Kaktomuša su aura

Pavydžiu šokėjams – jie gali išrašyti save tiesiogiai, pačia nuo įtampos virpančio kūno medžiaga, neieškodami tarpininkų žodžių, kurie, prieš virsdami kūnu, dar pareikalauja sugalvoti mintį. Įtempi smegenis ir – žiūrėk – kūnas jau suglebęs kėdėje, neberašo, o tavo vidinė tikrovė lieka kažkur anapus. Gal jos nė nebuvo.

Tačiau tai, į ką žiūriu Šiuolaikinio meno centre, nėra šokis, bent jau ne muzikos plaikstomo kūno rašmenys, nes ir muzikos nėra. Čia – Eglės Budvytytės paroda „Riedlenčių malda, arba Kakta žemiau širdies“. Tarp Briuselio ir Amsterdamo gyvenančios menininkės Vilniuje atrinkti devyni žmonės (Tomas Dapšauskas, Raima Drąsutytė, Lema Lungytė, Viktoras Michnevičius, Greta Petrovskytė, Andrius Pulkauninkas, Matas Saladžius, Kristina Aglaja Skaldina, Povilas Šimonis), kai kurie – profesionalūs šokėjai, kas vakarą šeštą valandą atlieka ritualą: įtempia ir atpalaiduoja vienas kito raumenis, suminkštėjusiais kūnais šliaužia salėmis ir koridoriais, susikabindami į trijules ar dvejetus tampa laikinais padarais, palindę po juodu patiesalu kontrapunktu praslysta pro Joso de Gruytero ir Haraldo Thyso parodą „Baltas suprematizmas“, keisdami formą įsmunka į tarnybines patalpas, ropoja laiptais žemyn kartu nusitempdami ir žiūrovų vorą, užsikniaubę ant riedlenčių grįžta į vestibiulį, iš kur vėl ropščiasi į viršų, kol galiausiai užlipę mediniais laiptais dingsta danguje. Taigi šis septynetas ne šoka, o patiria pastatą visu kūno paviršiumi. Veiksmo esmė aprašyta jau parodos anotacijoje, o jei kam dar būtų neaišku, tereikia išklausyti septyniais balsais atliekamą maldą, kurios žodžiai ne tik riedlentiškai raižo erdvę, bet ir formuluoja mintį: kūnas ant lentos, matuoju atstumus, pusiau kirmėlė, pusiau siurblys, pusiau kažkas...

Vieną iš maždaug dvidešimties vakarų eidama stebėti ritualo žinojau, kad Eglė Budvytytė kurdama performansus tarsi kiaurasamčiu išgriebia gyventojų įvairovę atspindinčią grupę ir abstrahuoja jos veiksmus, kad išbraižytų vietos psichogeografiją. Kūnų plastika, jų įtampos ir suglebimai, grakštumas, tvirtas ar gležnas sudėjimas yra tarsi iš gyvos medžiagos išlietos skulptūros, kurių formas štampuoja šis pastatas, šis miestas, ši šalis. Dabar jie tapo erdvės perkūrimo įrankiais nematomose menininkės rankose. Bet nors malda kalbama iškeliant širdį (jausmus) virš kaktos (proto), sulėtinta choreografinė struktūra, sudaryta iš kelių pasikartojančių judesių ir jų variacijų, skatina ne įsijausti, o mąstyti: apibrėžti, analizuoti, interpretuoti.

