Kaulas vartotojui

Nemėgstu masinių vaikštynių, bet man visai patinka Kultūros naktis. Gal dėl to, kad šiuo metų laiku taip iki galo ir nesutemsta? O gal smagu matyti šitiek žmonių, išėjusių į gatves paragauti meno, kuris, sako, nereikalingas? Ne, ne visai tai. Greičiausiai mane traukia pasibastyti su draugais po savąjį miestą taip, lyg jis būtų svetimas, tapęs muge, kurioje galima ne ką nors nusipirkti, bet rasti rafinuotų patirčių, išmušančių kasdienybės kamščius.

 

Kultūros naktis bent atrodo demokratiška – čia visko tiek daug, visos institucijos atveria duris, net pačias solidžiausias, šalia ir šiaip veikiančių parodų vyksta renginiai – linksminantys, žadantys atverti praeities paslaptis. Užėjęs gali nepastebimai plaukti su minia, likti incognito, kitaip nei kitomis dienomis, kai tave persekioja tavo paties žingsnių aidas tuščiose salėse ir prižiūrėtojų akys. Be to, esi laisvas atrasti ką nors įdomaus ir užsibūti arba išeiti, vos tik pamatai, kad paroda, spektaklis, koncertas – ne tau.

 

Kultūros naktis leidžia mažame Vilniuje pasijusti lyg kokiame didmiestyje, kuriame neįmanoma visko apeiti. Bet, aišku, yra ir kita pusė: galimybė įsigilinti į ką nors sudėtingesnio susitraukia iki paskui tave einančio žiūrovo stumtelėjimo, iki nuobodulio akimirkos, nekantravimo pamatyti, kas toliau, būti kitur, tik ne čia. Todėl organizatoriai jau tikriausiai pastebėjo: Kultūros nakčiai labiausiai tinka žaismingi, ryškūs, stambūs ir efektingi dalykai, tokie kaip didžioji geltona galva prie „Titaniko“ Maironio gatvėje.

 

Nepaisant to, ką čia pasakiau, iki šiol nieko neplanuodavau ir pamatydavau tik tai, kas pasitaikydavo pakeliui iš kur nors į kur nors. Tik kartą pasisekė būti kaip tik ten, kur reikia – požeminiame garaže po Vinco Kudirkos paminklu, kur tapę pogrindininkais sugiedojome himną „Lietuva, Motyne mūsų“, vėliau užkliuvusį patriarchalinių vertybių ir dorybių saugotojams. Paskui būdavo tiktai klystkeliai ir neišsipildę lūkesčiai. Todėl šiemet nutariau susidaryti žemėlapį, kad aprėpčiau Kultūros naktį ne blogiau nei Venecijos bienalę.

Tačiau beveik iškart nusviro rankos: niekaip nepavyko suderinti geografijos su chronologija. Jei rūpiniesi, kad ėjimo trajektorija trumpiausiais atstumais jungtų įdomiausius taškus, tuomet visur patenki ne laiku. Jei, atvirkščiai, susidarai pradžių tvarkaraštį, pamatytum tik kelis, o visa kita tektų prabėgti pro šalį. Todėl mečiau šį beviltišką užsiėmimą ir vėl su Gintaru Zinkevičiumi išėjome į nesutemusią naktį be aiškios krypties. Ta pačia kryptimi slinko daug panašių į mudu, Rūdninkų aikštėje būrelis klausėsi, ką pasakoja daktaras Šabadas, bet srautas mus nunešė į Šiuolaikinio meno centrą.

 

Iškart tapo aišku, kad parodos „Nubrozdinti vaizdai“ (kuratorė Inesa Brašiškė), apmąstančios skaitmeninių technologijų poveikį kultūrai, nepavyks pamatyti, nes būdelės, kuriose rodomi video, prisikimšusios žmonių. Aplink didžiojoje salėje paguldytą Erwino Wurmo siaurąjį namą bastėsi praeiviai, pasilypėję aukščiau mėgino apžvelgti fasadą, braukė delnu per dirbtines stogo čerpes, kiti pasilenkę pro siaurus langelius žiūrėjo į vidų. Bet nieko nedomino ekranas, kuriame buvo rodomi vidaus vaizdai. Ir teisingai. Nes vaizdas neatstoja gyvos patirties, kai gali pereiti suplotą svetainę kone braukdamas pečiais per ištampytas šeimos fotografijas ir tapetus. Namas turi stovėti, kad publika galėtų įeiti, bet guli, nes ŠMC salėje nepakako aukščio. Nejaugi to nebuvo galima numatyti? Kita vertus, gal ir gerai – dabar turėsiu mūsų kol kas neužglaistomos atskirties nuo laisvojo pasaulio simbolį: mums jų gyvenimą ir praeitį lemta matyti tik susilenkus, tik už lango varvinant vaizduotės seilę. Nesužalotą savigarbą turintys ir savo teisių nevengiantys pareikšti žmonės nepriimtų tokio dalinio varianto, iš anksto išmatuotų lubų aukštį ir nelaikytų beveik visą vasarą pagrindinėje parodų erdvėje, pačiame miesto centre, tik pusiau veikiančio daikto. Žodis „Wurmas“ nuo šiol bus taupus būdas išreikšti tokį požiūrį: „jiems bus gerai ir taip“.

