Pateikiant išsamią ir įvairiapusę visų (o, siaube – visų!!!) praeinančių metų dailės įvykių bei renginių, sumanymų ir įsikūnijimų apžvalgą, reikia gerokai įtempti smegeninę ir 1) prisiminti visus tuos atvejus; taip pat 2) teisintis (arba nesiteisinti, bet argumentuoti), jeigu kokiame nors iš jų nedalyvauta arba jis palaikytas nevertu dėmesio... Iš karto dar norisi pasakyti, kad ir fiziškai, ir psichologiškai neįmanoma sudalyvauti visur. Štai atrodo, kad Lietuvos dailės gyvenimas yra seklus ir kartais monotoniškas, o staiga pamatai, kad kartais visa tai primena vadinamąjį „varlių pliažą“, kuriame iki kelių (seklu!) braidžiojantys vaikai (bet jų labai daug) taškosi, rėkauja, triukšmauja, žaidžia ir tiesiog džiaugiasi pačiu procesu – kol jį sutrukdo koks nors pilvotas ir gyvenimu taip pat norintis pasidžiaugti (bet nepakenčiantis bamblių taškymosi) dėdė. Arba kaip kokia smėlio dėžė – mažamečiai (dideliausia jų bendruomenė) mojuoja kastuvėliais, stato netvarias pilis ir kitokius infantilios architektūros objektus. Tuomet ateina chuliganavotas dičkis arba budri bei neperkalbama auklė ir pakoreguoja įvykius savomis linkmėmis. Tokie turbūt buvo ir 2014-ieji dailėje. Viskas vyko kaip visuomet – labai daug parodų, pristatymų ir kitokių „projektų“ (pasinaudodamas proga atkreipsiu dėmesį, kad šį žodį toleruoju tik kalbose apie architektūrą), bet būta ir tokių reiškinių, kurie lyg kokie orientyrai suteikia konkrečiai laiko atkarpai unikalių bruožų. Ir kas gali žinoti – galbūt visa tai darys esminių pokyčių ir ateityje...
Bet, žinoma, tie orientyrai ir kitokios į atmintį įstrigusios detalės yra be galo subjektyvus dalykas. Štai man pačiam asmeniškai visuomet labiau imponuoja ne tokie akivaizdūs ir viešumoje visomis spalvomis besipuikuojantys atvejai. O ir laikai pasikeitė – čia reikia geru žodžiu minėti ar keikti dauggalį internetą (visgi nesutinku aš su baumaniškomis baimėmis), kuris leidžia tam tikrus įvykius pastebėti neišnešant užpakalio net iš saugios ir jaukios namų aplinkos. Nežinau, ar man reikėtų minėti fotografiją (juk fotografija su daile koegzistuoja kaip katė su šuniu – mūsų laikais daugiau taikiai nei karingai), tačiau vienu iš didžiausių fotografinių šių metų nuotykiu laikyčiau Virginijaus Kinčinaičio nuotraukas. Socialinis tinklas „Facebook“ leidžia man beveik kasdien stebėti vis naujus ir naujus šedevrus (sakau tai be jokios ironijos), ir galvoju – kodėl taip yra? O yra labai paprastai. Kinčinaitis turi savitą komponavimo ir stebėjimo dovaną (be abejo, tai daryti padeda sunkiasvoris humanitarinio mokslo ir žinių bagažas). Juolab cechui nepriklausantis menininkas (o Kinčinaitį dera tituluoti būtent tokiu žodžiu) sugeba pamatyti kitaip, ne visai tipiškai, ne pagal nusistovėjusias žiūrėjimo per objektyvą normas. Kinčinaitis yra tapybiškas fotomenininkas – jo kompozicijos sumodeliuotos naudojant karavadžišką tenebroso principą, o ir komponavimo principai grynai barokiški – dramatiški, teatrališki, paremti vaizduojamų objektų gestikuliacijomis. Kinčinaičio fotografijos yra išsaugojusios ir informacinę funkciją, todėl padeda išplėsti ir nuotraukas kontempliuojančiojo horizontus – mintimis galima nukeliauti nei labai toli, nei arti – į vakarietiškos civilizacijos lopšį (ar vieną iš jų), Viduržemio jūros regioną, nes iš Italijos yra atkeliavę ypač daug kadrų. Svarbu, kad tai ne pigūs egzotizmai (tokie tipiški fotografinei kultūrai), bet organiški („savi“, lyg kažkur matyti) vaizdai, priverčiantys patikėti, kad kadaise Palemonas iš tiesų atkeliavo į Litalaniją iš savo gimtųjų Apeninų – nes viskas, kas vyko kadaise ir kažkur, tampa „baisiai“ svarbia aktualija čia ir dabar. Kita vertus, Kinčinaitis, kaip fotomenininkas, yra ne tik pačiu vyksmu susižavėjęs praktikas, bet ir blaiviai analizuojantis teoretikas, tai iliustruoja, pavyzdžiui, kad ir gruodžio 12 d. Kauno galerijoje vykusi jo paskaita „Biometrija ir selfiai“, kur per istorinį kontekstą (kriminalinę biometriją) buvo brėžiamos asmenukių tyrinėjimo ir interpretavimo kryptys.
