Ir Kaunas dar nebaigė

Jiems viskas tada buvo aišku – kad reikalas jau pribrendęs. Jis buvo pribrendęs dar anksčiau, iki oficialaus apskelbimo miestams ir pasauliui, kad į žemėlapį sugrįžta sena Europos valstybė. Įgyvendinimui kontekstai dar buvo nepalankūs, bet būtinieji darbai atlikti, galimybių studijos pabaigtos: tada, kaip ir šiandien, po visas pasvietes pasklidusios lietuviškos pajėgos buvo sujungtos į sąveikos tinklą rašalo ant popieriaus technologijos būdu, organizacijos steigiamos, veikla organizuojama salėse ir publikacijose, pirmieji nesėkmingi bandymai nutikę, susikivirčyta ir susitaikyta. Tad 1919 m. liepos 7 d. IV kabineto švietimo ministeriui Juozui Tūbeliui (g. 1882 m. Ilgalaukiuose – m. 1939 m. Kaune) jie ir įteikė raštą be ilgateksčių pagrindimų, nesuvarpytą neurolingvistinio programavimo ornamentais, nes labiau žinojo nei tikėjosi, jog Vyriausybė ir pati Valstybė per ją „supras sumanymo svarbą lietuvių kultūros plėtotėje ir mūsų pirmiems žingsniams suteiks reikalingos pagalbos“. Teisūs jie buvo taip manyti, nes ir suprato, ir suteikė: pagal to meto ne itin skalsias medžiagines savo galimybes Steigiamasis Seimas ir Vyriausybė, kryptingai ir nuosekliai dailos pasaulio įtikinėjami, iniciatyvą parėmė.

 

Ketveri metai – tik tiek tepraėjo tarp Lietuvių dailės draugijos rašto įteikimo J. Tūbeliui ir naujojo Meno mokyklos rūmo pagal Vladimiro Dubeneckio (g. 1888 m. Vilniuje – m. 1932 m. Karaliaučiuje) projektą Kaune, Ąžuolų kalne, pašventinimo 1923 m. gegužės 8 dieną. Tame pačiame sklype, kairiau nuo Meno mokyklos pastato, irgi vos per ketverius metus pagal to paties architekto projektą buvo pastatytas ir pirmasis Lietuvos istorijoje profesionalus dailės muziejus – laikinoji M.K. Čiurlionies galerėja. Jis veik iš karto tapo per ankšta pagrindine nacionaline dailės ekspozicijų erdve su perpildyta saugykla profesionalaus ir liaudies meno kūriniams. Per tuos vos kelerius metus šios iniciatyvos stumiamoji jėga – dailės pasaulis ir jo nekarūnuotas lyderis Justinas Vienožinskis (g. 1886 m. Mataučiznoje – m. 1960 m. Vilniuje) – dirbo visus darbus, kurie būna reikalingi tokio projekto metu: svajojo, įtikinėjo Seimą ir ministerius, rašė raštus, kūrė mokymo programą, gavo leidimus, parsivežė plytas, pajuto pavydžių kolegų dūrius į nugaras, buvo bepasiduodą nevilčiai, gudravo, ritino akmenis ir maišė betoną, surado tvorą, tarėsi su juristais, valė nuo štiblietų ant jų atgulusius dar negrįstų šaligatvių neturinčio miesto purvus, laukė vėluojančių bankinių pavedimų, kada prireikė – sėdo į kalėjimą.

 

Jiems viskas buvo aišku: jie statė ne pastatus, jie statė namus. Jie kūrė Valstybės dalį, kuri priklausė nuo jų, bet turėjo priklausyti ir priklausė visiems. Šeštadienį, 1923 m. lapkričio 17 d., Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Seimų nario nuo krikdemų gydytojo Kazimiero Jokanto (g. 1880 m. Valiukiškyje – m. 1942 m. Sverdlovske, sušaudytas) redaguojamas oficiozas „Lietuva“ pranešė, kad „naujieji Meno Mokyklos rūmai, pastatyti ten, kur buvo IX baterija; jai duotos 3 dešimtinės žemės; tame plote yra dar sargams nameliai, sandėlis, klinto (gipso) liejykla, o aplinkui bus parkas. Visas plotas yra aptvertas, viršų puoš geležinė tvora su plytų stulpeliais, kurių viršų puoš jau lipdomos skulptoriaus Grybo pelėdos, o ant vartų stulpų bus išstatyti pegasai.“ Beveik 20 tūkstančių egzempliorių tiražu pasklindantis laikraštis rašė ne apie dar vieną statybą tuometinėje sostinėje, o jų buvo daug, įvairių – tarpukario Kaunas buvo visur vykstančių statybų aikštelė. Jis rašė apie pamfletišką nutikimą Lietuvos istorijoje: kad pirmasis vėl neprigulmingos Valstybės statinys kariniams griovimams parengtoje teritorijoje buvo skiriamas ne valdžiažmogiams, ne ekonomikos aktyvistams, bet – o, siaube ir amžinasai prakeiksme! – kūrybai, menui, kultūrai.

