Jau galima skristi

Karlo Marxo „Kapitalas“ yra pagrindinis šiųmetės Venecijos bienalės motyvas. Bet politika dvisluoksnė – tik pagaląsti kalbos kirviai „už“ ir „prieš“. Visa kita lieka už borto. Todėl anas mano straipsnis skambėjo kaip neišvengiamo pralaimėjimo kapitalui mantra (7 meno dienos, 2015 05 15). Tačiau tai – tik putos patirčių jūros paviršiuje. Tokius banalius palyginimus įperša pati Venecija, kur žmonės protestuoja ne prieš gėjų paradus, bet prieš didžiuosius laivus. Ir protestas ten atrodo kaip spalvingas meno performansas.

 

Į vandeninius apmąstymus pastūmėjo ir specialiu paminėjimu pažymėta Joan Jonas, kurios instaliacija „Jie ateina pas mus be žodžių“ užpildo JAV paviljoną kaip skystis. Įėjęs iškart panyri į susapnuotą tikrovę. Vaikai laksto tarp didžiulių korių ir žaidžia bites užsikasdami jų blizgančiais geltonais kūnais. Menininkės balsas pasakoja pusiau mitinės, pusiau šeimyninės patirties sagą, kai gamtoje dar gyvena dvasios, vaikai gali apkabinti žuvis, o seni žaislai tuoj prakalbės. Šito sklandymo virš trūkinėjančios tikrovės netrikdo net amžinos žiūrovų fotosesijos centriniame veidrodžių kambaryje, kurio sienas tirpdo raibuliai, atsispindintys nuo kandeliabro kabučių. Nors Joan Jonas pasisako prieš gamtos naikinimą, ji nemoralizuoja. Ji atgaivina pasakas, nardina tave į svajas ir užkrečia noru priešintis bukam išnaudojimui stipriau nei politiniai šūkiai.

 

Gamtosauginė retorika, kurios itin daug buvo 2012 m. „Documentoje“, ataidi ir Venecijoje, nes ji neišvengiama projektuojant „Visas pasaulio ateitis“. Tiesa, nuolatinės kalbos apie klimato atšilimą, džiunglių naikinimą, išteklių eikvojimą, branduolines atliekas, nykstančias rūšis ne tik atsibosta, bet ir erzina, nes verčia galvoti apie problemas, kurių eilinis Žemės gyventojas negali išspręsti. Menas paveikus tada, kai įvilioja į pojūčių spąstus. Pastebėjau, kad ne man vienai tarp „Kapitalo“ skaitymų norėjosi kuo ilgiau užsibūti tokiose vietose. Prancūzijos paviljone galima nugrimzti į minkštus laiptus ir žiūrėti, kaip sukasi su visomis šaknimis pakabinti medžiai, kurie patys generuoja garsus. Paskui perskaičiau, kad Céleste’as Boursier-Mougenot pasirūpino, jog nuo pastato viršaus tekėtų kažkokia puta, pamažu transformuosianti paviljoną kaip gyvą organizmą. Tegu tie, kurie važiuos vėliau, papasakos, kuo tas organizmas virs. Alvaro Aalto suprojektuoto Suomijos paviljono tamsoje (tai kažkas tarp samių palapinės, kareivio Šveiko nešiojamojo altoriaus ir Pazzi koplyčios, esą sakęs jis) jaučiau visas 45 minutes nepajudėjusius kitų žiūrovų kūnus, kol stebėjome, kaip lėtai lėtai keitėsi beveik juodas vaizdas, kuriame atsirado pasaulis, uolienose ryškėjo medis, tapęs būstu drugeliams, raukšlėjosi, kretėjo, rangėsi, varvėjo juodais, paskui baltais vabalais, dulkėjo, kol išsibarstė žvaigždėmis, o jose šaknijosi kitas pasaulis, kol praeities civilizacijų palaidotos paslaptys išniro kaip dabar Suomijos medžių šaknis maitinančios branduolinės atliekos. Duetas IC-98 (Patrikas Söderlundas ir Visa Suonpää) suteikė galimybę pagyventi kosminiu laiku, pranykstant tamsiojoje medžiagoje.

