7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Migracija, „mėsos planeta“ ir skurdo technologijos

Skerdyklų istorija ir antropocena

Senoji Klaipėdos skerdykla. Archyvinė nuotrauka
Senoji Klaipėdos skerdykla. Archyvinė nuotrauka
Parašyti šį esė įkvėpė seminaras su Egidijumi Aleksandravičiumi, surengtas Paryžiaus politikos mokslų institute šių metų spalio 17 dieną. Daugiau nei šešių šimtų puslapių veikale „Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija“ (2013) Aleksandravičius į vieną pasakojimą sudėjo individualias Lietuvos gyventojų trajektorijas ir istorijas – migrantų, kuriuos likimas nubloškė į pačius įvairiausius pasaulio kraštus nuo Tasmanijos iki Irano ir Urugvajaus. Tačiau mano tikslas yra priešingas Aleksandravičiaus užduočiai – užuot sutelkusi dėmesį į chimeriškos lietuvybės išlaikymą, siūlau pažvelgti plačiau, pamėginant suprasti, kaip Lietuvos gyventojų judėjimą nulėmė besikurianti globali ekonomika ir kaip jis savo ruožtu prisidėjo prie vieno svarbiausių pasaulinio pokyčio – globalios klimato kaitos.
 
Egidijus Aleksandravičius romantizuoja globalią lietuvių migracijos istoriją kaip pastangas išgyventi bei išlaikyti patriotišką politinės Lietuvos dvasią, o lietuvių migracijos istorija gali būti perrašoma ir kaip globalių techninių sistemų atsiradimo istorija, stumianti žmoniją į sunkiai suvokiamos ir nepasiduodančios kontrolei rizikos zoną. Nuo XIX a. Lietuvos gyventojus užsienin varė įvairios priežastys: ir skurdas namuose, ir nederliaus metai Karaliaučiuje, ir politinės kovos Rusijos imperijos viduje, bet emigracijos srautus, kaip parodo Aleksandravičius, valdė anaiptol ne stochastinis Brauno judėjimas, o it magnetu pritraukė besivystančios naujos, globalios techninės sistemos: metalai ir anglies kasyklos bei jautienos pramonė.
 
Lietuvių migracijos istorija yra didžiųjų technologijų istorijos dalis ir ne visa šia istorija galime didžiuotis: skaitant „Karklo diegą“ mane pribloškė tai, kad daugelio Pietų ir Šiaurės Amerikos lietuvių bendruomenių šaknys glūdi skerdyklose. Tai toli gražu ne atsitiktinumas ir ne vien tik žemo atkeliavusių lietuvių darbininkų socialinio statuso išraiška: kaip rašo Aleksandravičius, vos trečdalis pirmųjų masinių lietuvių migrantų JAV gebėjo rašyti. Nuo XIX a. pabaigos atsirado naujo tipo gigantiškos pramoninės skerdyklos, žyminčios kokybiškai naują pasaulio vystymosi stadiją, pasaulio, kurio procesus ima reikšmingai performuoti žmogiška veikla.
 
Jautienos pramonė buvo vienas veiksnių, sukėlusių ir biologinę, ir geologinę transformaciją, žymaus mokslininko, Nobelio premijos laureato Paulo Crutzeno įvardintą „antropocena“. Šiuo terminu keliama hipotezė, kad žmonija tapo planetos geologinę struktūrą keičiančia jėga. Šiame procese, spartėjančiame nuo XIX a., svarbų vaidmenį vaidino ir lietuviai – tačiau tai toli gražu nebuvo romantiškas vaidmuo.
 
Išties galima teigti, kad lietuvių migracijos istorija turi aitrų tragedijos prieskonį, tačiau Aleksandravičiaus pasitelktas pavyzdys „Amerika pirtyje“, iliustruojantis žlugusią gero gyvenimo svetimoje šalyje iliuziją, yra tik viena iš lokalių tragedijų. Lietuvių migracija yra ir globalios tragedijos dalis, atskleidžianti be galo sudėtingas žmonijos savireguliavimo pasekmes. Bet kodėl mums tai turėtų rūpėti? Juk istoriškai Lietuva geriausiu atveju tebuvo technologinių išradimų pritaikymo zona ir nėra daug technologijų, kuriomis remtųsi lietuviškos tautinės tapatybės konstravimas. Kaip savo knygoje „Švytinti Prancūzija“ parodė Gabrielle Hecht, Prancūzijos politinė tapatybė buvo labai susieta su atomine energetika, o prancūzų mokslininkų atradimai paskatino naują socialinių ir humanitarinių tyrimų taikymą mokslo ir technologijų studijoms. Savo ruožtu didelių techninių sistemų naratyvas vis dar nėra integruotas nei į Lietuvos istoriją, nei į socialinių mokslų tyrimus.
Ar socialinės mokslo ir technologijų studijos tikrai yra prabanga Lietuvai? Mano manymu, visai ne. Pavyzdžiui, nesenos kontroversijos dėl Visagino atominės elektrinės ir skalūnų rodo diskurso, gebančio užpildyti specialistų ir visuomenės žinojimą skiriantį tarpą, trūkumą. Socialinės mokslo ir technologijų studijos iš tiesų yra itin svarbios naujajam, tik besiformuojančiam politiniam mentalitetui.
 
