Architekto mostai

Pasklidus žiniai apie Valdo Ozarinsko mirtį, draugai spontaniškai surengė paminėjimą VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“. Tomas Grunskis ir Darius Čiūta  jam skyrė instaliaciją „Parametras“: sukasi dvi metalinės liniuotės – kasdieniai architekto įrankiai. Neatlaikiusios tempimo jos tarkšteli į grindis, užpildydamos erdvę pratisai gaudžiančiu džyyyrrr.

Šia liūdna proga prisimindama Valdo kūrinius matau: juose kristalizavosi Lietuvos likimas. 1995 m. iš sovietinio kalėjimo išsivadavusios valstybės sostinėje (o paskui Baltimorėje, JAV) jis realizavo tautiškai nemotyvuotą Franko Zappos paminklą (iniciatorius Saulius Paukštys, skulptorius Konstantinas Bogdanas). Šalia poliklinikos atsirado smagiai beprotiška situacija – už santūraus biusto rėkia nutapyti gerbėjai ir iki raudonumo įkaitusios garso kolonėlės. Paminklas ir dabar primena ne tiek Zappą, kiek tą laiką, kai atrodė, kad viskas įmanoma ir niekas nebevaržys kūrybos laisvės.

Panaši nuotaika sklandė ir 1993 m. įkurtame Šiuolaikinio meno centre, kurio parodų architektūrą tvarkė direktoriaus pavaduotojas Valdas Ozarinskas: meno kūrinius vilko kasdienybės rūbais, erdves vertė metaforomis. Pavyzdžiui, ant fanerinių dėžių sukabinti tyliojo modernizmo paveikslai atrodė tarsi ką tik išpakuoti po kelionės aplink pasaulį – ilgai slėptas lobis, sugrįžęs namo. Kaip su juo elgtis, aiškino ant trapių siuntų dedami sutartiniai ženklai: nedaužyti, statyti tik šitaip, saugoti nuo lietaus. Tačiau dažnai parodai formą suteikdavo ne konkretūs objektai, o architekto sprendimas. Niekada neužmiršiu, kaip 2002 m. kartu su Ūla Tornau kuravome parodą „Lietuvos fotografijos dešimtmečiai“. Abiem tai buvo pirmas kartas. Dėliojome vienaip, kitaip, trečiaip – ir vis atrodė banalu, niekas netilpo. Galiausiai paskutinę naktį atėjo Valdas. Pažiūrėjo ir mostelėjo ranka: nuo čia pradedam ir toliau kabinam dešimtmečių traukinį. Taip ir padarėm. Fotografijų krūva tapo paroda – ir viskas. Nieko daugiau nereikėjo.

Spėju, kad Valdas taip dirbo visada – diriguodamas erdvei tais savo mostais. Lyg nematomas meno patarnautojas, kurio paslaugas pagrindiniai herojai dažnai užmiršdavo paminėti, nors atsitikdavo ir atvirkščiai – architektūra būdavo giriama kaip labiausiai pasisekęs parodos elementas. Taip atsitiko 2005 m. su „BMW“, IX Baltijos tarptautinio meno trienale. Jos kuratoriai Sofia Hernández Chong Cuy, Raimundas Malašauskas ir Alexis Vaillantʼas imitavo juodąją meno rinką slėpdami kūrinių aprašymus ir kontekstus, korumpuodami suvokimą ir supykdydami vartotojus. Bet net ir kritiškai nusiteikusiems patiko klaidžioti po juodo plastiko uždangomis suskaidytą erdvę, tamsoje atsitrenkiant į nepažįstamuosius ir užmirštant savo padėtį mieste. Dabar jau atrodo, jog ekonominio burbulo laikais iškimšdamas ŠMC erdvę juodu netikrumu Ozarinskas paneigė simbolinį kapitalą kaupiančios institucijos skaidrumą, ir ateitis patvirtino, kad jis buvo teisus.

Toje ateityje, 2010 m., kai Lietuvą krėtė pasaulinė ekonomikos krizė, Ozarinsko žvilgsnis nukrypo į laikiną sporto laimėjimų vertę. Jo pakviestas Romas Ubartas metė diską į ŠMC sieną. Ten jis ir liko įstrigęs, ant grindų pabiro tinko krūvelė. O vėliau toje pačioje salėje Valdas surengė parodą „_formalizmas_:_ne_sėkmės_“. Paklaustas, kodėl toks pavadinimas, atsakė: „Matau, kur ritasi mano Tėvynė, kas vyksta meno lauko mūšiuose, ir, kad neemigruočiau arba nedaryčiau kitų drastiškų veiksmų, nutariau į aplinką pradėti žiūrėti formaliau. Tiksliau, labai formaliai.“ Formaliai iš savo mobiliojo telefono abonentų sąrašo atrinkęs rašytojus ir vieną menininkę („dėl grožio“ ir politinio korektiškumo), jis pakvietė juos parodyti nepublikuotus, nebaigtus, nesėkmingus tekstus. O pats kartu su architektu Audriumi Buču pagal ŠMC salės grindų išmatavimus (40 x 21 m) atkirpo gabalą juodo drėgmei atsparaus sintetinio kaučiuko, naudojamo baseinams dengti, pasiuvo pagalvę, ją pripūtė ir mostelėjęs jos pusėn tarė: „mūsų nesėkmė įgijo tokį mastą“. Paskui išskėtęs rankas kryžiumi prisiglaudė prie juodosios nesėkmės pagalvės ir buvo jos atmestas. Tą patį padarė visi parodos lankytojai ir atšoko it kamuoliukai – viską nufilmavo Evaldas Jansas. „Skirtumas tarp sėkmės ir nesėkmės yra visiškai formalus“, pakomentavo veiksmą stebėjusi menotyrininkė Renata Dubinskaitė. Tai irgi vėliau pasitvirtino. Prieš pagalvę ant grindų buvo sužymėti baseino takeliai, iš garso kolonėlių sklido teliūskuojančio vandens garsas, tarsi pagalvė būtų pilna ne oro, o vandens – vėliau ji buvo eksponuojama Cesyje (Latvija) ir Liverpulyje (Jungtinė Karalystė), t.y. šalyje, kurioje 2012 m. Lietuvos plaukikę Rūtą Meilutytę lydėjo sėkmė. Po to, įtariu, tauta parodų sales mieliau verstų baseinais.

