Pastovus kintamumas

Dabartinis laikas menininkei Julijai Pociūtei – tai kūrybinė dispersija[1]. Bangavimo skalėje jos kūryba pasiekė progreso ir kilimo fazę: instaliacija „Trys atspindžio pusės“ ką tik pristatyta Berlyne, vienas autorės darbų eksponuotas Murano stiklo muziejuje, netrukus planuojama surengti parodą Karališkajame La Granja stiklo muziejuje Ispanijoje, spalio mėn. – galerijoje „101“ Kaune, o balandžio 27 d. paroda „Bangãvimo skãlė“ atidaryta Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje. Joje eksponuojamos fotografijos, videomeno kūriniai, performansų įrašai ir įvairių medžiagų objektai. Julija vis dar pristatoma kaip stiklo menininkė, tačiau manyčiau, kad jos kūryba jau seniai išėjo į tarpdisciplininio meno lauką.

Su malonumu skaitau kvantinės fizikos teorijas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo painios, o kai pradedi žingsnis po žingsnio sekti giją, pasidaro dar painiau. Galimybė būti dviejose vietose vienu metu, ir tik matavimo veiksmas užfiksuoja reiškinio buvimą – jau seniai pastebėjau šios superpozicijos analogiją su meno kūrinio suvokimu, kuris priklauso nuo suvokėjo požiūrio. Įvairios teorijos, sąvokos ir praktinis jų patyrimas susieja meną ir mokslą simboline jungtimi, o Julija, pabrėždama asmeninių atskaitos taškų kūrimą, reflektuoja tai savo darbuose.

Ne veltui Pociūtės kūryboje nuolatos atsiranda nuorodos į mokslo fenomenus, pavadinimuose ir koncepcijų aprašymuose dominuoja mokslinė terminija. Menininkė dirba su paviršiais, tyrinėja jų ypatybes, ypač – reflektuojančių medžiagų, tačiau akcentuoja ne materiją, o simbolinę atspindžio įkrovą. Fizinio pasaulio savybės Julijos kūryboje tampa transcendentiniais įvaizdžiais ir sustiprina meno kūrinio patyrimą per supančios aplinkos patirtis. Pats atspindys tampa efemerišku meno kūriniu, kurio egzistavimą sąlygoja žiūrovo dalyvavimas jame.

Jungdama skirtingas materijas Pociūtė manipuliuoja žiūrovo suvokimu, o žvilgsnis įtraukiamas į atspindžio gylį. Atspindžio gylis – lyg ir neegzistuojantis matmuo, tačiau visuomet patiriamas žvelgiant į atspindį. Kurdama optines iliuzijas menininkė sukelia žiūrovui perviršinį realybės patyrimą, priverčia dar kartą apmąstyti fundamentalius žmogaus ir pasaulio egzistavimo principus: realybės ir fikcijos, gyvenimo ir mirties santykį.

Nuolatinis bangavimas – gyvenimo varomoji jėga. Pasak menininkės, vidinė ramybė tėra iliuzija. Vanduo su nejudančiu paviršiumi yra laikomas dispersine terpe. Tačiau paviršiuje susidaro bangos, veikiamos gravitacijos, ir nežymūs jų svyravimai padidina pačios bangos ilgį. Savo kūryboje Pociūtė kvestionuoja pokyčius ir judėjimą, o kartu pastovumą. Jos filosofijoje svarbus trapumo, efemeriškumo, laikinumo momentas. Pabrėžiamas laiko ir erdvės santykis, jų tęstinumas. Tai padeda atskleisti stiklo panaudojimas, atspindžiai, kūriniuose juntamas nuolatinis nykimo naratyvas. Julija Pociūtė kūrybą sieja su patirtimi, ir įvairios asmeninės patirtys aiškiai transliuojamos jos parodose. Ne išimtis ir paroda „Bangãvimo skãlė“.