 

Iniciatoriai turėjo žinoti, jog buvo pirmeiviai. Ar žinojo, kad tie du pastatai pradėjo Kauno modernizmą, kuris, tik prasibrovęs pro sovietinės bolševikinės paniekos ir posovietinių lietuviškų patyčių atsarginei sostinei ir Tarpukario Respublikai brūzgynus, pagaliau stosis greta unikalaus ir brangintino Vilniaus baroko kaip dar vienas lietuviškos urbanistikos ir architektūros šedevras? Ar žinojo, kad dėl savo nesutramdomo impulso kūrybai, dėl išsprūdusio istorijos įnorio iš dailininkų studijų į visuomenės gyvenimą jie perkūrė ledynų tarp dviejų upių paliktą šlaitą į nokautuojančio grožio vietą su sunkiasvore, neištrinama simboline įkrova? Tikriausiai tik nujautė, nes pirmieji metai po Valstybės atkūrimo buvo veiklos, dar ne refleksijų laikas. Gal kuriame nors valstybiniame ar privačiame archyve dulka ir tai patvirtinantys dokumentai. Kol kas V. Dubeneckio pastatai, saugomi kasmet menkstančios Vinco Grybo (g. 1890 m. Peleniuose – m. 1941 m. Rotuliuose, sušaudytas) pelėdų gvardijos, nebando paveržti saldainių dėžučių viršelių iš Valdovų rūmų, nesipaveiksluoja visais rakursais dėl savo už europines dotacijas atgaivinto švytėjimo, negeneruoja konferencijų ir solidžių akademinių studijų, negriūva kaip klasikinis lietuviško vaizduojamojo meno motyvas iš vis naujų kūrinių, net nepatenka į šiukšliarinkių pavasarinius akiračius. Tik laukia, kada bus galutinai pribaigti.

 

Atsarginėje sostinėje pusamžį mums atrodė, kad viskas buvo taip pat aišku kaip jiems tada: jie pastatė ir kūrė, paskui atėjo kiti su savo išankstiniu apsisprendimu pamiršti išeiti, o nutarimu „ir tada dirbti Lietuvai“ mes (vėl) atkursime ir kursime toliau. Aniems, savaime suprantama, Pelėdų kalno kompleksas nebuvo joks paveldas, nes jiems paveldo nebuvo, tik buržuaziniai recidyvai slaptajame mieste, į kurį ne kiekvienam bet kurios etninės kilmės lietuviui buvo galima įvažiuoti nors kelioms valandoms. Kaip ir visas tarpukario urbanistikos masyvas Kaune, trys dešimtinės, kurias pelėdoms vizavo Ernesto Galvanausko (g. 1882 m. Zizonyse – m. 1967 m. Eks le Bene) vadovaujamas VII ministerių kabinetas, nusiraupsavo žiurkes ir gaisrus veisiančiais skladukais ir garažiukais, palengva per miesto liaudiškosios architektūros mažesniąsias formas akį ir protą pratindami prie ubaginės estetikos. Galų gale 1969 m., Pelėdų kalno komplekse išsprogdinę IX baterijos likučius, negavę ir tada pagal jų pačių įstatymus reikalingų leidimų ir pritarimų, įrioglino viso komplekso kohinūrą (koh-i-noor) – netinkuoto silikatinio mūro dėžę be architektūros prekinio ženklo užuominos. Ta no name beprasidedančio brežnevinio sąstingio chruščiovkė – dar vienas jų dvokiančių kerzinių batų įrėžis tarpukario parketuose, įskilimas nuo girtų riksmų smetoniniuose šviestuvuose, – atėjus laikui, iš paveldosaugininkų sulaukė vienintelio jos teverto verdikto: „Griauti.“

 