 

Panašiai sustabdė ir Okwui Enwezoro kuruotoje parodoje aptikta Rosos Barbos instaliacija „Nusilenkus Žemei“ („Bending to Earth“) – lėktuvas, iš kurio filmuojama Žemė, suka ratus, matai, kaip sukasi juosta, tekanti į „Drezdeno“ projektorių ir atgal, sukasi mintys. Balsas kažką sako apie radioaktyvių medžiagų saugojimą, siekiant jas „pamėtėti kuo toliau į ateitį“ kaip baisias mūsų civilizacijos laiko kapsules. Bet, tęsia balsas, amžinas sukimasis ratu paneigia savo paties teiginius. Autoironija buvo kaip tik vietoje – pagalvojau, kad ir dėl senovinės aparatūros dardėjimo kretantis vaizdas atrodo tarsi ištrauktas iš laiko kapsulės, rastos Drezdeno griuvėsiuose, o gal tai – tik Kurto Vonneguto „Skerdyklos Nr. 5“ skaitymo pasekmė. Šiaip ar taip, menininkė savo kūriniu pačiupo ir politinį diskursą už uodegos – juk ir jis, nuolat sukdamasis ratu, užburia masių smegenis vis paneigdamas savo teiginius, o kol mes visi taip sukamės, procesas vyksta toliau.

 

Vis dėlto bienalėje dažniau apmąstomas ne kosminis, o istorinis laikas. Vaikščiojimas iš vieno paviljono į kitą priminė juostos pynimą iš skirtingų spalvų praeities siūlų – įdomiausia tol, kol būsimo rašto dar negali įsivaizduoti. Tarsi visą bienalę būtų užkrėtęs šiemet Lietuvai atstovaujančio Dainiaus Liškevičiaus „Muziejaus“ konstravimo principas: kelios priežasčių–pasekmių gijos, asmeninių ir viešų vaizdų archyvas, istoriniai ir fiktyvūs pasakojimai – ir iš viso to turi pats susipinti praeitį. Niekas nebepatvirtins, kad ji teisinga. Niekas nepasakys, ar joje slypi ateities daigai. Esi vienas su savo versija. Bet svarbiausia – ne atkurti tikrąją istoriją, net ne pateikti jos naują konceptualų aiškinimą, bet pasiūlyti efektingą praeities vaizdinį, kuris sudygs vaizduotėje ir ten įsišaknys. Štai lenkai pademonstravo beveik senovinę dioramą – C. T. Jasperas ir Joanna Malinowska pastatė Stanisławo Moniuszkos operą „Halka“ Haičio kaime, kur gyvena už tos tolimos šalies nepriklausomybę prieš šimtą metų kovojusių lenkų kareivių palikuonys. Medinių namelių apsuptoje aikštėje ant jokiu grindiniu nedengtos žemės stovi aktoriai ir operiniais balsais dainuoja lenkiškai, o jų klausosi ne tik turgaus prekeiviai, turistai su kameromis, bet ir ožkos. Ilgiau pasėdėjęs gali pasijusti ten pabuvęs.

 

