AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Nuo raidės iki meno, nuo baimės iki virpėjimo

„Keliaujančios raidės ’15: Ryt–vakar“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Vidas Poškus
Nr. 43 (1149), 2015-12-04

Būkime atviri – esama tokių veiklos sričių, kurios yra įdomios tik jas puoselėjantiems profesionalams. Geriausiu pavyzdžiu visuomet pateikčiau akademinę muziką. Pats nesidomiu jos aktualijomis, nesigilinu į šios veiklos pasiekimus ir atradimus, todėl natūraliai žiovauju priverstinio (paprastai pats save ir priverčiu) sėdėjimo koncerte metu.

 

Dailėje tokia sritimi galėtų būti grafinis dizainas. Nieko nuostabaus – dėl savo taikomojo pobūdžio ši specialybė iš dalies apsiriboja ją puoselėjančiųjų dėmesiu. Nes publikai aktualesnis yra rezultatas ir jo teikiami pranešimai. Kaip antai, galbūt daug kas turi savo nuomonę apie logotipą ir firminį stilių, plakatą ir knygą („tas gražus, o šis – nelabai“) – kaip jie apipavidalinti ir panašiai, bet tik retas (kalbame apie profanus) papildomai domėsis meninių ar juo labiau techninių priemonių problematika. Šis fenomenas kažkuo primena alcheminį procesą – daug kas nori aukso, tačiau tik retas ryžtasi jį pagaminti iš kokios nors kitokios medžiagos.

 

Būtent apie tai mąsčiau vaikščiodamas po antrame „Titaniko“ aukšte esančią salę su ją okupavusia tęstine (ir iš tiesų keliaujančia bent po ekspozicines erdves) paroda „Keliaujančios raidės ’15: ryt–vakar“. Paroda tėra tik nedidelė ledkalnio viršūnė, kur kas platesnės VDA Grafinio dizaino katedros iniciatyvos dalis. Visas sumanymas yra apėmęs „intensyvios tipografijos savaitės – ITS“ programą, kurios metu vyko įvairaus pobūdžio tarptautiniai renginiai: kūrybinių dirbtuvių ciklas, mokslinių-meninių tyrimų konferencija, galop – intensyvus savo amato žinovų bendravimas. O jų šį kartą buvo daug ir ne bet kokių: „Keliaujančių raidžių“ spiritus movens – kuratorės Aušros Lisauskienės teigimu – „tai pasaulinio lygio žvaigždės“, tokie kaip Patrickas Pleutinas ar Jeanas-Baptiste’as Levée iš Prancūzijos, kinų grafinio dizaino meistras Xia Jongas, estas Ivaras Sakkas ar Marianas Oslislo iš Lenkijos. Tokio plataus spektro (tiek geografine, tiek savo interesų lauku) dalyvių pakvietimas ir dalyvavimas aiškiai lėmė ir projekto paantraštę: ryt-vakar. Lietuvių kalboje (o grafinio dizaino, tipografikos bei kaligrafijos žinovai su komunikacija ar lingvistika visuomet turi tiesioginį ryšį) šios dvi sąvokos ženklina ne tik skirtingą paros metą, bet ir priešingas geografines šalis. Čia ir slypi visas „Keliaujančių raidžių“ vertingumas.

 

Pirma, vietinei auditorijai – studentams, profesūrai, taip pat platesnei publikai – nereikia niekur vykti ar naršyti internete. Kaip ant delno ar padėklo yra pristatytos esminės grafinio dizaino tendencijos. Nuo Vakarų pusrutulio iki Rytų. Situaciją galima apibendrinti glaustai: globalizacija ir identitetas. Tapatybės arba ieškoma, arba siekiama ją išlaikyti. O dažniausia ieškoma, saugant tradiciją. Simptomiškais pavyzdžiais galima pateikti Donatą Porvaneckaitę („Short Schrift Haiku“) ir tuos pačius kinų plakato kūrėjus. Lietuvių menininkė žvelgia į Rytus vakarietiškai žaisdama prasmėmis ir jų atspalviais (Short Schrift angliškai reiškia ne tik trumpą šriftą, bet ir laiko tarpą išpažinčiai nuo bausmės paskelbimo iki jos vykdymo), o Vidurio valstybės (taip bendrine kalba vadinama Kinija) gyventojai besąlygiškai tęsia tipografinę tradiciją (tik dėl naujų technologijų keičiančią savo išorinius apvalkalus) – toks yra Rytų Zhejiango kultūrai skirtas Jiang Hua plakatas.

 

Antra – ryt ir vakar taip pat yra laiko kategorijos, ženklinančios, kokiais bruožais pasižymėjo grafinis dizainas ar tipografika anksčiau, kuo reiškiasi dabar ir kas galbūt vyks rytoj. Nes tam juk ir dedikuojamos rimtos, sistemingai ir analitiškai parengtos parodos, lydimos mokslinių konferencijų bei diskusijų.