 

O štai Goethes instituto organizuota menininkų dueto iš Kelno „//////////fur////“ (Volkeris Morawe ir Tilmanas Reiffas) paroda „be skausmo nebus žaidimo“ („no pain no game“) buvo sausakimša. Žmonės laukė, kad galėtų išbandyti kartu ir įprastus, ir keistus atrakcionus: boksuojant kriaušę reikia pataikyti į tos spalvos tašką, kuri užsidega šviesofore, bet iš kitos pusės tą pačią kriaušę daužo priešininkas. Ką veikia du į suglaustus monitorius galvas įkišę žiūrovai, šiame feisbuke atsidūrę „veidas į veidą“, niekas nežino. Iš dalyvių reakcijų matėsi, kad paroda veikia: žaisdamas ne vienas priešais ekraną, o dviese, tikriausiai pajunti tuos lenktyniavimo, šypsenų, susižvalgymų, įsijautimų, baimių ir pasidygėjimų momentus, kurie išnyko pernelyg ištobulėjus vaizdo technologijoms. Matyt, tai ir buvo parodos pavadinime žadėtasis „skausmas“ – tave ištraukia iš saugaus vienatvės kokono, nes žiūrėdamas kitam į akis negali užsimiršti, išjungti smegenis ir daužyti, daužyti, daužyti, kol užsimuš laikas. Bet visa tai – tiktai spėlionės, nes patirti neteko – per daug žmonių. O kai jų po Kultūros nakties nebebus, vėl būsi vienas tuščiose salėse ir parodoje matysi tiktai objektus. Kyla ir mintis-išdavikė: kiek reikėjo susvetimėti, kad paprasčiausias bendros kriaušės boksavimas dviese būtų menas?

 

Išėjus vėl į gatves, kontaktų su kitais Kultūros naktį netrūko – kai kur buvo grūstis kaip troleibuse. Apžiūrinėjant parduotuvės vitrinoje iškabintas Ramūno Danisevičiaus ir Ingos Dingos fotografijas, už nugaros girdėjosi praeivių keiksmažodžiai. Jie nebuvo skirti nei mums, nei fotografijoms – tiesiog į estetikos erdvę įsiveržė nenušlifuota Kito sąmonė. Fotografai žvelgė į Vilnių, į geležinkelį, į dangų pro cheminės fotografijos ašaras, o pro šalį ėję keiksmažodžiai buvo tiesiog normali šitaip nesižvalgančių žmonių kalbos dalis, atliekanti skirtuko funkciją. Šiaip eidamas gatve į juos nekreiptum dėmesio, o štai žiūrint parodą, jie pertraukė susikaupimą. Fotografijos liovėsi buvusios menu ir tapo tiesiog parduotuvės vitrina, aplinkos paįvairinimu, reklama, kurios siūlomas produktas bus suvartotas „lengvai ir maloniai“. Regis, toks ir yra meno ėjimo į gatves tikslas.

 

Paskui užėjome į Vilniaus Rotušę. Pamačius ten rodomą Virgio Rusecko tapybą, norėjosi grynbergiškai sušukti: kičas! Ant sienų – aktai, daiktai, netgi žiaurumo nuojautos nešykštintys kūnai, bet viskas kažkur matyta, tik pervesta į rudai oranžinių ir juoda pradrėkstų plokštumų kodą. Postmodernizmas išjuokė Clemento Greenbergo norą matyti vien pakylėtą autentiką. Tačiau atsainus popkultūros citavimas visada slėpė gudrią pašaipėlę ir žinojimo nuovargį. O čia – tiesiog nuoširdus širdies tepimas ant drobės, kuris tikriausiai daug kam patinka. Ir netgi menininkas čia niekuo dėtas – kai imi užsukinėti į visas galerijas iš eilės, tampi kultūriniu apsirijėliu, kuriam jau iš anksto kiekvienas naujas patiekalas kelia šleikštulį. Kita vertus, žiūrint iš didžiųjų pasaulio centrų pozicijos, visas Lietuvos menas gali pasirodyti kaip atvėsusių idėjų atrajojimas. Toks jau kultūros sklidimo dėsnis – kažkas pradeda, kiti atliepia, kartais susidauždami skirtingų laikmečių sklidinomis taurėmis.

