7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Moralės žala

Paroda „Moralės refleksas“ Šiuolaikinio meno centre

Karolina Rimkutė
Nr. 28 (1180), 2016-09-16
Tarp disciplinų Dailė
Karol Radziszewski, „Kisieland“. Nuo 2009 m. K. Rimkutės nuotr.
Karol Radziszewski, „Kisieland“. Nuo 2009 m. K. Rimkutės nuotr.

Visi pažįstame bent vieną moralizuotoją, įkyriai besistengiantį detaliai paaiškinti viską, ką darai ne taip. Paskambina saulėtą dieną, o gal netyčia sutinka kur nors gatvėje, persimeta keliais žodžiais ir pradeda... Turiu tokią vieną, vis bambančią, kaip netinkamai gyvenu, bet neseniai pastebėjau keistą dalyką – jos moralės nuostatos pasikeitė. Galvoju, ar nebeliko mėgstamiausios TV laidos, ar pamaldų vedėjas naujas, o gal pamėgtame žurnale įvairesni autoriai pradėjo rašyti? Galop tai nelabai ir svarbu – aš vis dar bloga, priežastys tos pačios, tik siūlomi sprendimai pasikeitę.

 

Nuolatinį moralės kismą liudija Heidi Ballet, demonstruodama dokumentus, knygas ir nuotraukas, piešinėlius iš viduramžių, romantizmo ir praeito amžiaus, kuriuose atsispindi siaurų socialinių ratelių nuomonės, tyrėjos žodžiais tariant: „Kas buvo už kaimelio ribų, buvo laikoma maištinga ir chaotiška.“ Remiantis tokia logika, itin paprasta suvokti, jog bet koks ateivis ar vietinis, tačiau siaurų normatyvų neatitinkantis asmuo laikytinas nepadoriu, amoraliu. Nors istorijai slenkant socialinis ratas didėjo ir žvilgsnio horizontai platėjo (šiandien dažno asmens gyvenimas susidaro iš įvairiai aproprijuotų tradicijų ir kultūrų), vis dar susiduriame su moterų, etninių ar seksualinių mažumų engimu. Šios socialinės grupės, jų patiriamos negerovės persipina klaidžiojant po Heidi kuruotą „Moralės reflekso“ salyną, iš tamsių palubių nusileidusį į pagrindinę Šiuolaikinio meno centro salę.

 

Po stiklu, šalia knygų, jų iškarpų ir laikraščių publikacijų, matyti fotografo Roberto Mapplethorpe’o autoportreto projekcija ant Corcorano galerijos fasado iš 1989 m. protesto, kilusio po to, kai dėl menininko mirties nuo AIDS paroda „The Perfect Moment“ („Tobula akimirka“) buvo atšaukta. Vašingtonas (kaip ir visas pasaulis 9-ajame dešimtmetyje) bijojo infekcinės ligos ir jos nešėjų, bet, atrodo, dar labiau – žmonių, kurių seksualumas kėlė (o gal vis dar kelia?) grėsmę ir taip jau byrančiam „tradiciniam“ patriarchaliniam lyčių vaidmenų pasiskirstymui. Parodoje žiūrovui merkia akį linksmasis ančiukas Donaldas su rausvai išbertu snapu, jis pozuoja šalia keturių raidžių, tačiau tai – ne Roberto Indianos „LOVE“ („Meilė“), bet AIDS. Lenkų menininko Karolo Radziszewskio tęstinio dokumentinio projekto „Kisieland“ fragmente matyti ir šūkis: „Norim porno, o ne ORMO / Viva homo, lauk ZOMO.“ Šie menininko performatuoti lipdukai ir frazės atkeliavo iš Ryszardo Kisielo „šalies“ – pirmojo Rytų ir Vidurio Europos gėjų zino „Filo“, kurio iškarpų koliažus galima pamatyti šalimais. Tuo pačiu metu Lenkijoje veikė milicijos projektas „Hiacynt“, kaupęs duomenų bazę apie homoseksualius asmenis bei su jais bendraujančius žmones. Per porą metų užfiksuota 11 000 pavardžių, oficialiai dėl ŽIV viruso plitimo, prostitucijos ir kriminalinių homoseksualių gaujų stebėjimo, tačiau kokia realybė?.. Riaušių policija tyko prie dar smarkiau besislapstančių seksualinių mažumų durų.