Bet dar geriau, jei gali fiziškai pabūti praeityje – gal todėl bienalėje yra ne vienas muziejus. Man įsiminė du, vienas linksmas, kitas liūdnas. Pradėsiu nuo linksmojo. Naujajame Australijos paviljone Fiona Hall sukūrė kunstkamerą, pavadintą „Laikas ne ta kryptimi“ („Wrong Way Time“). Kaip ir dera parodai tokiu pavadinimu, pasieniais išrikiuoti beprotiški laikrodžiai, apipiešti griaučiais, žemėlapiais, kartuvėmis, diagramomis ir neperskaitomais ženklais. Į mandalą sukabinti gyvius primenantys medgaliai, surinkti Vatapu upės žiotyse (Naujoji Zelandija), ant apanglėjusių knygų stovi iš plaušų susukti žvėreliai. Stenduose išdėlioti įvairių šalių pinigai, ant kurių atspausdinti augalų lapai, kartoninės minos styro ant laikraščių, rėkiančių apie skandalus, ant žemėlapių stovi iš tešlos iškepti nameliai, šautuvai, negyvi paukščiai ir kiti daiktai, o iš sukarpytų dolerių susukti lizdai. Viduryje kybo megztos kaukės, kurios kaišioja gyvatiškus liežuvius ir lankytojų sukeltų virpesių sukinėjamos kartais dėbteli į tave lošimo kauliukais. Ir beveik nepastebima tamsoje stovi juoda dėžė. Jei žvilgtelėsi pro skylutę, pamatysi spindulingą žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho būstą, kur gaminamos visos pasaulio naujienos. Interpretuoti nereikia – pakanka vardyti šio „muziejaus“ daiktus ir jau aišku, kad tai – iš orbitos išklydęs pasaulis, kurio apžavėti gyventojai nebepastebi, kaip viskas dūla. Tikrai atrodo, lyg prietemoje vaikščiotum po „beprotybės, blogio ir liūdesio minų lauką“, bet originalo kalba Fionos Hall apibūdinimas skamba geriau: „a minefield of madness, badness and sadness“. Ši praeitiška dabartis yra džiugiai makabriška, gyvybingai mari, tikra paranojiško kolekcionieriaus puota, pro mezginių skyles byrant jau sudegusio laiko dulkėms.

 

O štai liūdnasis: Maria Papadimitriou Graikijos paviljone atkūrė kailiadirbio būstą ir parduotuvę. Čia galima pasidairyti po sandėlį, kur kybo ką tik nudirti kailiai ir stovi vilko iškamša, užsukti į tualetą, pabūti kabinete, kur ant lentynos šalia Kristaus portreto randu disko metiką – tikrą Liškevičiaus laukinio ir balerinos figūrėlių pusbrolį. Šie personažai, nepaaiškinamais pirkimo impulsais infiltruoti į mūsų gyvenimą, tikriausiai dalijasi žiniomis apie viso pasaulio kasdienybės muziejuose stebimus gyventojus. Šias ir panašias mintis išblaškė ant išdaužytų paviljono sienų rodomas filmas apie kailiadirbį, kuris dar jaunas atvyko į Voloso miestą, įsteigė parduotuvėlę, šaipėsi iš „idiotų“, nemokančių teisingai nulupti kailio, o dabar jau mato, kad laikai keičiasi. „Kodėl žiūrime į gyvūnus?“ – klausia menininkė, o aš stebiu žiūrovus – jie vaikšto po krizės ištiktą verslą tarsi po antikos griuvėsius.

 

Taigi bienalėje palydimos visos pasaulio praeitys. Ta proga italai nutarė iki soties pabraidyti po storą juos išauginusį ir jau slegiantį kultūros sluoksnį (mes juk turime tiktai Broniaus Maigio sugadintą „Danają“). Rezultatas – į šešiolikos menininkų stilių įsodintas dailės istorijos „genetinis kodas“. Štai Peteris Greenaway’us atvirai sako, kad dėl skaitmeninių technologijų visa praeitis jau virto bekūnių vaizdinių katalogu, kuriame galima susirasti kokias tik nori kūno dalių variacijas iš skirtingų amžių, užmirštant jų funkciją, dažų chemines sudėtis ir autentiškas vaizdų buveines. Kaip ironiškas komentaras (o gal venecijietiškas poetinis nukrypimas?) pro visa tai vis praskrenda žuvėdros. Nicola Samori sukūrė tarsi koplyčią, kurioje iš statulėlių, paveikslų ir relikvinių kaulų pastatytas altorius. Iš ten pro padūmavusius langelius žvelgia miruolių veidai, o priešais altorių, kaip įprasta italų bažnyčiose, guli pusiau atidengtas lavonas. Tik, aišku, ne tikras, o nutapytas, ir drobė jau atvyniota kaip kenkėjų pragraužtas drabužis, tarsi kažkas jau šalintų patamsėjusį mirties sluoksnį nuo dabarties. Ir taip toliau.

