Tiriant bendrą praeitį

56-oje Venecijos bienalėje Baltijos šalys pristato šiuolaikinių menininkų projektus, skirtingais būdais mezgančius ryšius su sovietine praeitimi. Žiūrint formaliai, sovietinė šių šalių istorija pasibaigė 1990 ir 1991 metais po nepriklausomybės paskelbimo, o jau 1999-aisiais jos tapo Venecijos šiuolaikinio meno forumo dalyviais. Nuo to laiko jų nacionaliniuose paviljonuose jau buvo rodyti projektai apie probleminį sovietinį paveldą, pavyzdžiui, estų menininkės Kristinos Norman „Po karo“ („After the War“) 2009 m. ar Nomedos ir Gedimino Urbonų „Villa Lituania“ 2007-aisiais. Pastarasis buvo pažymėtas bienalės žiuri už įžvalgų paviljono sampratos ir tautinio identiteto tyrimą, atliktą su subtiliu humoru ir įtraukiantį žiūrovus į intriguojantį pasakojimą. Į kokias istorijas Baltijos šalių menininkai kviečia įsitraukti šį kartą, kokius naujus žvilgsnius į bendrą praeitį siūlo? Kaip jų parodose konstruojamas praeities santykis su šiandiena ir kokiais būdais ji integruojama į globalų šiuolaikinio meno diskursą?

 

Estų menininkas Jaanus Samma, remdamasis privačios sovietinio žmogaus istorijos pavyzdžiu, atskleidžia visos sistemos represyvumą. Jo projektas „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“ (http://chairmanstale.com/) nagrinėja Estijos SSR kolūkio pirmininko Juhano Ojastee (vardas pakeistas) gyvenimo istoriją. 1964 m. jam buvo pareikšti kaltinimai dėl homoseksualių ryšių, jis išmestas iš partijos, prarado darbą ir šeimą, o po žeminančio teismo proceso nuteistas 1,5 metų pataisos darbų griežto režimo kolonijoje. Vėliau įsikūrė Tartu, dirbo nekvalifikuotus darbus ir gyveno aktyvų asmeninį gyvenimą, dėl ko ilgainiui tapo vietos gėjų bendruomenės legenda. Ekscentriškas ir ūmus, su fetrine žalios samanų spalvos skrybėle, nuolatos ieškantis intymių kontaktų, organizuojantis savo bute vakarėlius su pornografinių filmų peržiūra itin retu paprastų žmonių buityje vaizdo magnetofonu. 1990-aisiais tame pačiame bute jis buvo rastas nužudytas. Manoma, kad jį nužudė rusų kareivis – vienas iš atsitiktinių sekso partnerių. Jaanus Samma, jau kelerius metus tiriantis latentinę homoseksualizmo istoriją Sovietų Estijoje, rekonstravo pirmininko istoriją ir legendą iš archyvinių šaltinių bei remdamasis jį pažinojusiųjų pasakojimais. Menininko teigimu, ši istorija reprezentuoja visą sovietinę epochą ir jos mentalitetą, kuris gyvybingas ir šiandien. Jam antrina ir projekto kuratorius Eugenio Viola, tvirtinantis, kad menininkas kelia šiandien itin aktualius klausimus apie fundamentalių žmogaus teisių pažeidimą.

 

Tai, kad sovietų totalitarinė sistema buvo represinė savo piliečių atžvilgiu, jie buvo sekami, o jų asmeninis gyvenimas kontroliuojamas – daugeliui žinomi faktai. Tokių represijų istorija nuolat pildoma vis naujais mokslininkų ir menininkų darbais. Menininkai savo tyrimuose gali siūlyti kur kas subjektyvesnes ir originalesnes gautų duomenų interpretacijas, kelti abejones įsigalėjusiu žinojimu, pildyti jį nauju, galbūt net paradoksaliu turiniu. Jaanus Samma atliko didžiulį tyrimą, kuris svariai papildo homoseksualumo istoriją SSRS, pradėtą rašyti palyginti neseniai. Jį praturtina ir kontekstualizuoja parodos katalogas. Tačiau „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“ tik meniškai įrėmina dokumentinius liudijimus, įtraukia žiūrovus į įtaigų savo vizualia retorika pasakojimą apie eilinę totalitarizmo auką ir ragina jį užjausti.