 

Dialogą apie AIDS matomumo didinimą provokuoja queer menininkių kolektyvas „fierce pussy“, čia pristatantis vos prieš kelerius metus sukurtą plakatų seriją „For the Record“ („Atminčiai“). Skirtingi įvardžiai plakatuose vienu metu suteikia ir asmeniškumo, ir universalumo. Regis, AIDS ėjo ir praėjo, tačiau dabartinė statistika vis dar gąsdina: aukos tikros, turėjusios asmeninius gyvenimus, įvaizdžius, svajones – ir jų neapsakomai daug. Kiek pasikeitė visuomenės požiūris į ligą ir ja sergančiuosius? Istorinė atmintis apie 9-ąjį dešimtmetį vis labiau blanksta, kaip ir skaičiai. Bet vienas dalykas nepasikeitė – didžiojoje dalyje pasaulio homoseksualių santykių turėję vyrai vis dar negali aukoti kraujo. Vienos šalys reikalauja pusmetį susilaikyti nuo seksualinių santykių, kitos neleidžia duoti kraujo moterims, kada nors gyvenime turėjusioms santykių su vyru, kuris galimai kada nors santykiavo su kitu vyru. Nežinau, kas skamba žiauriau – tai, kad sprendžiame apie saugojimąsi nuo ligų pagal lytį ir potraukius, ar tai, kad negalime paprasčiausiai patikrinti kraujo šį paėmus... O juk tikrai yra žmonių, garsiai užrėksiančių šitą pastraipą: mirties patale gulėsiu, bet gėjų kraujo neimsiu! Ką gali žinoti, gal per kraują homoseksualumu apsikrėsi...

 

Pasidaro įdomu pagalvojus, jog stipriam ir puikiai įsitvirtinusiam per amžių amžius heteromaskulinizmui tokią panišką baimę kelia vyrų tarpusavio prisilietimai, nors gyvename tarsi kūno kulto laikais: vujeristinio pasitenkinimo ar fizinio užsiėmimo. Dėl to, ką kiti veikia su savo kūnais, kyla riaušės ir žudynės. Prieš vyrų homoseksualumą kartais kariaujama homoseksualia prievarta – apie tai pasakoja Carloso Mottos videofilmas „Nefandus“. Konkistadorai visaip stengėsi prikabinti vietiniams „krikščioniškąją moralę“, mėgino jų požiūrį į vienalyčius santykius transformuoti žaginimu. Žiaurūs kankinimai ištrynė veikiausiai ne tik Kolumbijos Karibų, bet ir daugelio kitų vietų tradicijas ir kultūras. Jaunas vyras, upėje ieškantis tenykščių žmonių istorijos likučių, sako, jog mėginimai klasifikuoti vietines tradicijas nepavyko jau vien dėl to, kad pačios kategorijos yra importuotos. Kultūrų migracijos, skirtingo požiūrio į kūną ar seksualumą ir refleksinio pasipriešinimo ryšį pastebi ir Brandonas Andrew trumpame videofilme, kurį galima rasti nuskenavus iš parodos atsineštos atvirutės vaizdą.

 

