Pertrauka

Savaitgalio kelionė į Nidą buvo pertrauka. Dabar, kai apie tai rašau Vilniuje, priešais mano atvirą balkoną Gėlių gatvėje statybininkai apkalinėja lentelėmis kupolą, kurį paskui uždengs šlaitiniu sinagogos stogu – tuk tuk, tuk tuk, bam bam bam, tuk tuk, džyru džyru, barkšt – tuk tuk (ištiktukai beviltiškai nutolsta nuo tikrojo garso). Aidas viską trigubina mėtydamas tuksenimus į gretimų pastatų sienas. O aš tapenu klavišais. Netikėtai kažkas Sodų gatvėje ima mums pritarti mušdamas būgneliais džiazo ritmą. Tylusis mano kleksėjimas, laukinis būgnelių bumbsėjimas ir skardusis plaktukų poškėjimas susijungia į bendrą darbo koncertą. Vasaros pabaigoje iš jo bus pagamintas naujutėlaitis stogas su kupolo paslaptimi ir krūvelė straipsnių, gal net knyga apie „Post Ars“.

Taip ir darbuojamės pasikaukšėdami, kol neįsijungia šlykščiai šaiži Vyrų krizių centro signalizacija – kad juos velniai! Tenka viską mesti ir bėgti į akademiją. Ten – mokslo metų pabaigos šišas, begalinis studentų baigiamųjų darbų skaitymas, gynimų komisijos, recenzijos ir reglamentai. Galva ištinsta nuo svetimų tekstų ir privalomai kritiško požiūrio į juos. Pasiilgstu ką nors paskaityti nekritiškai, tiesiog šiaip sau... Ir gal kaip tik todėl, priešingai nei reikėtų tokiu įtemptu metu, būrelis darbuotojų ir studentų susigundė Nidos meno kolonijos pasiūlymu nuvykti į „Inauguracinį savaitgalį“ – naujojo korpuso atidarymą ir institucijos penkmečio paminėjimą. Tikėtasi minios, bet tik nedaugelis galėjo sau leisti pertrauką. Taigi nušokę nuo konvejerio sulėtintai atlikinėjome Nidos ritualus – maudėmės smaragdiškai skaidrioje jūroje, vaikščiojome po nuščiuvusį mišką tarsi po stop kadrą, kurį animavo tik ulbanti erdvė.

Pakeliui, žinoma, sudalyvavome ir renginiuose, t.y. parodos „Lipti nematomomis struktūromis“ atidaryme. Taip taip, pavadinimas toks pats kaip jau pasibaigusios parodos Vilniaus požeminėje vandenvietėje, apie kurią rašė Aistė Kisarauskaitė („Vandens ir nakties sąjunga“, 7 meno dienos, 2016-05-20). Kai kurie autoriai irgi buvo tie patys, bet Nidoje atrodė kitaip – lyg kažkas būtų pakėlęs uždangą. Gal todėl, kad vaikštant drėgnoje tamsoje po betoniniu kupolu, kuriame atsimušęs tavo žingsnių, sučežėjimų, pusbalsiu pasakytų žodžių aidas prikelia vaiduoklius, menas atrodo kaip nebūtinas papildinys. O rekonstruotame Nidos angare atsiradusi naujutėlaitė balto kubo erdvė į save nepatraukia dėmesio, tad belieka domėtis pačiais kūriniais, ypač kai juos tokiame mažame plote sukomponuoja architektas Rokas Kilčiauskas. Tad jau matytas Victorijos Durnak filmukas apie prekiavimą buvusių vaikinų dovanotais papuošalais čia neprivalo paklusti vandeninei mistikai ir tik šmaikščiai pasakoja detektyvinę istoriją. Vandenvietėje tik nesuprantamai praūždavęs Tanyos Busse kūrinio garsas čia apsigyveno radijo stoties „Neringa FM“ kambarėlyje, kur po švytinčiu omegos ir žalvarinės segės hibridu kybo archyvinės archeologinių Naglių kaimo kasinėjimų 8-ajame dešimtmetyje nuotraukos. Joms akompanuoja tų laikų oficiali ir drausta muzika, kuri dabar transliuojama kaip radijo laida. Viskas aišku, nors nebūtinai įdomu. Bet žvilgsnis stabteli ties smėlyje besikapstančio buvusio VDA rektoriaus Adomo Butrimo nuotrauka – nors veidą slepia pusilgiai plaukai, tapatybę nustatyti įmanoma.

