Mergina juodu kostiumu sėdi ant netvarkingai sumestos didžiulės keturių tūkstančių knygų stirtos, iš jos traukia vieną knygą po kitos ir skaito. Tekstas netrunka sulaukti nuosprendžio: patinka arba ne. Pirmuoju atveju knyga laikinai pastudijuojama, antruoju – sviedžiama šalin. Tai – naujausias jaunos menininkės Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“, atliktas knygyne „Juodas šuo“, be to, tiesiogiai transliuotas internetu. Dirsytė, ko gero, yra viena geriausiai žinomų jaunosios kartos kūrėjų – 2015-ųjų mugėje „Art Vilnius“ lankytojų buvo tituluota geriausia menininke. Mugėje Monika atliko performansą „Aš tavo saulė“, kurio metu susirangiusi sėdėjo vamzdžio pavidalo bokštelyje ir šaukė žodžius apie meilę; tuo metu lankytojai galėjo patekti į bokštelį ir stebėti ją pro permatomas lubas. Performansas traukė mugės lankytojų akį ir ausį, tad veikiausiai už šį žaismingą provokatyvumą jo kūrėja ir buvo įvertinta.
Minėtame performanse, kaip ir visuose kituose Monikos darbuose, svarbus ne vien atliekamas veiksmas, bet ir visa ją supanti aplinka. Šis dėmesys vizualumui tikriausiai kyla iš Dirsytės skulptūros studijų Vilniaus dailės akademijoje patirties. Ją menininkė pritaiko profesionaliai kurdama dirbtinį mikropasaulį, kuriame veikia jai vienai žinomi dėsniai. Tai gali būti purvo vonia („Spa“) ar vamzdžio viršuje esanti miniatiūrinė patalpa („Aš tavo saulė“), spinta, dekoruota optiniais juodais ir baltais kvadratais („Tikranetikra“), ar balta dėžė, užsidėta ant galvos (,,Monika Monikai“). Visi šie objektai apriboja performanso erdvę, o jo atlikėjos kūną įspraudžia į fiziškai ankštą erdvę, taigi suteikia galimybę menininkei išbandyti jėgas ir kantrybę.
Matyt, pastarąjį uždavinį Monika sau išsikėlė ir kurdama performanso „Veidaknygė“ koncepciją. Jeigu jums neteko girdėti apie šią akciją, numatyto ir sėkmingai įgyvendinto kūrinio trukmė buvo 12 valandų. Toks pasiryžimas, reikia pripažinti, patraukė potencialių žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesį. Vis dėlto performanso veiksmas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos, sėkmingai būtų galėjęs trukti ir vieną valandą, taip pat kaip ir tris ar šešias. Todėl trukmę verčiau reikėtų suvokti kaip simbolį. Dvylika valandų gali būti interpretuojamos kaip dienos, praleidžiamos socialiniuose tinkluose, simbolis. (Žinoma, meninė tikrovė nėra tolygi realybei, bet negalėjau susilaikyti nepatikrinusi, ką apie tai sako statistika. Skirtinguose šaltiniuose minima, jog socialiniais tinklais per dieną vidutiniškai naudojamasi tik nuo 20 iki 100 minučių.)
Stebėti performansą visas 12 valandų gyvai, ko gero, taip pat būtų buvusi savotiška meninė akcija, taigi prisipažinsiu, jog to nepadariau. Manau, šiuo atveju abi stebėjimo patirtys – tiek „gyvai“, tiek tiesioginėje transliacijoje internetu, buvo skirtingai vertingos. Performansą žiūrint krosnimi šildomame bute, kuriame įsikūręs „Juodo šuns“ knygynas, juntama labai savita, bibliofilinė atmosfera ir paprastas žmogiškas kontaktas su menininke. Be to, atsiranda ir netikėta minimali galimybė daryti įtaką performanso metu Dirsytės priimamiems sprendimams: knygų, puslapių pasirinkimui. Tačiau stebėjimas internetu gali suteikti šiuo atveju svarbų virtualų nuotolį. Kartkartėmis trūkinėjantis vaizdas, traškantis garsas ir pati pusę dienos ir nakties trunkanti skaitymo monotonija sukuria skurdaus, nuolat finansavimo laukiančio kultūros realybės (šou) jausmą.
Monotoniją lemia nuolatinis veiksmo ir garso kartojimas, apskritai būdingas visiems Monikos Dirsytės performansams. Jame galima įžvelgti polinkį kurti šiuolaikinius ritualus, užtikrinančius stabilumą greitai kintančiame pasaulyje. Meninis performansas virsta iš kasdienybės konteksto išsiskiriančia detale, kuri žymi pačios menininkės gyvenimo kelio atkarpą. Kartu tai ir kiekvieno žiūrovo laikino poilsio stotelė, leidžianti atsikvėpti nuo internetinės veidmainystės ir stebėti ją iš šalies. Mat „Veidaknygėje“ demaskuojamas mums jau tokiu įprastu tapęs dvasios ekshibicionizmas – kai kiekviena šaunesne savo mintimi ar akimirka turime dalintis su keliais šimtais tolimų pažįstamų. Turime, žinoma, sąlyginai, tik tuo atveju, jei nenorime būti palaidoti užmaršties sraute.
Visgi viltis, jog nebūsime pamiršti – tik iliuzija. Šiame performanse buvo skaitomos savininkams nebereikalingos, menininkei atiduotos knygos. Nors pati Dirsytė tikriausiai to nebuvo numačiusi, didelė dalis knygų buvo sukurtos sovietmečiu vertintų rašytojų, tokių kaip Eduardas Mieželaitis, Antanas Venclova, Romualdas Lankauskas ir kiti. Tad galbūt skaitinius atidavę žmonės pasąmoningai nori atsikratyti ne nebeaktualių tekstų, bet pačios sovietmečio patirties. Tokiu atveju Dirsytės įvykdytas nuolatinis šių kūrinių skaitymas tapo tam tikra kolektyvine dvasinio apsivalymo forma. Juk nuolat kartojami žodžiai netenka galios, tampa nuvalkioti. Buvusios oficiozinės frazės telieka tik bereikšmiais sakiniais. Jų fragmentai nesusijungia į bendrą pasakojimą, tad greitai pradeda kelti nuobodulį. O pastarasis, pasak istoriko Tomo Vaisetos, kaip reiškinys buvo būdingas vėlyvojo sovietmečio ideologinėms situacijoms. Taigi taip performansas nejučiomis tampa savita uždara kultūrine sistema.
...Menininkės nuovargio ženklų nebuvo matyti net ir po dešimties, vienuolikos valandų. Visgi ištraukos vis dažniau buvo skaitomos prigulus ant to paties knygų kalno. Lyg lovoje prieš miegą paskutinį kartą naršant veidaknygėje...
Performansas vyko sausio 8 d. „Studium P“ knygyne „Juodas šuo“