Konkistadorų epocha praėjo jau seniai, o šiandien juk gyvename daugiakultūrėje aplinkoje ir retai kada vyksta itin kontrastingos svetimos kultūros skverbimasis į tūkstantmečius skaičiuojančias, išorės nepaveiktas ar bent nežymiai paveiktas tradicijas. Nors visiškai kitaip, tačiau dominuojančios kultūros vis tiek stengiasi aproprijuoti ir deformuoti mažesnes grupes, kaip matyti An van. Dienderen dokumentinėje juostoje „Visitors of the Night“ („Naktiniai lankytojai“), kurioje žiūrovas supažindinamas su Mosuo matriarchaline gentimi Pietvakarių Kinijoje. Filmo pradžioje matome garbingas ir tvirtas moteris, praėjusias tapimo moterimi ritualus ir jau galinčias turėti poliandrinių santykių. Dienomis moteris dirba, o naktimis įsileidžia patinkantį vyrą, kuris vos išaušus privalo išeiti ir dirbti savo senelei arba prižiūrėti brolių vaikus. Klausiami ir vyrai, ir moterys atsako, kad yra laimingi be santuokos, nes būna kartu tik tol, kol juos sieja jausmai. Vis dėlto turistams liaudies šokius pašokančios moterys dažnai laikomos prostitutėmis, nes dominuojančioje kultūroje sunkoka, o gal tiesiog nenorima suvokti daugvyrystės idėją – moters kūno ir seksualinio elgesio apribojimai taip įsisenėję smegenyse, jog net suprasdami, kas vyksta, atsisakome priimti kitokį gyvenimo būdą ir įvardiname tai „laisvu elgesiu“, kurio gėdinančios konotacijos verčia niekinti moters kūną. Juostos pabaigoje didingos Mosuo moterys tėra graži atrakcija šalia vyrų, dainuojančių karaokę. Apie moters statuso apibrėžimą pagal kūniškus veiksmus kalbama ir Mariannos Simnett antroje videofilmo dalyje „Blood“ („Kraujas“), pasakojančioje apie mergaitę Isabelę (pirma dalis „Udder“ – „Tešmuo“ – neeksponuojama, bet smalsiems pasakysiu, jog įrašą galima rasti internete). Lali niekada nenorėjo būti moterimi, nes moteris, pasak jo, yra maišas, tačiau jis papasakoja Isabelei apie tapsmą moterimi – turi prasilieti kraujas. Kraujas prasilieja atliekant nosies operaciją, į angą kišant medicininius instrumentus. Tačiau nosies kraujas nėra tikras ir Isabel kenčia patyčias – dabar ji tėra tuščias indas.

 

Būtent indus – dekoruotas porcelianines lėkštes – meniniams ir edukaciniams tikslams panaudojo Judy Chicago sukurdama savo žymųjį „Pokylį“ („The Dinner Party“), kurio videogidas laukia žiūrovų ŠMC salyno centre. Filme išsamiai paaiškinama kiekvienos detalės idėja kuriant banketą 39-ioms istorinėms herojėms. Vis neapsisprendžiu, sunku ar ne patikėti, jog iki tol (instaliacija sukurta 1979 m.) moterims beveik nebuvo skiriamas dėmesys. Viena vertus, „iki tol“ – graudžiai ilgas laiko tarpas, kita vertus – ar pakankamai skiriame dėmesio pusei žmonijos ir šiandien? Išties juokinga klausytis Andrea Fraser įsikūnijimo į 8-ojo dešimtmečio pokalbį apie feminizmą su keletu vyrų, kurie kalba apie baimę prarasti galią ir šmaikštauja, kad dabar gali gaminti valgį namuose, skundžiasi nepatogiai besijaučiantys kitos lyties kompanijoje, bet pasidžiaugia, kad su trečia žmona pagaliau švenčia lygybę. Vienas jų, psichologas, tiesiogiai dalyvauja feministiniame judėjime, bet ir jis, rodos, nėra rimtai nusiteikęs. Viskas dramatiškai pasikeičia, kai vyrams detaliai apibūdinamas atvirkščias pasaulis – stoja nejauki tyla, Andrea nuostabiai perteikia suglumimą. Jie pasijunta užspausti, vieni ir niekam nereikalingi. Imama kalbėti apie žmogiškumo trūkumą, socialiai nepriimtinus prisilietimus. Galop Andrea stipriai apkabina save su visais pašnekovais jos „viduje“ ir išnyksta kėdėje. 1972-ieji, bet juk ir į šiandien panašu.