Panašiai ir su kitais dviem dailininkais bei jų inspiruotais įvykiais, įsirėžusiais maniškėje šių metų atmintyje. Vienas iš jų būtų Rokiškyje gyvenantis Raimondas Gailiūnas, kitas – Bronius Rudys iš tų pačių kinčinaitiškųjų Šiaulių. Abu šie menininkai yra lyg ir žinomi, ir vertinami, tačiau geografinės aplinkybės (kurios pas mus iki šiol šabloniškai vertinamos kaip kažkoks trūkumas – nes „esą taip nutolstama nuo to vienintelio ir nepakartojamo kultūros taško...“) nustumia juos į kultūros pakraštį. Gailiūnas ramiai sau tapo – ir tai yra ypatinga bei reikšminga savaime. Vėlgi, toji pati „snukiaknygė“ vis pateikia naujų tapybinių Gailiūno staigmenų, kurias galima nusakyti paprastai – spalva kaip nuotykis ir atsitikimas. Nebanaliai dramatiškas koloritas šiomis dienomis yra vertybė. Gailiūno spalvinis mąstymas ir matymas yra ypatingas – apokaliptinis, rėkiantis visomis brangakmenio spalvomis (toks turbūt bus dangus laikų pabaigoje). Dar įdomu, kad toje Gailiūno tapyboje yra politinių ir pilietinių poteksčių ir užuominų (visi tie veidai bei fizionomijos visuomet kažką jau labai primena...), kurios suteikia papildomos žiūrėjimo intrigos. Pavasarį Paveikslų galerijoje Kaune veikė šio tapytojo personalinė paroda „Atviras langas“, ją paženklino katalogas (sudarė Kristina Budrytė-Genevičė), taip pat šiemet Enrika Striogaitė sukūrė filmą „Neužtikrintas saugumas“ apie Gailiūną, – tad jau vien dėl šių kelių epizodų verta minėti Gailiūną kaip vieną iš metų įvykių.
Kitą įvykį sukūrė Bronius Rudys. Esu šio puikaus piešėjo gerbėjas dar nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos (kaip per miglas prisimenu vaikystėje tėvų namuose ant sienos kabojusį kažkurios parodos plakatą). Per kelis dešimtmečius Rudžio kūryba labai ryškiai, netgi radikaliai evoliucionavo, tačiau ją visuomet ženklino drąsios, netikėtos naujų raiškos būdų ir formų paieškos, intelektualumas (tokia reikalinga mūsų menui kategorija!). Vis dėlto piešybinis – grafinis, peraugantis į budistinį hieroglifą (ir įgaunantis jo svorio), – pradas Rudžio meninėje strategijoje, net pačiuose performatyviausiuose artefaktuose, yra išlikęs. Tuo buvo galima įsitikinti menininko „dėžėje“ – personalinėje parodoje „Inbox“, veikusioje festivalio „VIRUS’19“ kontekste. Būtent dėl to piešinio (kaip kokio kiniško „kaulo“ – estetinio postulato) Rudys kalba kuo tikriausiais koanais – o šiems perskaityti ir iššifruoti tikrai reikia pastangų!