Kūnų sąveika su pastatu išryškina ir trina viešų ir nematomų erdvių skirtį – tai jau tapo pastarojo meto parodas jungiančiu leitmotyvu (Žilvino Landzbergo praardytoje palubėje burkavo balandžiai, paskui ŠMC užkulisius atvėrė Baltijos trienalė). Šįkart judančiais kūnais iščiupinėjami skirtingi interjero paviršiai, jų slidumas, šiurkštumas ir kampai. Sulėtinta patirtis išdidina atstumus ir paverčia juos kliūtimi, kurios įveikimas turi atverti mažuosius kasdienybės stebuklus. Tačiau šalia dvasinės ir estetinės patirties čia įžvelgiu ironišką renesansinės žmogaus, kaip visatos tvarkos simbolio ir proporcijų mato, sampratos apvertimą. Nors gal ne ironišką, o lyrišką – juk atlikėjų veidai susikaupę. Išdidžiai išsitempęs, ištiestomis galūnėmis laikantis ir sukantis būties ratą Leonardo da Vinci nupieštas Vitruvijaus žmogus Budvytytės parodoje suminkštėja, jo griaučiai ištirpę, jį reikia paramstyti, tempti kaip skudurą – tik taip jis gali po truputį apčiuopomis apeiti pastatą it aklasis. Bendruomenės pagalba kompensuoja kūno trūkumus, o kūrinys prabyla apie kuklesnius šiuolaikinio žmogaus (ir menininko) užmojus, suglebusias galias, gebėjimą priešintis hierarchinėms struktūroms nebent apsimetus šliužu – virtus beveik Gilles’io Deleuze’o „kūnu be organų“, kurio nesučiupsi, nes jis pakeis formą ir išslys pro pirštus.

Ir vis dėlto man tai buvo daugiau vaizdinys nei ritualas. Nors buvau šalia, kaip ir visa paskui atlikėjus judanti publika, veiksmą mačiau per atstumą: iš apačios, iš aukšto, šalia savo kojų ir toli, už stiklo. Transformuojančią ritualo galią septyni žmonės pasilieka sau. Kitaip nei šokis, šis kvaziterapinis performansas neišrašo jų patirties, taigi neįsileidžia vidun – šios meno kūrinio suburtos bendruomenės ratas uždaras, jos savitą kultūrą gali tik stebėti tarsi antropologas. Dingteli mintis: o gal turėtume po truputį pasiduoti įtaigai ir prisijungti, tapti tikrais dalyviais, šliaužti užuot vaikščioję? Betgi apranga... Negi šluostysi grindis savo darbo drabužiais, ant kurių prikibusios dulkės paskui badys akis studentams? Kai pagaliau su vienu vaikinu ryžomės lipti įkandin atlikėjų mediniais laiptais (gal ant stogo veiksmas tęsiasi?), buvome sustabdyti – peržengti ribą, skiriančią stebėjimą ir dalyvavimą, nevalia.

Taigi performatyvumo teoretikės Erikos Fischer-Lichte („Performatyvumo estetika“, Menų spaustuvė, 2013) įvardyta autopoetinė grįžtamojo ryšio kilpa čia nesusikuria, žiūrovų ir atlikėjų kūniškas buvimas vienoje erdvėje beveik nepaveikia performanso. Sakau „beveik“, nes šįkart vietoj valandos jis truko tik pusvalandį. Gal per daug intensyviai visi fotografavome? Mačius tik vieną atlikimą, to nustatyti neįmanoma, todėl reikėtų ateiti dar. Tačiau kolektyvinis bandymas užfiksuoti laikinas skulptūras buvo autoironiškas. Juk šis laike apibrėžtas ritualas, kaip ir bet kuris kitas performansas, yra pasipriešinimas kaip tik tokiam iki apsivėmimo save reprodukuojančios žmonijos automatizmui. Galbūt kaktomis bruoždami grindis, baksnodami laiptus jie meldėsi ne pastatui, o mums? Kad išbūtume šią trumpą laiko atkarpą tiktai čia ir dabar vaizduotėje jungdami tai, kas matoma, su tuo, kas žinoma, priimdami silpną šio keisto bendrabūvio energijos srovenimą ir nesistengdami jo išsaugoti.

Šitaip – šliauždama, ropodama, nusižeminusi – į meno erdves, nuvargusias nuo dešimtmečius kartojamų vaizdų ir teiginių, grįžta prarastoji Walterio Benjamino aura, kurią mėginantys paaiškinti žodžiai tegu nuščiūva kakta palietus grindis – žemiau širdies.

Paroda veikia iki gegužės 18 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.