Kažkas kita

 

Laiko siūlai pradedami traukti jau per parodos atidarymą. Perrine Bailleux dainuoja „Nepaisant visko“. Teorinis tekstas virsta daina apie Kazimiro Malevičiaus drobę „Dvi seserys“, kurios datą menininkas „paankstino“ apie dvidešimt metų. Visai neseniai menotyrininkai tai nustatė ir padarė išvadą, kad Malevičius tiesiog suklastojo darbų chronologiją iki ir po „Juodo kvadrato“, norėdamas parodyti nuoseklų savo kelią iki abstrakcijos. Tačiau šis kaltinimas „klastote“ neįtikino menininkės ir ji pasuko pasakojimą į kitą pusę. Perrine Bailleux dainuoja-klausia: o ką, jei tai nėra klastotė, bet paslėpta menininko žinutė ateičiai ir tiems, kurie galės ją perskaityti? Menininkės teigimu (dainavimu) – tai Malevičiaus gestas prieš chronologiją ar chronologijos pritaikymą menui. Tai gestas prieš istoriją ir žanrus – teigimas, kad menas nepaklūsta laikui ir visa, kas buvo ir bus sukurta, gali ir egzistuoja vienoje erdvėje, nepriklausomai nuo to, kada meno kūrinys pasirodė. Paveikslas iš erdvinės plokštumos persikelia į laikinę ir virsta mąstymu per abstrakciją. Tai veda prie kito įrodymo. Šiame Malevičiaus paveiksle paslėptas, o kartu ir labai akivaizdus vienas elementas, atėjęs iš jo ankstesnės kūrybos. Priklausomai nuo to, kaip jūs mąstote, jis yra paslėptas arba labai akivaizdus. Jei įdėmiai žiūrėsite, jį būtinai atrasite.

 

Kai Perrine balsas išsisklaidė, kai klastotė virto tiesa, liko jos dainos užduotas (užkoduotas) neapibrėžiamas meno kūrinio laiko tonas. Jis švelniai nugulė ant kūrinių, o šie tuo tarpu nesustodami virsta vienas kitu. Kipro Dubausko „Liūnas“ tik jam žinomu metu palieka šlapius painios situacijos pėdsakus, iš anksto neperspėjęs apie savo atsiradimo vietą (yra tik vienas geranoriškas gestas žiūrovui: „Atsargiai – slidu“) ir transformuojasi į susikaupusį skystį burnoje, kurį galima paleisti ant kolonėlės ir stebėti, kaip jis pulsuoja muzikos ritmu (Jay Tan „Seilių kolonėlės“). Išmuštos seilių dalelės pakyla į viršų ir čia pat susijungia su Dariaus Mikšio ir Nicko Bastis projekto "Kickstarter (Augmented Sound)" finansavimo kampanijos rūku (vandens ir šlapimo). Kitame salės gale, Roberto Narkaus instaliacijoje – situacijoje – garuoja  „Fanta“, nacistinėje Vokietijoje išrastas gėrimas, gavęs pavadinimą iš vokiško Fantasie, o materiją – iš išrūgų ir išspaudų. Kol šis garuoja, tokios pat oranžinės fantos/fantasie spalvos moliūgo viduriai transliuoja savo sukimosi trajektoriją, valdomą tavo ranka, užsidėję VR akinius ją galime pakartoti (arba nekartoti) tiek, kiek norisi (ar kol pasidaro bloga). Tuomet galima prisėsti ant žalio kilimo, griebti savo telefoną ir „TNRLRNT myriad“ programėle toliau reguliuoti fraktalinės figūros sukimąsi tol, kol stačiakampiai, trikampiai ir žvaigždės virsta apskritimais ir spiralėmis. Tačiau svarbiausi čia yra ne patys objektai, o perėjimai, įsukimai, sukimaisi iš vienos formos į kitą, iš vienos materijos struktūros į kitą. Didžiulis pripučiamas kamuolys yra tas pats, kas ir apskritimu apibrėžtas banguojantis pilvas, ir tuo pat metu kažkas visiškai kita. Tik pirštai, akys, nosis, pagaliau sąmonė juos sujungia ar atskiria, liečiant, žiūrint, uodžiant ir suvokiant. Roberto Narkaus instaliacija yra tarsi laboratorija, kurioje tiriamos sudedamųjų dalių savybės, jų reakcijos ir santykiai su visuma, savybės, pasirodančios (iškylančios) šiame asambliaže-instaliacijoje, kurios būtų visai kitos kitame. Čia aplinkybės, kurių vadybininkas ir yra pats menininkas, sukuria meno kūrinį ir sukurs dar kitą, sukūrė ir prieš tai buvusį, kuriame „Inside Floyd“ restoranas buvo eksperimentinės inžinerijos stovykloje „eeKūlgrinda“ ir funkcionavo ant žolės tarp laužo, muzikos ir dronų.