 

Kandi ironija pulsuoja ir Heidi Voet nėrinyje „The Hardest Working Man“ („Darbščiausias vyras“), kuriame pavaizduotas pornografinių filmų aktorius Ronas Jeremy. Ne veltui portretas primena kino juostos kadruotę – Ronas siekė tapti profesionaliu aktoriumi. Noras tapti pripažintam neišdegė, tuomet jis išleido savo memuarus pavadinimu „The Hardest (Working) Man in Showbiz“ („Kiečiausias (darbo) žmogus pramogų versle“). Kūrinys išnertas iš kasdien sunkiai dirbančių siuvėjų rūbų. O juk nėrimas ar siuvimas – gana senas moters darbas, iki pat 1846 m. moterys visa tai atlikdavo rankomis, namuose (lauke dirbti tokius darbus buvo nepriimtina). Vėliau Elias Howe’as išrado siuvimo mašiną. Čia ir susitinkame su Joachimo Koesterio videofilmu „Of Spirits and Empty Spaces“ („Apie dvasias ir tuščias erdves“). Siuvimo mašinos moterims atnešė daugiau laisvės, bet buvo per brangios paprastiems žmonėms. Kūrinys vizualiai perpasakoja Johno Murray Spearo mėginimą iškviesti Benjamino Franklino dvasią ir išrasti kitą siuvimo mašiną. Jis tikėjo, kad aparato brėžiniai jau egzistuoja, telieka juos surasti. Seanse dalyvavo žmonės, kuriems buvo priskirti siuvimo mašinos dalių vaidmenys, – jie atitinkamai judėjo. Nors Spearui nepavyko išrasti naujos siuvimo mašinos, dalyviai bent jau prisišoko... Žinoma, finansinės sėkmės trokšta visi, nenuostabu, kad Andrea vyrai nenorėjo išsižadėti materialinės galios, tik atsisakyti finansinio spaudimo. Turtų pavydi ir Shelly Nadashi masažistė iš „Slaptos, ramios užuovėjos“ („A Hidden Quiet Pocket“), šioje prabangaus gyvenimo troškulio pornografijoje psichopatiškai niūniuojanti „a piece of cake“ („vieni niekai“). Įsijautusi į dominuojančią poziciją, masažuotoja griebia pasiturinčiai moteriai už gerklės ir puola ant nuogos nugaros. Ar iš pykčio, ar apimta aistros, ji nori kuo tvirčiau prisispausti prie savo troškimų objekto.

 

Gyvenime, smarkiai apribotame moraliniais įsitikinimais, sunku jaustis harmoningai su savo kūnu ir troškimais, todėl religinėse bendruomenėse atsipalaidavimui sukuriamos specialios dienos ir ritualai. Vienos labiau šokiruojančių apeigų Santo Daime religinėje bendruomenėje vadinamos trabalhomis, per jas geriama stipriausių natūralių haliucinogeninių medžiagų (DMT) turinti „Svaigiojo kvaitulio“ arbata. Religijos išpažinėjams nedraudžiama tą medžiagą gerti ar rūkyti, nes tai suprantama kaip religinė laisvė. Krikščionių ir šamanų morale grįsto tikėjimo ritualus leidžia pamatyti Barto Van Dijcko dokumentalus kūrinys „La Purga“: tamsioje patalpoje giedamos mantros, meldžiamasi, iš dubens geriama arbata ir apsvaigus šokama. Nors Santo Daime – bene vienintelė tokia bendruomenė, istorijoje žinoma ir daug kitų tikėjimo grupių, kuriose iš kasdienių suvaržymų stengiamasi nors trumpam išsilaisvinti šokant. Keletą jų apžvelgia ir su roko muzika lygina Danas Grahamas 9-ojo dešimtmečio dokumentiniame filme „Rock My Religion“ („Rokas – mano religija“). Skambant „Sonic Youth“ ir juos pakeičiant kitai pankroko grupei „Black Flag“, pasakojama apie XVIII a. JAV atsiradusią religinę sektą „Shakers“, kuri laikosi griežto celibato, o lytys nesusitinka artimesniu atstumu nei du metrai, išskyrus sekmadienius, kai visi susirenka šokti apsivalymo šokį. Bešokant juos ištinka drebėjimo priepuoliai, visi puola loti ir kaukti. Panašūs kratymaisi ištikdavo ir puritonus, šiems susirinkus palapinėse šokti ir dainuoti, ar indėnus, šokiu siekiančius apsivalyti ar užkalbėti troškimus.