Pati parodos koncepcija – paslėptų socialinių, kalbinių, disciplinuojančių struktūrų atpažinimas ritualuose ir jų refleksija – labai tiko mano pačios savijautai n-tąjį kartą vaikštant tais pačiais Nidos takais ir kruopščiai stengiantis išgyventi būtent šio karto unikalumą. Tiesa, kiek pagalvojus, galima absoliučiai visus meno kūrinius suvokti kaip kasdienybėje užčiuoptų dievybės ar tuštumos garbinimo ritualų liekanas. Bet Nidos meno kolonijoje žodžio „disciplina“ vartojimas nuskamba autoironiškai, o jam atsidūrus greta „refleksijos“ kaip „intymaus, slapto proceso“, kai mintys „nulinksta atgal“ į save, susidaro tarsi oksimoronas.

Juk parodoje pristatomi panašiose rezidencijose Norvegijoje, Islandijoje ir Lietuvoje pabuvusių šių šalių menininkų darbo rezultatai. Refleksyvi rezidencija – kuriančiam žmogui būtina pertrauka, sudaranti sąlygas ištrūkti iš kasdienybės ritualų, kuriuos sukantys krumpliaračiai jau baigia prazulinti smegenis. Bet jas įsteigusi institucija prigalvoja taisyklių ir programų, kurių disciplina sutrumpina refleksijai skirtą laiką. Be to, seniai jau pastebėjome, rezidencijos metu sukurti darbai dažnai būna turistiniai ir nugraibo tik vietos paviršių – pavyzdžiui, Nidos meno kolonijoje gimstantys kūriniai turi pereiti smėlio, jūros nugludintų šakelių ir akmenėlių, miško gyventojų, kopų giesmių, Thomo Manno ir Jeano-Paulio Sartre’o etapą. Atkaklesni tyrinėtojai dar aptinka Simone’ą de Beauvoir. Taigi svajodami įkristi į malonų pertraukos vakuumą, menininkai užlipa ant nematomų vietos struktūrų ir ima jomis nevalingai laipioti.

Taip atsitiko ir Eglės Mikalajūnės bei Samiro M’kadmi iš Norvegijos kuruotos parodos dalyviams. Bet palaipiojus išėjimų prie jūros laipteliais ir smėlio takais, sudalyvavus kuratorių ekskursijoje, tos struktūros, matyt, sinchronizavosi su mano kūno judesiais, tapo mãnos, ir tie patys kūriniai persiskaitė kitaip. Štai ir Eglės Budvytytės performansas Šiuolaikinio meno centre „Riedlenčių malda, arba Kakta žemiau širdies“, apie kurį jau rašiau („Kaktomuša su aura“, 7 meno dienos, 2016-05-06). Nidoje rodomas iš jo sumontuotas maždaug 17 minučių filmas, kurį žiūrint jau matosi, kaip atlikėjų kūnai braižo tikėjimo struktūrą meno institucijos viduje, menamą dangų kaip tas sinagogos kupolas, nudažytą vilties spalva, kuri nepašvęstiesiems taip ir lieka medine iliuzija. Vaikščiodama paskui performanso atlikėjus, jausdama jų kūnų įtampas ir išgyvendama lengvo nuobodulio bangas, to neįžiūrėjau.