 

Paskui nuėjome į Vilniaus paveikslų galerijos kiemą, kur televizijoje išreklamuotas prancūzo Tomo Prôneur ir brazilės Alluanos Ribeiro duetas turėjo atskleisti „nuostabų fantazijų ir svajonių pasaulį“ su „akrobatinės technikos ir cirko elementais“. Po penkiolikos minučių buvo aišku, kad akrobatika nepakyla virš vaikų žaidimų aikštelės lygio, o neapšviesta tuščia scena yra tiesiog erdvė paties žiūrovo vaizduotei, kuri visada ima piešti pabaisas, kai protas nuobodžiauja stebint daugybę kartų matytus ir ne itin virtuoziškai atliekamus judesius, tiesa, tik jų viršutinę dalį, nes šokėjų kojas užstojo stovinčių žiūrovų galvos (kitaip tariant, Wurmas!). Tada ir pasinaudojome Kultūros nakties suteikta laisve sprukti – juk dar tiek daug visko vyksta!

 

Galiausiai pasiekėme Vilniaus dailės akademiją. Čia visos galerijos, visų pastatų koridoriai, rūsiai ir netgi valgykla tapo „Meno celėmis“, kurias specialiai Kultūros nakčiai parengė dar studentas kuratorius Tomas Ivanauskas. Kone visi fotografuoja didžiąją geltoną galvą prie įėjimo į „Titaniką“ – šitaip save patį išdidinęs autorius Martynas Gaubas juokiasi į ūsą, iš anksto mėgaudamasis vizualinės kultūros procesų automatika, dalijantis „patirties konteinerių“ atvaizdais. Galva spinduliavo optimizmą, bet ir viduje buvo gyva, kaip tikroje mugėje. Vienur buvo galima pasižiūrėti, kaip grafinio dizaino studentai „pjauna Fluxus“, kitur pastovėjus kokia nors poza prie Gasparo Aleksos „Membranos“ – palikti savo šešėlį, kuris išnyks, vos tik prožektorius apšvies naujai atėjusius. Taip ir matai, kaip vienų žmonių pėdsakus keičia kiti ir ekrano atmintyje niekas ilgam neužsilieka.

 

Kam labiau rūpi buities patogumas ir grožis, pirmame aukšte galėjo apžiūrėti jaunojo dizainerio prizą ir diplomus laimėjusių studentų atsaką švaistymo kultūrai: patogų šiukšlių surinkimo krepšį, iš atliekų pasiūtus drabužius ir kitką. Antrame aukšte į parodą galėjai patekti tik perėjęs per Kristinos Marmokaitės paklotą apleisto kalėjimo – dabar menininkų pamėgtos niekieno zonos – fotografijų kilimą. Toliau buvo visko – ir išpreparuotų puodelių, ir kolbose uždarytų fotografijų, ir neištesėtų interaktyvumo pažadų, bet įsiminė du darbai. Pirmasis – tai Mikko Waltari inscenizuota fotografija, fiksuojanti akimirką po tiltu, kur tokią paprastą, pilką, tipiškai vilnietišką dieną susiduria kelių nepažįstamų žmonių vidinė agresija, perskaitoma žvilgsniuose, drabužių detalėse ir judesiuose, bet tiktai kaip neaiškus pojūtis, ne veiksmas. Tokios „vidinio teatro“ paveikslinės fotografijos Lietuvoje retai pamatysi, nes ji brangi, reikalauja kruopštaus darbo su aktoriais ir, žinoma, skambančios atspaudo kokybės. Antrasis kūrinys – tai Petro Lincevičiaus tapybos ciklas „Namukas laikui“. Per M.K. Čiurlionio muziejuje atkurtus menininko namus jis grįžta į savo praeitį, kur užsibūdamas stebi tarp sąmonės ir pasąmonės, savęs ir Čiurlionio migruojančius šešėlius. Paskui Gotikinėje salėje į panašą būseną panardino styginių kvarteto „Chordos“ griežiama „Elektrinių vabzdžių naktis“. Dabar jau nebesidžiaugėme, kad visi gali bet kada į salę įeiti ir išeiti.