 

Aplinkybės veikia, tik jau be menininko vadybos, Marko Raidpere’s filme „Vekovka“. Jos pasikartoja, kaip nuolatos pasikartoja tie patys pokalbiai, jų konstrukcijos, nes pokalbis, anot Ervingo Goffmano, yra asambliažas. Jį sukuria personažai (viešieji „aš“), dėmesys, apibrėžiantis pokalbio teritoriją, į kurią neįleidžiami pašaliniai, tam tikros taisyklės (bendravimo kodai), kurios nulemia pokalbio vyksmą. Pokalbis įpainioja individą į tinklą, kuriame pagal jo elgesį ir motyvus sprendžiama apie jo tapatybę. Tai tarsi mini socialinės tvarkos modelis, kurio nesugriauna atsitiktinumas (atsitiktinių žmonių susitikimas traukinyje), nes pokalbio personažai yra pasiruošę ištransliuoti savo tapatybę pokalbio nustatytoje erdvėje, į kurią neprasibrauna keistas prekes nešiojantys personažai už stiklo. Už pokalbio teritorijos ribų lieka ne tik personažai, bet ir identitetai kitame Marko Raidpere’s  filme „Pae Šv. Grojaraštis“, kur tėvai kalba apie menininko vaikystę, asmenybę, tačiau užuominos apie lyties tapatybę – homoseksualumą – tampa tabu vienam iš pokalbio personažų. Taip sutrikdomas pokalbis, ir personažai nebegali egzistuoti kartu viename dėmesio lauke. Jie išsivaikšto ir egzistuoja atskirai, kas sau.

 

Čia galima atsikvėpti.

 

Ir jei jūsų išsikvėpimo ir Roberto Narkaus pripučiamo sėdmaišio („Komforto paieškos“) įkvėpimo laikas sutaps, bus galima kiek pailsėti ir iš šios ar kitos vietos tyrinėti parodos erdvę, kurioje apgyvendinti anksčiau aprašyti procesai. Parodos kataloge architektas Andreas Angelidakis užsimena apie šios parodos erdvę kaip kūrinį. Jis transformuoja pastatą reflektuodamas Valdo Ozarinsko šiam pastatui išrastus bei pritaikytus principus ir juos pratęsia. Iš ŠMC sandėlių Angelidakis ištraukia tai, kas susikaupė, ir išardo tai, ko pastato „originale“ nebuvo.  Atidaro anksčiau nuo žiūrovų slėptas patalpas ir iš šio pastato sukuria kitą miestą su bokštais, laiptais ir labirintais... Jis sukuria kūną, kuriame telpa praeities, dabarties ir ateities laikas. Tačiau ne taip svarbu, kas čia yra, svarbu, kad atveriama erdvė menininkams, kurie tuoj pat ją dvigubina hipnozės kambarių veidrodžiais (Marcos Lutyens), plečia iki Meksikos metro (Goda Budvytytė, Viktorija Rybakova) arba traukia iki raidės C. Perrine Bailleux, ant didžiulių laiptų jaukioje aikštelėje įkūrusi balso studiją, lyg nuspėdama čia apsigyvenusių žiūrovų ir menininkų situaciją mieste, teigia: „Tavo balsui tavęs nereikia“. „Tu“ šiuo atveju yra sąmonės pastangos, tam tikra prievarta, naudojama garsui iš gerklės išgauti, o balsas yra „kažkas kita“, kas dažniausiai tau paklūsta, tačiau per šią pamoką pradeda veikti savarankiškai. Čia galima prisiminti Manuelio DeLandos teiginį, kad „kai kurie dalykai nepriklauso nuo mūsų mąstymo“, nes tai, ar mes teisingai mąstome apie tai, kas yra miestai, bendruomenės, institucijos ir kitos socialinės struktūros, jiems iš esmės nedaro įtakos. Tačiau mes turime dalyvauti tose struktūrose, kitaip jų nebus. Bet klausimas ir atsakymas turbūt yra tai, kaip dalyvaujama. Ar taip, kaip balsas, kuris po kiek laiko pasipraktikavus tampa vidiniu balsu, maloniai vibruojančiu be pastangų, laisvai gyvenančiu viduje, o išorėje besiharmonizuojančiu su kitais, šalia tavęs sklindančiais balsais?

 

Utopija? 

 

Ar kažkas kita?

 

Paroda veikia iki spalio 18 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.