Smalsu stebėti, kokias „struktūras“ užsienio menininkai aptinka Lietuvoje, šiuo atveju – Žeimių rezidencijoje. Islandė Berglind Jona Hlynsdóttir susižavi baliustrados stulpeliais (paviršius), kuriuos sudarančios dvi apvalainos formos, šiurkštoku paviršiumi priglundančios prie delno, primena verpstes, o gal moterų kūnus. Nidoje baliustrados stulpelių fotografiniai siluetai kybo šiek tiek atitraukti nuo sienos, kad šešėlis sukurtų tūrinio daikto iliuziją, o iš jų eilių formuojasi pastato terasų ir laiptų schema. Viena baliustrados atkarpa įvaizdina laiko dimensiją – stulpeliai eižėja, byra, trupa, kol lieka tik metalinis strypas, bazė ir kapitelis. Išnyksta kaip ir žmogaus kūnas, bet, kitaip nei jį, baliustradą atkurs restauratoriai, lygiai taip pat išliedami formas, kad jos skliaustųsi delnu. Senoji architektūra įveikia laikinumą ir vertinama labiau nei dabartis. Čia jau mintys krypsta į meno ir mokslo projektų rėmimo sistemą, mus vis pastūmėjančią daugiau domėtis senienomis nei šiuolaikine kultūra.

Tuose pačiuose Žeimiuose norvegė Kristin Tårnesvik taip pat atranda irimą ir mirties ritualus. Ilgai žiūrėjau į sulaukėjusio parko medžius, nufilmuotus lėtai slankiojančia kamera – skylėti, pavargę, slopstantys lapai klimpsta ore lyg stingstančiame serume, kuris kartais persiverčia per šakas lyg lėta laiko upė – tirštėjanti praeitis, paskutinį kartą pratekanti mirštančiojo vidiniam žvilgsniui, jau nukreiptam į dangų – dar vieną amžiną nuo kasdienybės paslėptą kupolinę struktūrą. Šalia ant stalelio sudėti buteliai su toje vietoje rastų augalų – klevų, obuolių, kopūstų, kviečių, agurkų, o dar kažkodėl tirpios kavos ekstraktais, kuriuos pauosčius sukyla prisiminimai – juos jau aprašė Aistė, savųjų neminėsiu. Ant sienų sukabinti šilkografijos atspaudai, piešiniai, tekstai pilni lyrinių užkeikimų ir užkalbėjimų nuo mirties. Lyg jos būtų galima išvengti.

Šiuos apmąstymus pertraukia islandės Gunnhildur Hauksdóttir eksperimentas: Klaipėdos universiteto džiazo specialybės studentės binauraliniais mikrofonais aprūpintai skulptūrinei galvai įdainavo penkis piešinius, kurių materialiu buvimu įtikina tik popieriaus čežėjimas. Ausinėse girdimi ūkiantys, slankiojantys ir čiužinėjantys merginų balsai klausytojo galvoje mėgina atkurti piešinį kaip erdvę. Jie brėžia jautrias, kartais ekspresyviai sutirštintas, kartais vos liečiančias popierių linijas, susijungiančias ir pertrūkstančias. Tarsi pirštais suvokiantis meno kūrinį aklasis jaučiu tik faktūras ir formas, bet ne siužetą. Jo ir nereikia, bet kažkodėl visi paveikslai tampa šiek tiek panašūs.

Metas grįžti prie rezidencijų vietų struktūras ryškinančių kūrinių – šįkart lietuvių užsienyje. Štai Augustas Serapinas, būdamas brangioje Norvegijoje, stengėsi sutilpti į skirtą biudžetą, tad maitinosi prekybos centrų išmestais produktais – dar įpakuotais, dar su nepasibaigusiais terminais. Iš to mėginimo išgyventi ir atsirado kūrinys – liudijantis procesą ir išliekantis procese, nes parodoje prie darbo stalo sėdi Jonas ir pagal instrukcijas montuoja filmą, kuris, kaip supratau, gal niekada ir nebus sumontuotas. Tai, ką matome, yra jo darbo vieta – į parodos erdvę perkelta jauki aplinka, įskaitant ir kompaktinių plokštelių stovą, kuriame lyg metalinėje vazoje pamerkta gitara.