 

Visa tai, o kartu ir visą bienalę trijų dalių filme apibendrino Umberto Eco (režisierius Davide’as Ferrario). Link jo reikia kilti baltu koridorium, kurio gale – trys ekranai. Viename kalba Jis, o visi tarsi tikinčiųjų minia žiūri į viršų, po truputį irdamiesi artyn. Trečią dalį žiūri jau stovėdamas visai prie pat, bet niekada taip ir nepatenki į mąstytojo biblioteką. „Daug apie ją girdėjau, bet niekada nemačiau“, – sako vyras man už nugaros. Ją matai tris kartus, nes visos dalys baigiamos tuo pačiu vaizdu: Eco eina ir eina ilgu koridoriumi, apsuptas knygų pilnų lentynų, suka dešinėn, kairėn, vėl eina, kol pasiima knygą, atsiverčia ir nueina. „Dievas yra bibliotekų biblioteka, – sako Eco, o aš jam pritariu iš visos širdies. – Mes, kiek galime ištarti „aš“, esame atmintis, noriu pasakyti, atmintis yra mūsų siela.“ Čia mano atmintyje blyksteli intarpas – Japonijos paviljonas, Chiharu Shiotos paverstas sielos dugnu, ant kurio guli nuskendę laivai, o virš jų jau sumegztas raudonų siūlų tinklas su rakteliais į milijardų visų laikų vaikų prisiminimus prieš gimstant. „Kuo daugiau gyveni, tuo daugiau atsimeni – net tai, ko anksčiau neatsiminei, – sako Eco. – Kad įsivaizduotume ateitį, privalome turėti sielą.“

 

Dviejuose paviljonuose mačiau ateitį, kurioje nebereikia jokios atminties – jokios sielos. Šveicarijos paviljoną Pamela Rosenkranz paverčia ateities kūnu, padarytų iš metileno, elastano, silikono ir panašių medžiagų. Į jį – rožinį vandenyną – patenki iš intensyviai žalio koridoriaus, todėl iš pradžių atrodo, kad akis užtraukė miražo plėvė. Vandenynas truputį burbuliuoja ir grasina išsilieti per kraštus. Bet į jį, kaip į mylimą kūną, maga pasinerti, išnykti, nebūti, be žodžių. Netoliese Korėjos menininkai Moon Kyungwon ir Jeonas Joonho šiuolaikinėmis technologijomis sukuria priešingos jausminės temperatūros – sterilų – ateities pasaulį, kuriame nieko nereiškia nei laikas, nei atstumai, o žmogus valdomas per anteną. Ateities mergaitė prisilietimais buria tekstus, erdves ir šviesas, automatiškai kartoja kasdienius veiksmus, miega, bėga ratu žiūrėdama į viduje įmontuotą pakelės lapijos vaizdą. Paskui randa mėlyną rutulį, į jį panardina veidą. Ir nieko nejaučia. Jos blakstienos apšarmojusios nuo sielos šalčio.

 

Sušilti grįžome į Lietuvos paviljoną, kur tankiai (kaip pas japonus) suraizgyta atmintis juokiasi iš savęs pačios, revoliucionierius ir filosofus verčia menininkais, o Kūrėjas niekaip neranda pamestos auros. Vakare Zenobio pilies sode Robertas Narkus surengė muzikinį įvykį „Supuvę kauliukai“ („Rotten Dice“). Tamsa, nematomi įvairių tautų žmonės su alaus, „šprico“ ir proseko taurėmis, saksofonas. Staiga užsidegė šviesa, muzika nutilo ir juodaplaukė mergina ėmė žodžiais mušti ritmą, juos kapoti ir laidyti kūnu, kalti žydrais kulnais. Tai buvo Nora Turato iš Amsterdamo (žr.: http://noraturato.com/talking-at-p-akt). Jos žodžiai buvo apie moters patirtis, filosofiją, ekologiją ir politiką, juokingi ir šamaniški, kartojami kaip užkeikimas: „married men will mary again, married men will marry again, married men will marry again...“ Tiksintys taktika, lojantys nieką, kleksintys „Chinese ink“, klyktelintys pavydą, iškosintys sąmonę, spjaudantys politiką. Žodžiai atmintyje iškerta langus, prasmė išsibarsto, o siela, apsvaiginta ir išsiūbuota garsais, atsikračiusi pūvančių vertybių, jau gali skristi.