 

Vis dėlto autentiška celių patirtis laukė rūsių labirinte po senuoju VDA pastatu. Kultūros naktį į jį visi leidosi pažiūrėti Tatjanos Symon skulptūrų parodos, landžiojo po tamsius urvus ir žvilgčiojo į švytinčias kaleidoskopines begalybes, padarytas iš paprasčiausių šiaudelių. Pirmasis vaizdas įspūdingas, bet paskui matant tą patį triuką vėl ir vėl, įspūdis nusidėvi ir meną nustelbia požemių aura: vaikštai pasiremdamas į niekada nesušildomus akmenis ir įsivaizduoji čia praeityje nuo visokių negandų pasislėpusius vienuolius, nežinančius, ar viršuje saulė, ar lietus, ar pasikeitė valdžia.

 

Kai išlindome iš rūsio, jau buvo po vidurnakčio ir pagaliau tamsu. Iš pirminio sumanymo apeiti šviesos instaliacijomis papuoštas upes teliko Vilnelė ir Užupio tvenkiniai. Vilnelėje Irinos Kostinos surengta iš vandens išnyrančių objektų „Migracija“ jau buvo pasibaigusi, tad paspoksojome į spalvotas šviesas ir tiek. Pakeliui į tvenkinius Tymo turguje pasiklausėme linksmų muzikantų ir tada patraukėme siauru takeliu paskui kitus, ieškančius tamsoje meno lyg paparčio žiedo, rizikuodami nuriedėti į vandenį. Ta vieta atrodė kaip pasaulio pakraštys – šviesos kubai ir kitos geometrinės figūros tarsi plūduriavo kosminiame vakuume, primindami apie mūsų vis dar žemišką būtį tik blausiu atspindžiu (grupės „M4“ instaliacija).

Kelias namo vedė laiptais į Bokšto gatvę, kur garsiausiai rėkė nuobodūs didžėjai (Wurmas!), bet nuo jų bėgdami Šv. Kazimiero gatve radome švytinčių ausų instaliaciją. Ilonos Miknevičiūtės ir Amalios Ramanankirahinos įausinta siena ne tiktai klausėsi praeivių pokalbių, bet ir išdavinėjo savo paslaptis – pro jos plyšius veržėsi abejonės, dejonės ir pasiūlymai: „čia ilsisi mano paslaptys“, „aš nuobodžiauju“, „aš nieko nesuprantu“, „esu svetimoje teritorijoje“, „čia yra nesąmonė“, „reik nugriaut sienas“... Asociacija su Raudų siena tikriausiai buvo sąmoninga.

Tai ir buvo mums paskutinis kultūros taškas tą naktį. Nors pamatyti pavyko nedaug, liko kitokio miesto prisiminimas – kultūros patirtis rankiojantys slampinėtojai būna taikūs, neapsvaigę, mandagiai priimantys menininkų dovanas. Galbūt menininkams tai irgi naudinga – pamatyti tokį didelį publikos antplūdį. Bet vis tiek kirba ir prieštaraujanti mintis. Mugės formatas visą meną paverčia pramoga, kur visada laimi ryškūs, lengvai ir greitai suvartojami kūriniai. Gal net apmaudu, kad skirtingų menų prisisotinę žmonės jausis visiems metams „pasikultūrinę“ ir toliau sėdėdami prie savo ekranų lauks kitos Kultūros nakties. O kūrėjams, muziejininkams, meno kritikams ir tyrinėtojams teks spraustis į dar mažesnius biudžetus, nes už nemažus pinigus publikai jau numestas Kultūros nakties kaulas.

Taigi išeina, kad miesto centre šalia profesionalaus meno kūrinių demonstruojant mėgėjų pusfabrikačius nužeminama pati kultūra. Žinoma, galima sakyti, kad dabar jau nebeegzistuoja Kultūra iš didžiosios raidės, tiktai demokratinė transkultūra, kuriama kiekvieno žmogaus, individualiai interpretuojančio pakeliui aptinkamus ženklus. Bet prisižiūrėjus efektingų iliuminacijų ir spalvotų daiktų, kyla dar stipresnis noras pamatyti tikrai gerą, intelektualiai intriguojantį, įkvepiantį kūrinį, kuris vartotoją paverstų suvokėju, galinčiu menui skirti laiko. Ir būtų apmaudžiausia, jei liberalusis požiūris į viską kaip prekę pasinaudodamas Kultūros nakties „sėkme“ pasakys, kad kitokio meno ir nebereikia.