Jaukumas sava šiluma, savo kūno kvapais apsaugotoje erdvėje, regis, tapo riziką nukenksminančios vakarietiškos kultūros siekiniu, iš kurio pasišaipė Saulius Leonavičius ir Vida Strasevičiūtė, sukūrę kostiumą meditacijai gamtoje – juo apsivilkus galima ilgai sėdėti net nenuvarginant pozą laikančių raumenų. Taigi ant parodos grindų – švytinti lerva, kuri negali niekur nukeliauti, bet užtat viduje gal paslėpto (ir nežinia ką galvojančio) žmogaus oda liks nepažeista uodų, erkių, kirmėlių, bičių, šalčio, karščio, o plėšriuosius žvėris atbaidys neskani perspėjamoji žalia spalva. Šis itin funkcionalus kostiumas aiškiai ironizuoja „valstybės-auklės“ ideologiją, kurios dar tik ilgisi valdžios abejingumą keikiantys Lietuvos piliečiai. O menininkai pavadinimu nusikeikia angliškai: „fuck language“. Tai turėtų būti „agonijos riksmas“, išsprūstantis iš vidinių savisaugos struktūrų „nelauktai priėjus žinomo ribą“. Gamta pažįstama? Fuck that. Ne visi pažįsta net žaltį. Bet, aišku, kūrinys – ne apie gamtą, o apie sąmoningai susikurtą vidinę tuštumą, apsaugotą nuo signalų iš aplinkos, taigi pagaliau tobulą, tik vargu ar kam reikalingą.

Ten pat nukreipta ir Roberto Narkaus ironija – jis šaiposi iš pragarus atveriančio progreso ir palengvėjimo jausmo pralaimėjus. Šaiposi? Nežinau. Žiūrėdama į dangun sukučiu krentantį kompiuteriu sugeneruotą priekinį traukinio vagoną (jau nebetinka vadinti garvežiu) prisimenu klevo sparnavaisius, kuriuos nuo tiltelio mėtydavome į upę – tik dėl to, kad jų savaiminis sukimasis yra magiškas. Toks pats magiškas traukinio kritimas metaforiškai susieja dabarties kosmonautus su senovės graikų Atlantu – titanu, kuris laikė dangų stovėdamas ant pasaulio krašto. Turbūt kaip tik ties ta menama riba stovi penki paslaptingi Narkaus objektai – lyg pirmykščių civilizacijų dievybės, lyg runos, lyg kosminių ateivių mikroschemos, o iš tikrųjų – laivo modelio išklotinės. Paaiškėjo, kad būdamas rezidencijoje Islandijoje Narkus su pasauliu tegalėjęs susisiekti keltu, tad jam kilo mintis jame surengti Atlanto bienalę. Kelto savininkas nesutiko, tad bienalė, kaip ir Nostradamo išpranašautas į dangų šaunantis metalinis Ikaras, liko vaizduotėje – ir internetinėje svetainėje (http://atlanticbiennale.com/). Linkiu, kad kada nors ji iš tiesų įvyktų – mitinės kelionės šiais laikais tampa būtinos.

O pabaigai buvo pasiūlytas dvigubas desertas. Nidos meno kolonijoje rezidavęs Mo Abd-Ulla perdirbo parduotuvėje „Ikea“ pirktus baldus, kuriais apstatyta kolonija pritampa prie Europos standartų prarasdama tapatybę – virtuvės lempas jis aptaisė gėlėmis, stalus perdarė į besiardančias struktūras, lovos atkaltę – į medinius vargonus. Taip pakeistoje rezidencijoje dabar gyvena taivanietė Wen Chin Fu, kuri kasdien, vadovaudamasi per kambarį keliaujančia šviesa, atlieka cukraus virimo ritualus ir taip pasigamina perkusinių instrumentų, vadinamų Tang. Ji pakvietė žiūrovus kartu su ja atlikti performansą – braukyti per tas trapias lėkšteles lazdelėmis, stuksenti iš cukraus pagamintais žiedais. Pati tapeno pirštais sujungdama atsitiktinių dalyvių barškenimus į ritmų kompoziciją. Jai išorinė disciplina – nė motais, gyva tik refleksija.

Kol rašiau tekstą, sinagogos stogą ir uždengė. Dabar, pasileidusi cukrinių būgnelių įrašą, girdžiu: tarsi lietus grotų jau nebematomu kupolu iš vidaus.

Paroda veikia iki birželio 19 d.

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija (Taikos g. 43, Neringa)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.