Prie atskirų eksponatų pavadinimai nepateikiami. Tai lyg visuma, tačiau galima ir kiekvieną kūrinį „skaityti“ atskirai. Vienas jų, stiklinių kortų namelis, – tarsi pareiškimas, kad viskas trapu ir laikina. Asmenines nuotraukas perkeldama ant stiklinių kortų autorė pabrėžia, jog kiekvienas kuria struktūras iš atminties vaizdinių, o šalia esančio kito namelio kortose įženklinti pirštų atspaudai supriešina mentalinį ir fizinį konstravimo modelius. Kartu toks principas apeliuoja į identiteto paieškas, bet vėlgi – per asmeninę laiko patirtį. Nuotraukose užfiksuotos skirtingos vienos šeimos kartos, reprezentacinėms nuotraukoms pozuojančios vis palei tą pačią fasadinę namo verandą. Menininkei, kaip šios šeimos narei, verandos motyvas yra tapęs tam tikru simboliu, etalonu, o šio simbolio eksponavimas meno kūrinyje transformuoja laiko ir erdvės suvokimą. Pirštų atspaudai irgi nurodo į tapatybės ieškojimus, tarytum bandant fiziškai apčiuopti laiko ir erdvės tęstinumą, lyg mėginant jį kontroliuoti.

Fotografuodama kapinėse iš želdinių formuojamus kryžius, autorė kvestionuoja šio ženklo prasmingumą, supriešina natūralią gamtos tėkmę ir žmogaus poreikį pasitelkti tą tėkmę savo simbolių įprasminimui. Sūkurinė objekto struktūra atliepia ir kitoje parodos dalyje – veidrodiniuose „šuliniuose“ – iš atspindžių formuojamas sferas, apimtinio, tačiau neegzistuojančio objekto fikcijas.

Paveikus parodoje pristatomas videodarbas – dviejuose šalia esančiuose ekranuose transliuojamas žvakės degimas. Žvakę laiko žmogus, kurio veidas matomas tik iš dalies. Kūrinio akcentas – jo kompozicija: stovintis žmogus žvakę laiko vertikaliai, o kitame ekrane žvakę laiko gulintis žmogus. Tai – akivaizdi asociacija su kūnu išnykimo akivaizdoje. Tačiau žvakės liepsna vis tiek brėžia vertikalę ir stiebiasi į viršų. Toks ilgas jos nykimo stebėjimas prikausto žvilgsnį ir nejučia imi įdėmiai žiūrėti, ar filmuojamas žmogus vis dar kvėpuoja. Ima rodytis, kad net videofilmo koloritas pamėlsta ir darosi gerokai šaltesnis nei šalia rodomame filme, kuriame neįvardintas personažas stovi. Ekranuose fiksuojamas tas pats rakursas, nekeičiant fono, rekvizitų, figūros – tačiau skiriasi nuotaika, atsiranda mirties nuojauta. Šiuo kūriniu Julija Pociūtė įrodo, kad įvaizdžių režisūra ir simboliai ne tik veikia mūsų suvokimą, bet ir aktyviai formuoja žiūrovo projekciją į kūrinio turinį ir santykį su juo.

Nors akcentuoja nuolatinį kintamumą, savo kūryboje Julija Pociūtė išlieka nuosekli. Filosofinės nuostatos jos kūryboje gan pastovios. Vis apie tą patį kintamumą, bangavimą, gyvenimo ir mirties, tikrovės ir iliuzijos santykį. Pastovumas yra tik iliuzija, sako autorė. Ir nors jos darbuose kaskart įžvelgiu vis gilesnių panirimų į transcendenciją, o nykimo klausimas vis dažniau užaštrinamas, menininkės kūryboje šie konceptai reiškiami gan pozityviai, nesukeliant žiūrovui ekscesinio baigties patyrimo. Egzistenciniai klausimai toliau narstomi įvairiais aspektais, pasirenkant skirtingas materijas, rakursus, išlaikant bangavimą tarp priešingų polių, tačiau priimant ir suvokiant tai kaip natūralų reiškinį – nesustabdomą ir neįveikiamą laiko ir erdvės transformaciją kiekvienoje akimirkoje ir kiekvienoje detalėje.

Tai nėra vieno kūrinio paroda. Greičiau jungtis tarp atskirų tos pačios meninės koncepcijos įvaizdžių. Prie kiekvieno kūrinio (ar kūrinio dalies) žiūrovas stabteli kontempliacijai. Pociūtė savo kūryba geba sužadinti žiūrovo vidinio laiko, nuolatinės gyvenimo kaitos, bangavimo įsisąmoninimą. Juk niekada nėra ramybės – tik vis didesni ar mažesni nuokrypiai nuo horizonto. Pastovus bangavimas, neleidžiantis rastis absoliučiam pastovumui. Akcentuojamas gyvenimo ciklas: nuo pat atsiradimo iki baigties. Tuo Julijos Pociūtės kūryba artima kiekvienam suvokėjui, atsakinėjančiam į gyvenimo ir kūrybos užduotus klausimus.

Paroda veikia iki gegužės 17 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–16 val.