Kalbėdamas apie to menininko buvimo šiek tiek nuošalėje situaciją, norėčiau prisiminti ir vieną iš šių metų netekčių. Klaudijus Petrulis išėjo iš tiesų baisiai netikėtai. Šis dailininkas jau kurį laiką buvo pasitraukęs nuo tų ne visuomet malonių viešojo gyvenimo skersvėjų – tokį jo pasirinkimą lėmė asmeninis požiūris ir net kūrybinė koncepcija. Mačiau jį paskutinį kartą prieš metus, Jūratės Mykolaitytės parodos VDA galerijoje „Akademija“ atidaryme. Petrulis man buvo sidabriškų fotorealistinių (ar šioms artimų) tapybinių kompozicijų ankstyvuoju periodu ir „Kriokiančio kareivio“ (1994 m., regis, pirminis pavadinimas buvo „Eimunto Nekrošiaus kareivis“?) autoriumi. Būdamas tvirtai įsitikinęs, kad dailininko gyvenimas nesibaigia su fizine jo netektimi, ateityje tikiuosi įdomių ir netikėtų susitikimų su Klaudo kūryba...
Ir dar apie tą buvimo truputėlį šone nuo bendrojo isteblišmento poziciją – lyg ir nenorėčiau veltis į nuolat (kiekvienais metais) atsinaujinančias diskusijas dėl Nacionalinės premijos. Tačiau šiemet aš rimtai apgailestauju dėl Birutės Žilytės – dėl to, kad ji, o kartu su ja ir visa dailininkų bendruomenė, buvo palikta nuošalyje... Kita vertus, turint omenyje kadaise sunaikintas „Nykštuko“ kavinės freskas, taip pat sparčiai irstančią ir niokojamą, niekam nereikalingą Valkininkų vaikų sanatorijos „Pušelė“ sieninę tapybą (normaliame pasaulyje jos pažiūrėti važiuotų minios, o man, kadaise ten besilankiusiam, vietinių „intelektualų“ buvo pasakyta – „A, tai tie balvonai...“ – tad koks požiūris, tokia ir būklė), Nacionalinės premijos suteikimas būtų, švelniai tariant, fariziejiškas veiksmas. Visgi menininkus reikia gerbti ne tik diplomais, bet ir pagarba jų kūrybai...
Paveldo ir šių metų atsitikimų atveju norėčiau pasidalinti asmeniniu potyriu – pavasarį visai netyčia patekau į Vilniaus Didžiojoje gatvėje esančius Mykolo Kazimiero Paco rūmus – brandžiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko paminklą, kuo tikriausią Sapiegų rūmų Antakalnyje giminaitį. Tik Sapiegų rūmams skiriama daug dėmesio, o Paco, tegul ir pačiame sostinės epicentre, stovi lyg ir šone, tartum nuošalėje (būtent todėl galėtų būti neblogu viso mūsų dailės gyvenimo simboliu). Ten dabar, regis, prasidėję kažkokie tyrimai – tad didžiausia staigmena buvo ne tik matyti užmūrytos lodžijos kontūrus, beveik berninišką laiptinę, bet ir atidengtos polichromijos likučius – lyg per rūką šmėžuojančius veidus, architektūros fragmentus. Vėlgi, remiantis liūdnu Žilytės kūrybos nepuoselėjimo pavyzdžiu, belieka tik nuogąstauti, kad kažko panašaus neatsitiktų su barokiniu objektu (o juk paveldas pas mus nelaikomas nei aktualija, nei kažkuo tausotinu)...
