasi vis naujos ir dar ryškesnės patirties, kažko panašaus į neįtikėtinus, gudriai suplanuotus smūgius į gerokai gausesnes priešo pajėgas, mes juos matome kaip iksmenus ar gretas thunberg, žodžiu, lūkesčiai to „daugiau“, „galingiau“ ar „netikėčiau“ remiasi ne tik ankstesniais šių autorių pasiekimais, bet ir susižavėjimu jais, o tai daugiatone našta prislegia tuos geriausius ir gabiausius.