7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kaip išvengti grožio baimės?

Vosyliaus Sezemano filosofijos aktualumas šiais laikais

Dalius Jonkus
Nr. 6 (1158), 2016-02-12
Tarp disciplinų Dailė
Knygos viršelis
Knygos viršelis

Knygynuose ką tik pasirodė Daliaus Jonkaus monografija „Vosyliaus Sezemano filosofija: savęs pažinimo ir estetinės patirties fenomenologija“ (Vytauto Didžiojo universitetas, „Versus aureus“, 2015). Ta proga spausdiname su knyga susijusį autoriaus pranešimą apie Sezemano grožio sampratą, skaitytą akademinėje „Baltų lankų“ savaitėje.

 

Filosofas Arthuras Danto straipsnyje „Kalifobija šiuolaikiniame mene“ aprašo šiuolaikiniame mene įsigalinčią grožio baimę. Kaip pavyzdį Danto nurodo Dieterio Rotho darbus. Šis menininkas savo kūriniams naudojo medžiagas (pvz., maisto atliekas), kurios ilgainiui imdavo pūti. Rothas savo santykį su grožiu nusako taip: „Nekenčiu, jeigu pastebiu, jog man kažkas ima patikti... tada iškart nustoju tai daryti. Taip pat jeigu kyla grėsmė, kad tai taps gražu.“[1] Panašią grožio baimę savo svarstymuose apie fotografijos situaciją Lietuvoje mato ir Agnė Narušytė. Recenzijoje „Fotografija (ne) akims“ (7 meno dienos, 2015-02-20) ji išryškino takoskyrą tarp dviejų fotografijos strategijų. Šiuolaikinis fotografas, išreiškiantis savo požiūrį į pasaulį vaizdais, tarsi yra pasenęs ir nebeatitinka šiuolaikiškos vaizdais persisotinusios kultūros būklės. Kita vertus, vaizdai yra paveikūs, jų atskleidžiamas grožis žavi ir gundo žiūrovą net šiandien. Agnė, apmąstydama Malvinos Jelinskaitės fotografijas, lygina jas su šiuolaikinės konceptualiosios fotografijos bandymais paneigti patį fotografijos vizualų išraiškumą. Jelinskaitės kuriami vaizdai tarsi naujai kelia klausimą apie vizualinės išraiškos galimybes, kai didelė dalis Lietuvos fotografų vietoj fotografijos praktikuoja ritualizuotą jos paneigimą. Galima būtų sakyti, kad šiuolaikinė fotografija išgyvena gal kiek pavėluotą konceptualizmo poveikį. Svarbu yra ne kas ir kaip vaizduojama, bet pati idėja. Fotografija bando peržengti pati save ir atverti tai, kas akiai nematoma apskritai. Toks ėjimas anapus juslinės raiškos yra paradoksalus pačios fotografijos vaizdingumo paneigimas. Jis įgyvendinamas gilinantis į techninius fotografijos realizavimo būdus arba pakeičiant fotografiją įvairiais ritualiniais gestais. Tačiau kokia prasmė daryti fotografiją, kuri neskirta žiūrėti? Ar tai ne tas pats kaip rašyti romaną, kuris būtų nepaskaitomas, ar kurti muziką, kuri būtų negirdima? Ar galima fotografiją ir kitus vizualinio vaizdavimo būdus atsieti nuo estetikos ir redukuoti į technines medijas ir jų fizinę būtį? Šie klausimai priminė man tarp filosofų vykstančią diskusiją apie estetikos ir grožio vaidmenį šiuolaikiniame mene.