Nors etniškumas vis dar yra svarbi, politiškai mobilizuojanti kategorija ir Lietuvoje, ir Europoje, ir visame pasaulyje, atsiranda naujos kategorijos, jungiančios grupinius interesus politinei veiklai. Tai kategorijos, susijusios su globaliais gamtiniais iššūkiais. Lietuvos tautinės istorijos rašymas atsiveria Holokausto problematikai ir tamsiems, nevienareikšmiškiems istorijos aspektams, o Lietuvos istorija, mano siūlymu, turėtų atsiverti ir globaliai technikos, biologijos ir geologijos istorijai. Susidūrimas su šia gamtine istorija nėra pasivaikščiojimas idiliškame peizaže, greičiau akistata su grėsmingais, nesuvokiamais procesais. Kitaip tariant, tai ne Žemaitės ir Juozo Tumo-Vaižganto gamtos aprašymai ar Kazio Šimonio tapyba, o greičiau Ričardo Gavelio pasaulis, kur vietoj KGB kanukų veikia techninių sistemų ekspertai.
 
Būtent šį argumentą ir noriu iliustruoti lietuvių migrantų, dirbusių skerdyklose, pavyzdžiu. Britų istorikas Chrisas Otteris parodė, kaip XIX a. kylantis mėsos vartojimas buvo susijęs su naujomis technologijomis – greitaeigiais Atlanto laineriais ir šaldymo įranga. Be to, remdamasis biologine istorija Otteris pabrėžia, kad augantis mėsos vartojimas ne tiktai koreliavo su didėjančiu vakariečių ūgiu ir ilgėjančia gyvenimo trukme, bet ir sukėlė naujų – širdies, kraujotakos, diabeto, alerginių – ligų, apsunkinančių šį naują, ilgesnį gyvenimą. Jautienos pramonė pakeitė gyvūnus, žmones ir atmosferos procesus.
 
XX a. pradžios Lietuvą anapus Atlanto kylanti jautienos pramonė veikė kaip magnetas, pritraukiantis darbo jėgą. Ekonominės ir politinės lietuvių emigracijos istorijos aprašo lietuvių skerdikų gyvenimą kaip daugiau ar mažiau sėkmingą mėginimą susikurti socialinį statusą naujoje šalyje, ekonomiškai apsirūpinti ir įsitraukti į bendruomenės veiklą, išlaikyti kai kuriuos kultūrinius ritualus. Aleksandravičiaus studija detalizuoja lietuvių kasdienybę skerdyklose: dvokiančius kraujo telkinius Čikagos mėsos perdirbimo rajone Pekingtaune (Packingtown), greta kurio, „gaubiami vergiško nuovargio ir didžiulės skerdyklų smarvės“, apsigyveno lietuvių imigrantai, „vergiškos darbo ir išnaudojimo aukos“. Šios kraupios sąlygos, aprašytos Uptono Sinclairo romane „Džiunglės“ (1906), sukrėtė amerikiečius, tačiau jie pasipiktino ne elgesiu su darbininkais ir gyvūnais, o nehigieniškomis mėsos laikymo sąlygomis.
 
O migravo juk ne vien žmonės, bet ir galvijai: angliškos veislės, kaip herefordai ir angusai, buvo perkelti į Amerikos žemyną. Mėsos pramonė, rašo Otteris, sukūrė naujas galvijų veisles pašalindama bet kokį silpnesnį, standartų neatitinkantį prieauglį. Pakeisti pašarai pagreitino karvių brendimą ir jos galėjo būti skerdžiamos vos sulaukusios dvejų metų, taip mėsos gamybos ciklas smarkiai sutrumpėjo. Nedidelės pašiūrės negalėjo užtikrinti nei spartaus gyvūnų žudymo tempo, nei higieniškų sąlygų laikyti didžiuliam skerdienos kiekiui, be to, jos žeidė besivystantį modernų, civilizuotą jautrumą.
 