 

Bet visa tai yra specialybinė virtuvė – svarbi, reikalinga, būtina ir net įsivaizduoti neįmanoma, kad gali būti kitaip. Didžioji „Keliaujančių raidžių“ misija ir stiprybė yra tai, kad jos („raidės“) arba ji („paroda“), arba jis („projektas“) ne tik parodo grafinio dizaino virtuvę, bet ir patį produktą. Tik pirmasis rezultatas yra įdomesnis profesionalams, o antrasis – ir plačiajai publikai, vartotojams. Beje, kalbant apie ekspoziciją (tirštą, tamsią, slegiančią ne tik savo pranešimais, bet ir fiziniais pavidalais – vien ko vertas iš popierinių pripūstų maišų sukonstruotas Audriaus Klimo meilės prisipažinimas, t.y. žodis LOVE) reikia pasakyti, kad žiūrovas buvo įviliotas į tarsi netyčia paspęstas parodines kilpas. Pirmame „Titaniko“ aukšte dar kurį laiką veikė unikaliajai dailininko knygai dedikuota paroda „ERROR“ (kuratorius Kęstutis Vasiliūnas), bet pakilus į antrą aukštą (būtent čia spiečiumi dūzgė „Keliaujančios raidės“), žiūrovas tartum kompiuteriniame žaidime patekdavo į kitą lygį, į raides, žodžius, sakinius, puslapius ar atvartus redukuotas knygas, leidinius, kitokius spaudinius.

 

„Keliaujančių raidžių“ orientacija ir į elementarųjį vartotoją lėmė ir šiek tiek slogią ekspozicinę atmosferą. Tai neturėtų stebinti, nes, kaip žinome, šiandienos menas pasižymi kontekstualumu ir greita reakcija į aktualijas. Sakykime, vienu įtaigiausių (o ir kraupiausių) ryt–vakar kūriniu laikyčiau Roberto Jucaičio videoinstaliaciją „Reisui MH17 atminti“. Panaudojus tą pačią dieną (2014 m. liepos 17 d.) į viešumą paleistą šriftą „Adagio“ (koks netikėtai iškalbingas pavadinimas!), sukurtą Varšuvos dailės akademijos studento Mateuszo Machalskio, televizoriaus ekrane pasirodo kiekvieno iš tame lėktuve buvusio žmogaus (iš viso 298) vardas ir pavardė, ji, trumpai pabuvusi ekrano stačiakampio viršuje, subyra stebėtojo akyse ir nukrenta žemyn. Instaliacijos tęsinys yra televizoriaus papėdėje pribertos / pribyrėjusios raidės (jos yra, beje, baltos – o žinant, kad Rytų kultūrose ši spalva reiškia gedulą, taip pat galima kalbėti apie tam tikrą globalizacijos alsavimą net ir tokioje detalėje), tartum sprogimo ir kritimo į dalis suplėšyti tų žuvusių žmonių kūnai.

 

Panašų įspūdį kelia ir prie kitos kolonos parodoje eksponuojamas Justės Linkutės „Magnetizmo momentas“ – kūrinys, kuriame menininkė ne tik šiaip (lyg fizikė laboratorijoje) tyrinėja įvairių medžiagų sąveiką su magnetais, bet ir tame patiria estetinį katarsį. O pats rezultatas – magnetinių jėgų sulipdytos amorfinės masės, išreiškiančios pasipriešinimo ir prievartos būsenas – keliantis pagarbų šiurpulį ir nuostabos virpėjimą. Beje, toks yra emocinis visos parodos, skendinčios prieblandoje, keistų garsų pasaulyje, emocinis įspūdis.

 

Kažką panašaus būtų galima pasakyti ir apie prancūzų menininko Patricko Pleutino artefaktus – tipografinius piešinius baltais, nuplaunamais dažais ant stiklo (kur rašantysis kuria abėcėlę ar, tiksliau, – rašmenų kodus šuniui) ar knygą su analogiškomis tipografinėmis sistemomis, virstančiomis tiesiog tapyba, tiesiog menininko knyga, tiesiog asmeniniu dienoraščiu. Tie, regis, nekalti piešinukai – šuneliai, arkliai, schematizuotos žmonių figūrėlės – po Paryžiaus skerdynių, ypač žudynių „Bataclan“ koncertų salėje (vienas iš Pleutino „prekinių ženklų“ yra gyvos piešinio improvizacijos koncertų salėse pagal orkestrų grojamą Berliozo ar Griego muziką), įgavo kiek kitokį atspalvį, tartum nujaučiant, nuspėjant ar dabar tiesiog žinant, jog bet kokį meninį žaidimą, kūrybinę aistrą gali it trapią gėlelę sutrypti brutalus blogis... Bet kita vertus, būkime tiesmuki ir banalūs, tos pačios „Keliaujančios raidės“, klajojančios tarp Vakarų ir Rytų, tarp vakardienos ir rytdienos, savo esmių esme deklaruoja, kad įvairias kultūras, skirtingas patirtis jungia ne kas kita, kaip raidė ir jos menas.

 

Dar reikia pasakyti, kad atskirą parodos segmentą sudaro ekspozicija „iš čemodano“. Praėjus kelioms dienoms po oficialaus atidarymo, tyliai (it atvykus į kitą miestą ir įsikuriant viešbutyje) autonomiškoje „Keliaujančių raidžių“ erdvėje įsikūrė satelitinė ekspozicija „TDC-2014“. TDC – tai 1946 m. įkurta tipografų organizacija „The Type Directors Club“ (Raidžių direktorių klubas) – Niujorke savo būstinę turintis tarptautinis klubas, kuriam priklauso autoritetingiausi raidžių kūrėjai, besidalijantys savo žiniomis bei praktiniais įgūdžiais. Barselonoje ir Varšuvoje jau demonstruota pati naujausia, tačiau klasika pretenduojanti tapti grafinio dizaino ir tipografikos produkcija. Turbūt nereikia net aiškinti, jog tiek akademinei visuomenei, tiek specialistams, tiek smalsiems žiūrovams tai yra tiesiog sukramtytas kąsnis. Tą patį galima pasakyti ir apie visas „Keliaujančias raides“.

 

Paroda veikia iki gruodžio 5 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Į viršųĮ VIRŠŲ