 

Richardas Schustermanas savo 2012 m. straipsnyje „Atgal į ateitį: Estetika šiandien“[2] aptaria svarbiausias šiuolaikinės estetikos tendencijas ir sako, kad į estetiką sugrįžta daugelis anksčiau užmirštų ar net uždraustų temų. Jis išvardina kelias svarbiausias temas: 1) estetinio suvokimo problema, 2) estetikos lauko praplėtimas anapus menų, 3) estetikos sąryšis su praktika, 4) estetikos sąryšis su kūniškumu. Mano manymu, visos šios temos randa atgarsį Sezemano estetikoje[3], tačiau ją tyrinėdamas susidūriau su paplitusia nuomone, jog ši teorija yra jau pasenusi ir netinkama šiuolaikiniams meno reiškiniams analizuoti. Sezemanas estetiką supranta kaip grožio vertybės analizę, na o dabartiniai meno teoretikai ir kritikai grožį laiko reliatyviu dalyku, priklausomu nuo kintančio subjektyvaus skonio ir kultūrinių aplinkybių. Tokį įsitikinimą puikiai reprezentuoja Virginijaus Kinčinaičio pokalbis apie grožį, 2015 m. balandžio 11 d. publikuotas interneto dienraštyje bernardinai.lt. Kinčinaitis pabrėžia, kad grožio sąvoka yra kintanti priklausomai nuo istorinių-kultūrinių sąlygų, taip pat akcentuoja šiuolaikinio avangardinio meno praktikų nesuderinamumą su klasikine grožio sąvoka.

 

„Nuolat klaidžiojame, prisitaikome vienokią ar kitokią grožio sampratą, priklausomai nuo mūsų raidos, nuo mūsų išsilavinimo, nuo gyvenimiškos aplinkos. Grožis yra kintantis dydis. Kaip ir žmogaus skonis. (...) Jeigu atsigręžtume į meno istoriją, matytume, kad grožio sąvoka nuolat kito. Antikoje grožis buvo vienoks, viduramžių laikais – kitoks, Renesanso – kitoks, baroko laikais vėl kito. O moderniaisiais laikais ši sąvoka visiškai subyrėjo į šipulius. Įsigalėjus avangardiniam, eksperimentiniam, savikritiškam menui, grožio sąvoka nuolat iš naujo pertikrinama, perrašoma. Todėl ir XX a. meno kūrybai grožio sąvoka nebėra aktuali, ją pakeitė kitos sąvokos. (...) Manau, todėl šiuolaikinis menas dažniau renkasi provokacines formas. Čia grožio tyrinėtojai sutrinka, nes jie buvo pripratę prie klasikinio grožio apibrėžimo, kad tai yra tiesiog akį džiuginanti, daili, harmoninga subalansuota forma, kuri teikia pasigėrėjimą savo proporcijomis, savo masteliu. Tačiau dabar tai yra nusavinta vartotojiškos, pramoginės, reklamos kultūros. Čia nebetinka klasikinės estetikos teorijos, jos galioja tik kičinei, reklaminei aplinkai, kultūrai.“[4]

 

Kita vertus, pokalbio metu išryškėja, kad menotyrininkas vis dėlto neatmeta grožio patirties, nes jis kitaip negalėtų svarstyti, kuo gi skiriasi viena grožio samprata nuo kitos. Meno tyrinėtojams yra būdingas dvilypumas, nes jie, viena vertus, atskirus grožio fenomenus vertina susietus su stilistine kultūros ar epochos visuma, kita vertus, atlikdami besąlygiškus vertinimo judesius pripažįsta, kad egzistuoja grožio esamybė, kuri nepaiso kultūrinių ir istorinių barjerų. Jie dėmesį sutelkia ne į transcendentalias grožio patirties sąlygas, bet į kintančią grožio sampratą, o patį grožio fenomeną tapatina su konkrečiomis objektų savybėmis. Toks supaprastintas grožio supratimas veda prie grožio tapatinimo su kiču arba prie jau minėtos grožio baimės.

 

Šiuolaikinėje estetikoje ir meno filosofijoje svarstymai apie grožį neprarado savo aktualumo. Paminėsiu du autorius, kurie pateikia priešingas koncepcijas. Tai jau minėto Arthuro Danto knyga „Piktnaudžiavimas grožiu. Estetika ir meno sąvoka“ (The Abuse of Beauty. Aesthetics and The concept of Art, Chicago: Open Court, 2003) ir Rogerio Scrutono knyga „Grožis. Labai trumpa įžanga“ (Beauty. A very Sort Introduction, New York: Oxford University Press, 2011).