Tačiau būtent Prancūzijoje skerdyklos pirmą kartą buvo iškeltos iš miesto centro į priemiesčius; tai įvyko jau Napoleono laikais, o XIX a.  Londone, Smitfildo turguje, kaip rašo Patrickas Joyceʼas, vis dar liejosi kraujas. Tik nedaugelis mėsininkų turėjo rūsį gyvūnams laikyti ir skersti, todėl žudymo garsai ir kvapai sklido po visą Londoną. O ir tų pačių rūsių durys, anot Joyceʼo, dažnai nebuvo uždarytos, ir šaltiniai aprašo, kaip mažamečiai vaikai netyčia tapdavo žiaurių scenų liudininkais. Naujo tipo – mechanizuotos, higieniškesnės – skerdyklos buvo išrastos Prancūzijoje 1818 metais. O po keturiasdešimties metų tas pats baronas Haussmanas, kuris suprojektavo Paryžiaus bulvarus, sukūrė visiškai naujo tipo skerdyklą Viletėje (La Villette): galvijų žudymo patalpos buvo atskirtos nuo mėsos prekybos salės kanalu ir susietos su geležinkelio tinklu, tad skersti varomi gyvūnai nebesudarydavo spūsčių Paryžiaus gatvėse. Kaip rašo Dorothee Brantz, 1900 m. Viletėje buvo paskersta apie du milijonai galvijų (daugiau kaip penki tūkstančiai per dieną). Mirties ištrėmimas iš miesto centro buvo gilesnio civilizuojančio proceso dalis: skerdyklos dvokė, o XIX a., anot garsaus istoriko Alaino Corbino, įsitvirtino supratimas, kad blogas kvapas ir socialinė degradacija eina išvien.
 
Hausmaniško tipo modernios skerdyklos greitai paplito po visą pasaulį, dažniausiai lokalizuotos priemiesčiuose arba uostuose, iš kurių mėsos produktai galėjo būti transportuojami į užsienį. Augant skerdyklų mastui, pasikeitė ir diskursas: pavyzdžiui, galvijai pervadinti biomasės koncentracijos sistemomis, o jų žudymo vietos vadinamos nebe skerdyklomis, bet pakavimo fabrikais. Savo knygoje Aleksandravičius neslepia susižavėjimo šia nauja technologija; naujosios skerdyklos darė įspūdį ir savo amžininkams: per 1893 m. Čikagos pasaulinę parodą daugiausia lankytojų sulaukė naujosios miesto skerdyklos, modernios Berlyno skerdyklos netgi spausdino gidus. XX a. pradžioje Čikagos skerdyklose kasmet gaudavo galą trylika milijonų galvijų. Galvijai nustojo būti tiesiog gyvūnais, o tapo didelės, transatlantinės techninės sistemos komponentu, kuris buvo transformuojamas iš vienos būklės (gyvūno) į kitą (didkepsnį).
 
Ši sistema įgavo globalų mastą dėl šaldymo įrangos, vadinamosios „šaldymo grandinės“. Jau 1860 m. amerikietiška mėsa buvo siunčiama tiesiai į Smitfildo turgų, o nuo 1900 m. tapo įmanoma transportuoti ne tik giliai užšaldytą, bet ir minkštesnę, atšaldytą mėsą. Šaldymo įrangai reikėjo mineralų ir chemijos pramonės, laivams, gabenantiems Argentinos jautieną į Europą, – kuro. Būtent nuo tada, sako Otteris, mėsai dar labiau reikėjo iškasenų. Lietuviai, kaip rašo Aleksandravičius, dirbo Urugvajaus ir Argentinos skerdyklų šaldytuvuose, „nes vietiniai negalėjo prisitaikyti prie tokių šalčių“. Racionalios mirties modernizavimo sistemos nepanaikino skurdo, kaip liudija emigrantų prisiminimai: „Miestelis išaugo dėka įsikūrusioms prie La Platos upės žiočių didelioms gyvulių skerdimo, šaldymo ir konservavimo įmonėms. Vieta gyventi labai netinkama. Drėgna, upės suneštas dumblas; patvinus kiek upėms, užliejami daržai ir gatvės. Čia lietuvių yra arti 3,200 žmonių. Beveik visi jie dirba skerdyklose prie sunkiausių darbų. Gyvena iš banguotos skardos sukaltuose 2–3 kambarėlių nameliuose. Vasaros metu tokiuose nameliuose tvankumas labai didelis. Kanalizacijos nėra. Visi nešvarumai plūduriuoja „gatvių“ (negrįstų) grioviuose, pilnuose varlių“ (Aleksandravičius, 2013, 331–332).
 