Tačiau lygiagrečiai vienas ir kartu su architektais Audriumi ir Marina Bučais, Gintaru Kuginiu ir dizainere Aida Čeponyte Valdas Ozarinskas konstravo erdves ne meno parodoms, o Lietuvai. 2000-aisiais visi laikraščiai rašė apie jo grupės „Privati ideologija“ sukurtą „futuristiškai geltoną“ Lietuvos paviljoną Hanoveryje, kainavusį milijonus litų. Jis žybčiojo visuose „Expo 2000“ stenduose, Belgijos laikraščio „De Standaard“ buvo pažymėtas trečiąja premija kaip demonstruojantis „jaunos tautos optimizmą“. Po penkerių metų ta pati grupė, sukūrusi Lietuvos paviljoną Japonijoje, pateko į pasaulio architektų penketuką ir pelnė apdovanojimą „LT tapatybė“. O dar po dvejų apleistas ir niekam nereikalingas Lietuvos paviljonas Hanoveryje, anot žurnalo „Versus“, jau švietė „šmėkliškai geltonai“ ir tekainavo vieną eurą – šių metų pabaigoje ir tai skamba pranašiškai.

Projektuodamas pats vienas Valdas rinkosi pigesnes medžiagas. Jo spalva buvo juoda, kartais dreifuojanti į pilką. „NATOʼs“ kavinėje buvo beveik aklinai juoda. Bet ŠMC vestibiulis jo dėka tapo skrydžio metafora – per Atlantą, per menų rietenas, per savo pačių ribas. Tikiuosi, taip ir liks – ir toliau parodų anotacijos supsis ant lėktuvo sparno, o katalogai stovės pieno dėžėse. Tas sparnas – dar vienas mostas, kurio formos paprastumas slepia reikšmių tirštį. Jame slypinčius kontrapunktus apibūdino Valentinas Klimašauskas, pristatydamas Ozarinsko parodą „Transverse“ (ŠMC, 2007): „Jei kalba būtų dar viena šio menininko instaliacijos dalis, tada ir šis tekstas būtų pilnas tokių raktinių žodžių kaip audiourbanistika, kryžminis programavimas, psichospekuliacijos ir dzengeografija, anarchistinis dizainas, remikso architektūra, kosminis laivas-CD grotuvas ir t.t. Valdo instaliacijų objektai – tai pergaminti jau egzistuojančių pramoniniu būdu pagamintų objektų rinkiniai, kurie staiga praranda buvusią norminę monofunkciją ir, lyg šveicariški peiliukai ar „Kinder“ siurprizai viename, nustebina savo panaudojimo galimybių gausa.“

Štai kaip – gausa minimalistinėje formoje arba, kaip taikliai įvardijo Alfonsas Andriuškevičius, „minimalistiškai optimali aistra“.

Negaliu atsikratyti jausmo, kad su tokia aistra Valdas ir mirė. Gruodžio 15 d. Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje (kuriam sukūrė ekspoziciją) jis atidarė pirmąją būsimo dvejų metų ciklo parodą „Filtrai“. Tai – požiūrio į gyvenimą filtrai. Vėl – beveik juodi, „jų akys – užmerktos, – sakė Ozarinskas, – bet geriau įsižiūrėjus galima pamatyti, kad toji juoda spalva nėra grynai juoda, ji – su niuansais, menkomis kitų spalvų užuominomis.“ Tokia ji tampa fotografuojant pro suvirintojų šalmų stiklą, tankų, kad neapaktum nuo per ryškios šviesos. Jos persmelktas Valdas draugams entuziastingai pasakojo būsimų parodų idėjas. Po dviejų dienų jį rado Vilniuje, Šv. Stepono gatvės dirbtuvėje, jau iš tiesų užmerktomis akimis. Vėl – mostas. Nukertantis optimistines mintis ir skeptiškai autoironiškas. Formalus kaip skirtumas tarp sėkmės ir nesėkmės. Skaudus kaip sukamų architekto liniuočių pliaukštelėjimas.