 

Danto atmeta estetiką kaip teoriją, kuri neatitinka šiuolaikinio meno. Jis teigia, kad pradedant dadaistiniu sąjūdžiu ir užbaigiant 7-ojo dešimtmečio konceptualizmu, grožis išnyksta iš šiuolaikinio meno. Kaip svarbiausius pavyzdžius Danto nurodo Marcelio Duchamp’o „Fontaną“ ir Andy Warholo „Brillo“ dėžutes, nes šie meno kūriniai yra konceptualūs ir jiems nebūdingas estetiškumas ar grožis. Danto solidarizuojasi su Hegelio meno filosofija, kurioje menas siejamas su idėjų raiška. Pasak Hegelio, menas idėjas išreiškia jusliškai, todėl turi užleisti vietą filosofijai, kuri idėjas gali išreikšti tobulesniu būdu – konceptualiai. Taigi šiuolaikinį meną Danto sieja su konceptualine interpretacija, o ne su jusline grožio raiška ir estetiniu išgyvenimu. Danto netgi pritaria Hegelio minčiai apie meno pabaigą, kurią sieja ne su meno nuopuoliu, bet su tuo, kad menui nereikalinga juslinė išraiška.

 

Bet ar tikrai šiuolaikiniam menui ir net jo konceptualinei versijai nereikalinga juslinė išraiška? Gilinantis į Danto pateiktus pavyzdžius aiškėja, kad juslinė išraiška nepradingsta, bet yra tiesiogiai susiejama su konceptualia pagava ir interpretacija, kuri reikalauja pakeisti suvokimo nuostatas. Kitaip sakant, šiuolaikinis menas išgrynina ir daro akivaizdžią fenomenologinio suvokimo esmę. Idėjos gali būti prieinamos tik per jusliškai materialiai išreikštą duotį ir pats suvokimas turi keisti savo natūralias nuostatas, susitelkti į tai, kaip juslinė išraiška atskleidžia idealųjį turinį. Šiuolaikinis menas parodo, kad estetiniai išgyvenimai nebūtinai kyla vien susidūrus su griežtai apibrėžtais meno objektais, bet kad jie gali būti išgyvenami keičiant suvokimo nuostatas ir per santykį su įprastais objektais, kurių grožio kasdieniame gyvenime tiesiog nepastebime. Pisuaras ar masinės gamybos dėžutės kaip tik yra tokie objektai. Kitaip sakant, estetinė patirtis ir fenomenologinė patirtis yra analogiškos, nes jos abi reikalauja reflektuoti, kaip duotas idealus turinys susijęs su išraiškos medija, taip pat pripažįsta suvokiančiojo nuostatų pakeitimo būtinybę. Danto klaida ta, kad jis neskiria estetinės patirties specifikos ir estetiškumą tapatina su paprasčiausia jusline raiška, o grožį supranta ne kaip per juslinę raišką įžvelgiamą idealią vertybę, bet kaip objektyvias paties objekto savybes. Negebėjimą skirti duotą turinį nuo išraiškos medijos atrasime ir šiuolaikinėse medijų teorijose.

 

Scrutonas laikosi priešingos pozicijos nei Danto. Jis teigia: „Grožis yra tikra ir universali vertybė, įšaknyta mūsų racionalioje prigimtyje, ir grožio jausmas privalo dalyvauti kuriant žmogaus pasaulį.“ Scrutonas formuluoja kelias svarbiausias tezes apie grožį:

1. Grožis mums patinka.

2. Vienas dalykas gali būti gražesnis už kitą.

3. Dalyko grožis yra priežastis, kodėl mes juo domimės.

4. Grožis yra mūsų skonio sprendimų subjektas.

5. Skonio sprendimai yra apie gražų objektą, bet ne apie subjektyvias sąmonės būsenas.

6. Nepaisant visko, apie grožį negalimi antriniai sprendimai. Negalima remtis svetimais sprendimais apie grožį. Negalima išmanyti grožio paprasčiausiai studijuojant tai, kas kitų pasakyta apie gražius objektus, ir nepatiriant jų bei nesprendžiant apie juos pačiam.