 

Pamažu prieinama prie roko muzikos ištakų – Jerry Lee Lewiso ir Elviso Presley’io įrašų, kuriuose matyti lyg išprotėję, leipstantys ir šokinėjantys baltaodžiai gerbėjai. Vėliau puritonų gyvenimo vaizdiniai kaitaliojasi su Jimmy Hendrixu ir įrašais iš hipių festivalių, „laisvos meilės“ komunos, kurioje dalinamasi moterimis ir svaigalais, kol iš pakilios fantasmagorijos belieka narkotikų atnešta beprotybė. Jimis Morrisonas koketuoja su gerbėjais, kol atskleidžia per daug ir įvyksta skandalas, bet jo asmenybės kultas sėkmingai gyvuoja toliau, net po atlikėjo mirties. Galop roko Marija Magdaliete vadinama Patti Smith dainuoja apie tai, kad būtų lengviau groti, jei pati turėtų penį. Roko muzika tampa maišto religija, turinčia savus moralės refleksus ir apribojimus.

 

Nors, kaip teigia Heidi Ballet, istorijoje pastebimi cikliški išlaisvėjimai ir susitraukimai, juos dažniausiai veikia dominuojančios kultūros galimybė kontroliuoti savo per kartų kartas išsiugdytą moralės refleksą. Normatyvinės moralinės nuostatos nuolat kinta, bet vis dar remiasi į tas pačias tradicijas. „Jauni krikščionys turi aukoti gyvybes dėl tikėjimo kaip apaštalai ir kankiniai“ – skelbia laikraščio „L’Osservatore Romano“ iškarpa, o rūstūs kariškių veidai žiūri į nieką viename Leóno Ferrari darbe. Ši simbolika, pasitelkus kitas formas, gali būti aktuali ir šiandien, ir XI a., o pakeitus kultūrinę dominantę – ir nemažai tūkstančių metų iki to. Už tvirtų moralinių įsitikinimų slypinti siaubinga realybė pasitinka mus kiekviename žingsnyje ir stabdo visuomenės pažangą. Kiek dar užtruks sąlyginio reflekso užmiršimas?...

 

Paroda veikia iki spalio 19 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.

Karol Radziszewski, „Kisieland“. Nuo 2009 m. K. Rimkutės nuotr.
Karol Radziszewski, „Kisieland“. Nuo 2009 m. K. Rimkutės nuotr.
fierce pussy, „Atminčiai“. 2013 m. K. Rimkutės nuotr.
fierce pussy, „Atminčiai“. 2013 m. K. Rimkutės nuotr.
Carlos Motta, „Nefandus“. 2013 m. K. Rimkutės nuotr.
Carlos Motta, „Nefandus“. 2013 m. K. Rimkutės nuotr.
Marianna Simnett, „Kraujas“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Marianna Simnett, „Kraujas“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Judy Chicago, „Pokylis“: ekskursija po parodą“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Judy Chicago, „Pokylis“: ekskursija po parodą“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Andrea Fraser, „Pažeidžiami vyrai: feministų įsipareigojimai, KPFK, 1972“. 2014 m. K. Rimkutės nuotr.
Andrea Fraser, „Pažeidžiami vyrai: feministų įsipareigojimai, KPFK, 1972“. 2014 m. K. Rimkutės nuotr.
Heidi Voet, „Darbščiausias vyras“. 2016 m. K. Rimkutės nuotr.
Heidi Voet, „Darbščiausias vyras“. 2016 m. K. Rimkutės nuotr.
Joachim Koester, „Apie dvasias ir tuščias erdves“. 2012 m. K. Rimkutės nuotr.
Joachim Koester, „Apie dvasias ir tuščias erdves“. 2012 m. K. Rimkutės nuotr.
Shelly Nadashi, „Slapta, rami užuovėja“. 2014 m. K. Rimkutės nuotr.
Shelly Nadashi, „Slapta, rami užuovėja“. 2014 m. K. Rimkutės nuotr.
Dan Graham, „Rock My Religion“ („Rokas – mano religija“). 1983–1984 m. K. Rimkutės nuotr.
Dan Graham, „Rock My Religion“ („Rokas – mano religija“). 1983–1984 m. K. Rimkutės nuotr.
„Moralės refleksas“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. K. Rimkutės nuotr.
„Moralės refleksas“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. K. Rimkutės nuotr.