 

Projekto ekspozicijoje – archyvinė medžiaga ir menininko kūriniai. Žiūrovui siūloma susipažinti su pagrindiniais pirmininko gyvenimo įvykiais ir jo teismo byla, archyvinių fotografijų galerija. Jose – pirmininkas ir jo aplinka, kolūkio gyvenimo epizodai, taip pat – tos Tartu vietos, kuriose jis gyveno ir lankėsi ieškodamas intymių kontaktų. Gretimose erdvėse – menininko sukurti videodarbai, kuriuose pagyvenęs ir jaunas aktoriai nutapytų dekoracijų fone vaidina nebylias sutikimo intymioms paslaugoms scenas. Čia taip pat eksponuojamos vitrinos su „butaforija“ – fetrine skrybėle, vazelino tūbele, medicinos įrankiais, 3 sovietiniais rubliais ir 50 kapeikų – būtent tokia tuo metu buvo seksualinių paslaugų kaina. Atskirai rodomas videodarbas „Teismo procesas“, kuriame tas pats pagyvenęs aktorius inscenizuoja savo lytinio organo „apžiūrą“ medicinos įrankiais – panašiu būdu buvo renkami įkalčiai iš žmonių, įtariamų pederastija. Videokūriniai teatrališki, bet jų siužetai paremti tikros istorijos fragmentais, todėl sukelia empatiją. Iš viso pasakojimo išsiskiria instaliacija „Ložė“ – prabangi teatro ložė, kurioje žiūrovui siūloma žiūrėti į akliną tamsą ir klausytis operos arijos – poetiško pirmininko pasakojimo apie jo emocinę būklę, kaip galima įtarti, prieš ir po už pinigus nusipirkto meilės akto. Ši instaliacija, užuot vizualizavusi jo gyvenimo istorijos fragmentą, perteikia subjektyvų įsijautusio į protagonisto likimą menininko žvilgsnį, o žiojinti tamsa sukuria erdvę vaizduotei ir asmeninėms žiūrovo interpretacijoms.

 

Ekspozicijos visuma atskleidžia sovietinių represijų aukos dramą ir nesiūlo kitų praeities perskaitymo būdų. Menininkas ir kuratorius to ir nesiekė, jų dėmesio centre – žmogaus, persekioto ir žeminto vien dėl savo „kitoniškumo“, likimas. Tačiau iki šiol išlikusi sakytinė legenda apie pirmininką liudija, kad po priverstinio coming-out  jis sugebėjo „prisikelti“ naujam, laisvesniam gyvenimui. Galbūt šios linijos išplėtojimas galėtų suteikti visam pasakojimui daugiau niuansuotų atspalvių.

 

Dainiaus Liškevičiaus projektas „Muziejus“ Lietuvos nacionaliniame paviljone – taip pat meninis tyrimas, skirtas kūrėjo figūrai ir atskleidžiantis politinio pasipriešinimo totalitarizmui išraiškos formas. Menininko sukurta institucija, komisaro Vytauto Michelkevičiaus teigimu, ne tik tiria sovietinį totalitarinį režimą, bet ir siūlo galimą bendradarbiavimo su šiandienos galios laukais modelį bei atskleidžia jų poveikį viešajam diskursui ir menininko laisvei.

 

Šis projektas, neblogai pažįstamas Lietuvos žiūrovams, buvo kurtas kaip „muziejus muziejuje“ – meninė intervencija į Nacionalinės dailės galerijos fojė 2012 metais (www.museo.lt). Kaip žinia, 2009 m. atsidariusi galerija buvo rekonstruota iš buvusio Revoliucijos muziejaus pastato. Liškevičius „sugrąžina“ dabartinei galerijai revoliucinę istoriją, siūlydamas paprastų Lietuvos piliečių politinio pasipriešinimo atvejus traktuoti kaip meno aktus. Politiškai motyvuotus Antano Kraujelio, Romo Kalantos ir Broniaus Maigio veiksmus jis prilygina oficialioje sovietmečio Lietuvos meno istorijoje neegzistavusioms meno srovių – pogrindinio meno, politinio performanso ir meno destrukcijos – apraiškoms. Neseniai menininkas prie jų priskyrė ir dalyvaujamojo meno praktikas, kurias įžvelgia savo gimtojo namo Kaune – kooperatyvinio daugiabučio „Ramybė“ – bendruomenės gyvenime sovietmečiu.