Scrutonas, kaip ir Danto, priklauso anglosaksiškai analitinės filosofijos tradicijai, tačiau jo pozicija daug artimesnė fenomenologinei mokyklai ir paties Sezemano estetikos nuostatoms. Scrutonas meno kūrinio prasmę sieja su intencionalia intuicija, kuri gali būti identifikuojama tik per meninę išraišką. Jo nuomone, diskusijos apie grožį yra ne ginčai apie subjektyvias patirtis, bet galimybė atsigręžti į pačius patiriamus objektus ir juose slypinčias galimybes. Kita vertus, Scrutonas kvestionuoja šiuolaikinį meną kaip pasukusį klystkeliais. Jis kelia klausimą, ar Duchamp’o „Fontanas“ ir jį pratęsiančios Warholo „Brillo“ dėžutės netapo visuotinai imituojamu pavyzdžiu, kuris atvėrė vartus kultūriniam ir estetiniam reliatyvizmui? Ar bjaurumas šiuolaikiniame mene netapo tiesiog priemone šokiruoti žiūrovą? Ar patys meno kūriniai netapo vartotojiškos reklamos įkaitais, kai siekiama bet kokiomis priemonėmis paveikti žiūrovą ir jį sudominti? Scrutonas eina kitu keliu nei Danto, savo meno filosofiją paremiantis šiuolaikinio meno pavyzdžiais. Scrutonas, atvirkščiai, kvestionuoja šiuolaikinio meno praktikas parodydamas, kad ne visos jos atveria estetinių išgyvenimų plotmę. Scrutonui svarbiausia yra grožio, kaip vertybės, patirtis.

 

Sezemano estetika šiuo požiūriu yra labai artima Scrutono pozicijai, tačiau jis labiau pabrėžia fenomenologiškai reikšmingą suvokimo nuostatos reikšmę meno kūrinio struktūrai. Sezemanas teigia, kad bet kokios estetinės teorijos pagrindas yra tiesioginis estetinis suvokimas. Jis atmeta grožio reliatyvizavimą:

„Grožio idealų įvairumas ir istorinis keitimasis, taip pat kaip ir meno stilių kaitaliojimasis, visai nereiškia šių idealų arba stilių reliatyvumo ta prasme, kad jie galioja ir turi estetinę vertę tiktai tam tikrai apibrėžtai epochai, tautai, kultūrai ir t.t. Jei taip būtų, mes, dabartinės Europos kultūros žmonės, nesugebėtume gėrėtis, pavyzdžiui, senovės egiptiečių arba kinų grožio idealu, nes šių tautų ir kultūrų pasaulėžiūra ir dvasinis gyvenimas yra mums savo esme svetimi. Tas faktas, kad kiekvieno grožio idealo arba stiliaus pasirodymas priklauso nuo tam tikrų istorinių aplinkybių, liudija tiktai, kad tas grožio aspektas, kuriam atstovauja duotasis idealas arba stilius, savo kilmės atžvilgiu neatskiriamai susijęs su atitinkamos kultūros prigimtimi. Bet šitas istorinis stiliaus arba grožio idealo sąlygotumas nė kiek neprieštarauja jų neistorinei, nereliatyviai (absoliučiai) estetinei vertei.“ (Sezemanas, 1970, 113–114)

 