Laiku neatlikti darbai pasiveja ir trenkia bumerangu į tarpuakį. Dabar griauti lyg ir gaila, dar ir tingu, o juk ne tam iškaitusiais žandais, spausdami rankose privatizacijos čekių knygeles, stichiškai vykdomo bendrojo turto išparceliavimo metais griebėme kas ką. Nesvarbu buvo, ar tikrai reikėjo, kokiam tikslui to reikėjo; svarbu, kad davė, nes paskui jau galėjo ir nebeduoti, o ūkėje gal kaip nors kada nors būtų panaudotina. Kai tapo aišku, kad aiškumas išskydo, chruščiovkė be jai priklausančios žemės paveldinėje teritorijoje buvo pradėta mėtyti kaip karšta bulvė – vienam, kitam, penktam, aštuntam savininkui. Dabar jie taip gražiai suokia, taip gražiai žada kiek padažyti tvorą, apšluoti vieną trijų dešimtinių pakraštį kokį kartą kitą. Bus ir papildomas bonusas, kai silikatinei dėžei užmaus netalentingai suprojektuotą skafandrą, o po to viską mandrai pervadins loftais: pelėdos išties sparnus, laikys virveles su besiplaikstančiais apatiniais stebėdamos, kaip M.K. Čiurlionio paveikslus ir mūsų dievukus menantis pastatas smilkomas nuo privačių kepsninių garuojančiu dūmeliu. Mums tiks toks amžinai nuskriaustojo jaukumas, ir bus nė motais, kad prieš šimtmetį mus patikino, jog Pelėdų kalne bus tik tai, ko reikia dailei, ir dar šiek tiek Tarpukario Respublikos simbolikos.

 

Tiesa, dar yra Justinas, Vladas, Juozas, Vincas, Ernestas ir visi kiti, ir visa tai, kas jiems buvo aišku, ir kas mums bent kurį laiką buvo aišku. Kaip su jais, kaip su jų aiškumu? Sako, kad reikia baigti su šitais naftalinais. Agnostikus mėgina atvesti į laikui tinkamą sekuliarizmą insinuacijomis, kad tokias jų mintis jiems pardavė viena kaimynė, nes niekas nebegali pats laisva valia pasirinkti savęs, kaip atėjusio iš istorijos, ateiti galima tiktai iš rinkos ir po to vėl grįžti į ją. Vietiniai, autoritetais save laiką, stumia mus į savo onirikas, buria, kad Lietuvoje iki šiol nėra nuo 1996 m. stovinčio istorinės Prezidentūros kiemelyje skulptoriaus Alfonso Vauros ir architekto Kęstučio Mikšio paminklo Antanui Smetonai (g. 1874 m. Užulėnyje –  m. 1944 m. Klivlande), o jei nėra, tai gal ir neatsiras, net kai kumščiai bus pradūrę visus stalus; kad Lietuvoje nedega vėl 1990 m. uždegta Amžinoji ugnis ant Nežinomo kareivio kapo prie Karo muziejaus; kad – ura, tovarišči, pagaliau! – Tarpukario Respublika, ir mes kartu su ja, gali būti tiesiog išmesta į istorijos sąvartynus. Svarbiausia juk, kad Leninas patenkintas, o Valstybės steigėjai į balius nelabai ir kviečiami.

 

Per naujausius rinkimus į savivaldą ir merų tiesioginius debatus kauniečiams buvo rodomas ne itin subtiliai surežisuotas spektaklis: dvi stelos su sovietine simbolika nuo Aleksoto tilto nuimtos prieš pirmąjį turą, kitos – prieš antrąjį. Parapijonys, dalyvaujantys dar viename vodevilinio dabartinės ir atsarginės valdžios pasišpilkavimo veiksme, šelmiškai markstėsi žiūrėdami, kaip Vilnius, tiek pat sėkmingai pametęs suvokimo aiškumą, straksi aplink Žaliojo tilto balvonėlius ir plūkiasi su laiku neatliktų savų darbų pasekmėmis. Trumpa iliuzija, kad Kaune jau viskas, jau viešoji erdvė išvalyta nuo okupacijos ženklų, o štai Vilnius dar vis blaškosi, tebuvo užsimiršimas. Vilniui ir dabar pasisekė labiau: ten ženklai matomi, atpažįstami, o Kaune – ne tokie akivaizdūs, bet kaip tik dėl to bus įkirsti į mus pačius dar giliau, įterpti į patį genetinį kodą. Globalizacijos lošime tegavusi trupinius bendruomenė, save įprasminanti egzodu ir feisbukinių kačiukų armagedonais, viliasi, kad viskas jau baigta. Vilnius dar nebaigė. Ir Kaunas dar nebaigė. Ar kaip?

 

Daugiau informacijos apie Pelėdų kalną ir jo ateitį – tinklalapyje asesupeleda.com