Didžiosios techninės sistemos, veikiančios kaip traukos veiksnys, atlieka savo darbą; to kaina – psichologinė skerdyklose dirbančių žmonių būsena, bet šias sistemas leidžia sukurti skurdo ir vargo zonos, kurios, kaip rodo Aleksandravičiaus studija, gali būti už tūkstančių kilometrų nuo Urugvajaus, kai Karaliaučiaus žemėje nederliaus metai. Paryžiaus skerdikai sugebėjo išlaikyti įgūdžius ir net kažkaip didžiuotis savo amatu, o Čikagos skerdyklos suskaidė skerdimą į paprastas, nekomplikuotas funkcijas, kurias galėjo atlikti neapmokyti, laikini darbininkai. Kaip žinome iš istorijos, daugelis šių neapmokytų, lengvai pakeičiamų skerdikų ir buvo lietuvių migrantai greta airių, lenkų ir afroamerikiečių. Čikaga krovėsi kapitalą iš mėsos verslo, o imigrantai skerdikai, kaip vaizdžiai parodo Aleksandravičius, nepralobo ir vargo etniniuose getuose šių kraupių mėsos pakavimo centrų prieigose.
 
Iš tiesų siūlyčiau šias dideles technines sistemas vadinti ne technikos ir progreso stebuklais, o skurdo technologijomis: jų raison dʼêtre yra ne vien troškimas gauti didkepsnių ir mėsainių, bet ir globaliai išsklaidytas skurdas. Jos reprodukuoja skurdą savo tiesioginėje aplinkoje ir teršdamos aplinką prisideda prie ateities skurdo kūrimo. Tai, kad galime susieti Lietuvos istoriją su tuo metu transatlantinės, o šiandien ir globalios mėsos pramonės istorija, turėtų mus paskatinti rašyti naujo tipo istorijas ir formuoti naujo tipo politiką.
 
Pabaigai norėčiau pacituoti Dorothee Brantz mintį, kad XIX a. masinės skerdyklos tiesiog ištrinamos iš miestų peizažų – taip Paryžiaus Viletė, Niujorko mėsos pakavimo rajonas, Tulūzoje ir Buenos Airėse buvę skerdyklų rajonai ir patalpos perdaromi į šiuolaikinio meno, kultūros ir mokslo centrus. Lietuvoje panašiai rekonstruojama būtent tokio tipo moderni, su transportu sujungta skerdykla Klaipėdoje, pastatyta tarpukariu. Ir bent jau aš nežinau nė vieno memorialo, įkūnijančio šią kruviną, nepatogią, slegiančią istorijos dalį.
 
Galvijams nustojus būti individualiais gyvūnais, mėsa nustojo būti vien patiekalu ir tapo veiksniu, sukeliančiu globalius geofizinius pakitimus. Mėsa, anot istoriko Patricko Joyceʼo, istoriškai buvo suprantama kaip žmogaus pergalės prieš gamtą ir netgi pačios žmogiškos tapatybės simbolis, bet šiuolaikinės mėsos pramonės pasekmės verčia dvejoti žmogaus gebėjimu kontroliuoti gamtinę aplinką. Manau, mums reikia naujų intelektualinių ir meninių praktikų, skatinančių refleksiją apie skurdo technologijas, idant nenuskurdintume savo pačių ateities.

 

Senoji Klaipėdos skerdykla. Archyvinė nuotrauka
Senoji Klaipėdos skerdykla. Archyvinė nuotrauka
Valdas Janulis, Klaipėdos skerdyklos rekonstrukcijos projekto vizualizacija. V. Janulio nuotr.
Valdas Janulis, Klaipėdos skerdyklos rekonstrukcijos projekto vizualizacija. V. Janulio nuotr.
Klaipėdos skerdykla, paversta sporto ir sveikatingumo centru „Impuls“. A. Pilaitienės nuotr.
Klaipėdos skerdykla, paversta sporto ir sveikatingumo centru „Impuls“. A. Pilaitienės nuotr.