Kultūrinis grožio reliatyvumas nepaneigia estetinės vertės absoliutumo. Kiekviena meno istorija remiasi vertybine atranka. Sezemanas ne tik kvestionuoja grožio reliatyvumą, bet ir atskleidžia būtinas vertybinio grožėjimosi sąlygas. Pasak Sezemano, kadangi estetinis suvokimas yra vertybinis, t.y. nukreiptas į grožio objektą kaip vertybę, jis yra priklausomas nuo sąmonės nuostatos. Be šios specifinės nuostatos grožio išgyvenimas yra neįmanomas. Neužtenka stebėti objektą, kuriame pasireiškia grožis. Grožis išgyvenamas ypatingame suvokimo akte, kuris skiriasi nuo įprastinio suvokimo. Sezemanas nurodo, kad estetinis patyrimas yra prieinamas tiesiogiai tiktai pačiam šią patirtį išgyvenančiam subjektui. Kitaip sakant, jis prieinamas tik iš pirmo asmens perspektyvos. Estetinių išgyvenimų intersubjektyvumą užtikrina ne tik galimybė pakartoti estetines patirtis, bet ir tai, kad tos patirtys paremtos objektyviu pamatu – pačiu estetiniu objektu.

 

„Nors estetinis suvokimas subjektyvus ir visuomet pažymėtas individualiu jį pergyvenančio subjekto antspaudu, vis dėlto jis turi objektyvų pamatą – patį estetinį objektą. Juo labiau suvokimas atsideda pačiam objektui, juo atidžiau jis seka tik objekto sąrangoje glūdinčius nurodymus ir nepasiduoda savavališkiems subjektyvios fantazijos prasimanymams, tuo didesnis bei tvirtesnis bus ir suvokimo turinio objektyvumas. Žodžiu, šiam objektyvumui pasiekti estetinis suvokimas reikalingas tam tikro lavinimo bei drausminimo. Tik tuo būdu galima išvengti didžiausio pavojaus estetiniam skoniui ir apskritai meninei kultūrai, būtent – estetinio patyrimo sufalsifikavimo.“ (Sezemanas, 1970, 19)

 

Sezemanas išvengia estetinio išgyvenimo subjektyvizavimo ir reliatyvizavimo, nes atranda jo pagrindą intencionaliame estetinio suvokimo objekte. Kitaip sakant, kitų estetinių išgyvenimų intersubjektyvų prieinamumą garantuoja galimybė juos pakartoti ir išgyventi kaip savo aktus, o pakartojimas yra galimas tiktai todėl, kad patys aktai yra nukreipti į tuos pačius objektus, kurie savo struktūros raiška pateikia patiriančiajam subjektui nurodymus ir neleidžia jų savavališkai suvokti. Tai nereiškia, kad estetinės patirtys yra vienodos. Apie patirčių skirtumus galima diskutuoti tik gilinantis į paties objekto struktūroje glūdinčias galimybes ar išryškintus aspektus. Tačiau svarbiausia, kad estetinė patirtis nesutampa su įprasta jusline fizinių daiktų patirtimi. Estetinė patirtis būtinai susijusi su jusline išraiška, tačiau kartu ją viršija atskleisdama jos prasmę. Žodžiai, spalvos ir tonai atskleidžia ne tik vaizduojamus dalykus, bet ir pačią juslinės raiškos prasmę.

 

Nemažiau estetiškai svarbus yra jausminis įsitraukimas ir empatija. Sezemanas teigia, kad jausminis įsijautimas yra svarbus estetiniam suvokimui kaip tik todėl, kad yra paremtas išraiškingų pasaulio formų ir jų dinamikos bei suvokimo judesių koreliacija. Įsijausti reiškia jausti save kartu su kitais, jausti tarpusavio ryšį. Pasaulio išraiškų dinamika tiesiogiai atskleidžia gyvybingumą, kuris įtraukia ir patį kūniškai suvokiantį subjektą su visomis jo juslėmis kaip visuma. Sekdamas Maxu Scheleriu Sezemanas pabrėžia, kad jausmai yra ne psichologinė subjekto nuosavybė, o tiesioginio sąryšio su pasauliu ir kitais subjektais išraiška. Jausmai yra tarsi pasaulio aidas mumyse. Aidiniai jausmai patiriami ne per vizualinio regėjimo distanciją, bet per tiesioginius ir užkrečiančius kūniško susilietimo virpesius. Pirmapradis suvokiamo pasaulio ir jo suvokimo sąryšis atsiskleidžia ne mentalinėje, bet jausminėje plotmėje. Todėl estetiškai jausmus geriau išreiškia ne objektų vaizdavimas, bet dinaminės linijų, spalvų ir garsų atmosferos kūrimas. Pasinėrimas į šią gyvybinę dinamiką yra galimas, jei suvokiantis subjektas suskliaudžia savo pragmatinius interesus ir įpročius bei įgyja estetinės kontempliacijos nuostatą.