Nors nereikia skųstis – yra ir įkvepiančių reiškinių. Tokiu galėtų būti Kęstučio Grigaliūno „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 1“ – varburgiškai (čia ne mano, o Erikos Grigoravičienės ir paties autoriaus įžvalga) tęsiantis represuotų gyvenimų epą. Tokiu žodžiu nebūtų klaidinga apibrėžti tai, ką jau ne vienus metus daro minėtas menininkas (nors toks pasakymas yra ir šiek tiek schematizuotas). „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 1“ – tai knyga su vaizdo archyvo nuotraukomis iš Lietuvos ypatingojo archyvo 1940–1941 m. baudžiamųjų bylų. Tik ankstesniuosiuose leidiniuose Grigaliūnas išskleidė į totalitarinę mėsmalę tiesiogiai patekusių žmonių veidus, o šis man asmeniškai yra pats baisiausias – tai tiesiog nuotraukos, paimtos iš suimtų asmenų bylų ir naudotos kaip įkalčiai prieš juos. Baisios tos fotografijos dėl kelių priežasčių: 1) leidžia realiai suprasti, kad prievartinei sistemai kaltinamąja medžiaga gali tapti pats žmogaus gyvenimas ar nereikšmingos jo detalės (tokios kaip visiškai nekalta iškarpa iš laikraščio); 2) nuotraukose yra užfiksuotos biografinės smulkmenos (nuo portretų iki žanrinių scenelių su kokiais nors piknikais), kuriose Mirtis ir jos alsavimas egzistuoja tik kaip šiurpi nuojauta. Tai, kad skaitytojas žino, kas laukia tos vestuviškai pasipuošusios poros ar vaikeliu besidžiaugiančios moters, tik sustiprina košmarą, o vartantis knygą beveik gali susitapatinti su NKVD tardytoju – nes pirmasis, kaip ir antrasis, priverčiamas iliuziškai pajusti ateities nuspėjimo ir nulėmimo skonį. Grigaliūnas kaip autorius, netgi, sakyčiau, pamindamas savo kūrybinį ego, per daug nieko nekomentuoja ir neeksplikuoja, tik pažeria beveik kelis tūkstančius (ar bent tiek jų susikaupė per tiriamuosius 2008–2012 metus) fotografijų, ir tai yra didžiausia kūrybinės koncepcijos vertė.
Bet grįžkime į šiuos metus. Žinoma, negaliu nepaminėti didžiųjų meistrų ir klasikų – tapybos ir grafikos retrospektyvų VDA parodų salėse „Titanikas“. Turiu omenyje Mikalojų Povilą Vilutį ir Arvydą Šaltenį. Nenorėdamas kartoti akivaizdžių dalykų, tegaliu pasakyti, kad žiūrėti ir prisiminti gerus meno kūrinius yra didelis malonumas. Ir tiek. Arba tokia buvo įdomiai sukonstruota (panaudojant natūralią šviesą – tą senųjų tapytojų mūzą) Vinco Kisarausko paroda apie kūnus ir erotiką „Akademijos“ galerijoje (kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė). Panašiai pasakyčiau apie Vito Luckaus ir Teodoro Kazimiero Valaičio parodas Nacionalinėje galerijoje – be galo būtinas ir reikšmingas. Nors, tiesą sakant, kartais galvą kraipyti verčia vos ne isteriški praeityje ženklių menininkų „atradimai“. Štai kad ir Luckus – tiems, kurie norėjo ir kuriems jis patiko, dar sovietmetyje jis buvo žinomas ne tik iš lietuviškos spaudos, bet ir, pavyzdžiui, iš Budapešte leisto vizualinės kultūros ir komunikacijos problematikos žurnalo „Interpress Graphic“. O pas mus tos „sensacijos“ neretai įvyksta tik po tarptautinio pripažinimo ar, deja, mirties. Bet geriau vėliau negu nieko. Tad viskas puiku!
Žinau, kad metinėje dailės įvykių apžvalgoje reikėtų paminėti ne tik personalijas, bet ir visokius tradicinius, etapinius įvykius, tačiau būtent jie man ir asocijuojasi su tais metaforiškai paminėtais varlyno pilvočiais ar smėlio dėžės chuliganais, kurie savo būtinu ir neatsiejamu egzistavimu užgožia „mažuosius“ – tai yra atskirus dailininkus. Kita vertus, šių eilučių autorius su savo subjektyviomis mintimis irgi atstovauja tai pačiai kategorijai...