 

„Muziejaus“ ekspozicijoje – menininko kūriniai, dedikuoti jo atrinktoms maištingoms asmenybėms, kiti jo sukurti kūriniai, skirti kūrėjo temai, bei dokumentinė medžiaga – knygos, bukletai, brošiūros, ready-made objektai iš sovietmečio, taip pat daiktai, susiję su jo asmenine atmintimi. Šie eksponatai pateikiami ne chronologiškai, o atskirais prasminiais blokais, taip jie sukuria savitą hiperteksto struktūrą. „Muziejus“ siūlo žvelgti į sovietinę praeitį be skambių apibendrinimų ir vienaprasmio totalitarinės sistemos demaskavimo. Realūs faktai čia paremiami ne dokumentiniais liudijimais, o laisvomis menininko asociacijomis. Šia prasme projektas rodo kūrybinius darbo su problemine praeitimi metodus ir atskleidžia konkretaus istorinio periodo ambivalentiškumą.

 

Čia įdomu palyginti materialaus paveldo panaudojimą estų ir lietuvių paviljonuose. Samma instaliacijoje realūs sovietmečio objektai, paženklinti kaip „butaforija“ – saviti pasakojimo tikrumo daiktiniai įrodymai, suteikiantys jam dramatinį atspalvį. Objektai Liškevičiaus „Muziejuje“, įsigyti blusturgyje ar išsaugoti iš sovietmečio laikų – memorabilija, palaikanti ir atskleidžianti jo asmeninę arba kitų kūrybingų žmonių, gimusių ir gyvenusių sovietinėje epochoje, istoriją. Abu šie meniniai gestai lygiateisiai, tačiau pirmu atveju jie palaiko pagrindinę pasakojimo liniją apie sovietinės sistemos auką, kitu – padeda „naviguoti“ po atminties istoriją, kurioje nukentėjusieji – pirmiausia tie, kurie buvo nuosekliai trinami iš bendros atminties.

 

Materialus ir mentalinis sovietmečio paveldas domina ir Latvijos menininkus. Katrīna Neiburga ir Andris Eglītis Latvijos pristatymui Venecijoje sukūrė erdvės instaliaciją „Pažastis“ (http://www.armpit.lv/). Pasak paviljono komisarės Solvitos Krese – tai „įspūdinga savadarbės architektūros šventovė“, iš įvairių medienos atliekų sukonstruotas urvas su automobilių žibintų „inkrustacija“, kreivais mediniais stelažais, laiptais ir daugybe televizijos ekranų. Juose – skirtingų profesijų ir amžių vyrai, leidžiantys laisvalaikį garažuose. Čia jie „tiuninguoja“ automobilius, ką nors meistrauja ar tiesiog leidžia laiką po kivirčų namuose. Menininkai surado, pakalbino ir nufilmavo šiuos herojus bei atliko išsamų Latvijos „lūšnynų architektūros“ tyrimą, kuriuo pasiremdami sukūrė instaliaciją. Jos pavadinimas – ironiška užuomina į „tikro vyro“ pasaulį, kuriame daug sunkaus fizinio darbo ir jį grindžiančios gyvenimo filosofijos. Savadarbė architektūra ir specifinis jos kūrėjų mentalitetas juos domina kaip Rytų Europos vėlyvojo sovietmečio reiškinys. Šia prasme projektas gana nuspėjamas: architektūra kaip istoriškai determinuota visuomenės ar jos grupės vertybių reprezentacija jau ilgą laiką yra šiuolaikinių menininkų dėmesio centre. Nenauja atrodo ir mintis tirti tam tikrą subkultūrą – pakanka prisiminti 2004 m. Artūro Railos projektą „Roll Over Museum / Live“. Latvių menininkai nekvestionuoja institucijos sampratos ir neprilygina savo veikėjų menininkams. Pasak kuratoriaus Kasparo Vanago, jie „atveža į Italiją banalią marginaliją su lokaliu prieskoniu“. Tokiu būdu sovietinė praeitis ir toliau eksploatuojama kaip egzotinė, Vakarų kultūros rinkai patraukli prekė.

 

Bendrame Venecijos bienalės kontekste Baltijos šalių paviljonai vis dėlto atrodo kaip išsamūs ir išraiškingi meniniai tyrimai, skirti mąsliam ir pasiruošusiam įsitraukti į daugiaprasmius pasakojimus žiūrovui. Menininkai naudoja parodos formatą ne paviljonų sampratos dekonstrukcijai ar tautinio identiteto tyrimui, o gręžiasi į istoriją siekdami pažinti save pačius – kaip kūrėjus ir savo šalių piliečius – ir tikėdamiesi, kad jų istorija gali būti patraukli ir kitiems.

 

Giardini, Arsenale ir įvairios vietos Venecijoje