 

Analizuodamas estetinio objekto struktūrą Sezemanas išskiria estetinio objekto statinę ir genetinę vienybę, komponentus, dominantės reikšmę, erdvinę bei laikišką raišką. Estetinio objekto vienybę užtikrina jo, kaip prasmingos visumos, suvokimas, bet pati vienovė yra struktūruota skirtingų komponentų visuma. Komponentai – tai skirtingi elementai, kurie tik apjungti į struktūrinę-prasminę visumą išreiškia tam tikrą estetinę vertę. Sezemanas teigia, kad komponentai yra estetinių objektų sudedamosios dalys, kurios įvairuoja priklausomai nuo meno pobūdžio. Muzikoje – tonai ir intervalai, poezijoje – žodžiai, piešinyje – kontūrai, tapyboje – spalvos ir šviesa, tačiau visiems menams be išimties yra būdinga ritminė dinamika. Šie elementai gali būti jungiami kaip priešingi arba kaip išlaikantys pusiausvyrą ir sudarantys simetrišką ar tolydaus perėjimo visumą. Estetinio objekto savitumas priklauso nuo savito komponentų ir jų santykių formavimo. Tačiau estetinio objekto visuma formuojama ne tik derinant skirtingus elementus, bet ir išskiriant tuos, kurie turi atlikti vadovaujantį vaidmenį. Vyraujantį faktorių estetinio objekto vienybėje Sezemanas vadina dominante, kuri atlieka organizuojančią funkciją ir padeda realizuoti ekspresyvią visumos vienybę. Sezemanas pabrėžia, kad dominantė organizuoja visumą ne visuomet vienodai. Ji gali atlikti kompozicijos griaučių vaidmenį, bet gali atlikti ir tokią hierarchiją artikuliuojančią funkciją, kai lemia, kuris planas bus priešakinis, o kuris užpakalinis. Sezemanas, analizuodamas estetinės formos ir struktūros problemas, atkreipia dėmesį į tai, kad kūryboje svarbu parinkti dominantę. Estetinio objekto struktūra kinta priklausomai nuo to, koks elementas parenkamas kaip dominuojantis. Tačiau šis dominantės parinkimas nėra subjektyvus. Jis turi būti paremtas kriterijumi, jungiančiu objekto raišką ir paties subjekto poziciją:

 

„Toks kriterijus yra aspekto raiškumas; jisai nekyla iš tam tikrų natūralių objekto (arba fenomeno) kitimų, bet suponuoja visų pirma atitinkamą sąmonės nusistatymą, t.y. tokį suvokimo aktą, kuris atranda arba sukuria raiškų objekto aspektą, iškeldamas vieną arba kitą jo pusę arba momentą pagal jų ekspresyvią vertę.“ (Sezemanas, 1970, 99)

 

Sezemanas savo estetinės patirties fenomenologijoje inkorporuoja formalistinės meno istorijos ir meno psichologijos pasiekimus. Heinrichas Wöllflinas savo ankstyvuose tyrinėjimuose atkreipė dėmesį, kad architektūros statinių fotografijos turi išreikšti ne tik autoriaus požiūrį, bet ir sugebėti pavaizduoti šiuos objektus tinkamai parinktu aspektu. Netinkamai parinktas aspektas neatskleidžia esminės vaizduojamo objekto struktūros. Kūrybos procese svarbus yra ne subjekto subjektyvus skonis ir jo vertybių projektavimas į pasaulį, bet kruopšti atranka, kurioje yra pasirenkami tie esminiai objekto aspektai, kurie savo ekspresyvia sandara bei dinamika dera su kūrybinio sumanymo nuotaika. Reikia pabrėžti, kad Sezemanas estetinį objektą ir estetinį aktą analizuoja akcentuodamas jų tarpusavio sąryšį. Šis estetinio objekto ir estetinio akto sąryšis atitinka Edmundo Husserlio fenomenologijoje aprašytą intencionalaus objekto ir intencionalaus akto koreliaciją. Šis sąryšis gali būti atrandamas tiktai taikant fenomenologinį metodą: atliekant fenomenologinę redukciją. Tam reikia neutralizuoti objektyvistinę prielaidą, esą grožis yra nuo subjekto nepriklausančios tikrovės bruožas, ir suskliausti subjektyvistinį įsitikinimą, kad grožis – tai subjektyvaus skonio projektavimas į realius daiktus. Fenomenologinis aprašymas atskleidžia grožio, kaip vertybės, sąryšį su vertinančio subjekto intuicija ir ypatinga nuostata. Sezemano atliekama redukcija sugrąžina prie pirmapradiškų estetinio objekto raiškos sąlygų, kurios glūdi ir estetinio objekto struktūroje, ir jo reikalavimams paklūstančio, grožį suvokiančio subjekto nuostatoje. Autorius pabrėžia, kad estetinių vertybių objektyvumas nepaneigia subjekto dalyvavimo. Objektyvumas yra ne kas kita kaip pačių estetinių objektų intersubjektyvios raiškos subjektui logika. Todėl kiekviena estetinės raiškos plotmė pasižymi savita jutimų ir prasmės sąjunga.

 

Sezemano „Estetika“ liko nesuprasta arba buvo ignoruojama, mano manymu, todėl, kad ji buvo publikuota tada, kai fenomenologinė estetika ir jos kontekstas dalinai buvo užmiršti. Imta kalbėti apie grožio reliatyvumą ir nebūtinumą mene. Tačiau, atmetus grožį, palaipsniui atsisakyta ir estetinės plotmės. Todėl menas dažnai traktuojamas ne kaip estetinis fenomenas, reikalaujantis atitinkamos kontempliatyvios nuostatos, bet kaip politinis, ideologinis, socialinis, techninis ar psichologinis veiksmas. Užbaigdamas noriu dar kartą pabrėžti, kad grožis ir grožėjimasis nėra objektyvių savybių konstatavimas. Tiksliau pasakius, tam tikros paties objekto savybės yra būtinos, bet jos nėra pakankamos, jei nėra tinkamos suvokimo nuostatos. Sezemanas, kalbėdamas apie grožį, turi omenyje ne bjaurumo priešingybę (bjaurumas gali būti įtraukiamas į estetiką kaip grožio išryškinimo elementas), bet grynai estetinę plotmę, kuri perteikiama ne tik meno kūriniais, bet ir kasdienybės veikla bei santykiu su gamta bei žmonėmis. Šią estetinės plotmės atvertį galima nusakyti Vladimiro Nabokovo žodžiais. Į klausimą, ar jį kas nors apskritai nustebino gyvenime, jis atsakė: „Sąmonės stebuklas – kai netikėtai prasivėręs langas atveria saulėtą kraštovaizdį nepaisant nebūties nakties.“

 

[1] Arthur C. Danto, Kalliphobia in Contemporary Art, Art Journal, 2004, Vol. 63., No. 2., p. 25.

[2] Richard Shusterman, Back to the Future: Aesthetics today, The Nordic Journal of Aethetics, 2012, No. 43., p. 104–124.

[3] Vosylius Sezemanas, Estetika, Vilnius: Mintis, 1970.

 

Knygos viršelis
Knygos viršelis