AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Priešprieša tik pavadinime

Paroda „Menas vs dizainas?“ ir Eglės Ridikaitės personalinė paroda Gdanske

Danutė Gambickaitė
Nr. 34 (1095), 2014-10-03
Gdansko ir Vilniaus bendradarbiavimas užsimezgė prieš maždaug dešimtmetį, pasirašius miestų bendradarbiavimo sutartį. Be sutarties ir jaukaus renginio „Vilnius Gdanske“, kažin ar kas besietų šiuos du labai skirtingus miestus. Kaip ir kasmet, rudeniop buvo išsiųsta šiek tiek vilnietiško meno, tiksliau, dizaino, o dar tiksliau tariant – ir to, ir ano.
 
Šis tekstas kaip tik ir yra apie ir aną. Paroda „Menas vs dizainas?“ („Art vs Design?) kalba apie vis dar aktualią dilemą, su kuria susiduria dizaino objektai, pretenduojantys tapti meno kūriniais, arba taikomąjį pobūdį turintys meno kūriniai, nepraradę funkcijos. Tekstilės baruose ši dilema buvo gaji nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios, kai į šiuolaikinio meno lauką įsiveržė aktyvios ir drąsios tekstilės menininkės Eglė Ganda Bogdanienė, Vita Gelūnienė, Lina Jonikė etc. Su savo kūriniais jos žygiavo užtikrintai ir intriguojančiai spręsdamos socialines temas, moteriškos tapatybės klausimus, maištaudamos, kritikuodamos. Regis, niekam nekilo klausimų, ar jų kūryba yra per mažai „meniška“ (ką tai reiškia?) arba pernelyg „dizaineriška“. Šimtą kartų apmąstyta ir permąstyta tekstilės prigimtis, kaip rodo paroda „Menas vs dizainas?“, vis dėlto dar kelia daug klausimų.
 
Tačiau šiandien išgirsti šią dilemą yra keista: regis, viskas užsiliūliavę, susijungę, persidengę, o svarstydami apie objektą dažniau galvojame, ką jis sako, kaip veikia, o ne kam jį priskirti. Kita vertus, visos disciplinos, turinčios stiprų taikomąjį pobūdį, neišvengiamai pakliūva į tokių svarstymų ir abejonių liūną. Turbūt tokia jų lemtis, bet kiek galime pasikliauti tokiomis abejonėmis, juk visada atsiras abejojančių. Klausimas, ar verta tas abejones problematizuoti, kitaip tariant, „imti į širdį“?
 
Prisipažinsiu, kad iš pradžių išgirdusi apie parodą „Menas vs dizainas?“ pamaniaunejaugi vėl bus kalbama apie tą jau labai pabodusią taikomųjų menų dilemą, liūdima dėl tekstilės (ne)meniškumo? Maloniai nustebau, kad nors parodos pavadinimas kelia įtampą ir nerimą, kūriniai ir menininkai labai atsipalaidavę. Toji dilema jiems visai neskaudi, jie supranta jos beprasmiškumą ir tuo mėgaujasi. Visi parodoje esantys kūriniai: Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kilimai iš megztinių, šiais metais gavę geriausio dizaino apdovanojimą, Linos Jonikės videofilmas, kuriame pasitelkiant minimalizmo estetiką vaizduojamas natūralus marginimo būdas, Eglės Gandos Bogdanienės apsiuvinėti, gėlytėmis ir įvairiais raštais marginti biurokratiniai dokumentai, Kazimiero Inčirausko megztinis ir videofilmas, kur susipina drabužių dizainas, lietuvių liaudies menas ir kompiuteriniai žaidimai, Egidijaus ir Remigijaus Praspaliauskų („Mother Eleganza“) provokuojančiais piešiniais marginti marškinėliai, Aleksandros Glušinaitės kombinezonai – puikiai veikia ir kaip dizaino objektai, ir kaip meno kūriniai. Tas savotiškai optimistiškas jų būvis griauna sofistikuotą ir banalią meniškumo priešpriešą su nemeniškumu, taigi ši lieka tik parodos pavadinime.
 
Kitas Vilniaus fragmentas Gdanske – Eglės Ridikaitės paroda „Palikimas. Babutas skarialas“. Už šį kūrinių ciklą tapytoja šių metų meno mugėje „ArtVilnius“ gavo geriausios menininkės apdovanojimą. Tai serija, kurioje menininkė sau būdinga maniera nutapo, tiksliau tariant – nupurškia aerozoliniais dažais, pasitelkusi savo pačios kurtą trafaretą, iš močiutės paveldėtą skarelių kolekciją. Įdomu, kad autorė, panaudodama gatvės menui būdingą raiškos būdą, atkuria labai subjektyvias asmenines patirtis. Savo močiutės skareles Ridikaitė gerai žino, visos jos nučiupinėtos, nužiūrėtos, dėvėtos tam tikromis progomis, veikia kaip įvairių atsiminimų dirgikliai. Žiūrovas jaučia, kad jam suteikta galimybė prisiliesti, pamatyti labai subjektyvų ir asmenišką dalyką. Asociacijos ir atsiminimai, kurie atsiranda Eglės atmintyje žiūrint į skareles, į kupiškėnų tarme užrašytus pavadinimus, mus nežinomi ir gal net neįkandami, bet ta žinojimo įtampa, kad jie tikri, yra kūrinio stiprybė. Nejučiom pradedi įsivaizduoti, kokia ta Eglės bobutė buvo ir kaip ryšėjo skareles. O visos jos atkurtos lygiai tokios pat, kokias Eglė paveldėjo, nudėvėtos, su atplyšusiais kampais, susitraukusios nuo skalbimo. Įdomus ir lingvistinis šio kūrinio sluoksnis – kaip pati Eglė sako, kupiškėnų tarmė įdomi tuo, kad yra gruboka: „Esu skaičiusi etninės kultūros specialistės Palmiros Keršulytės minčių – ji teigia, kad patys kupiškėnai savo kalbą apibūdina kaip stačią, rupią, sakosi kalbantys stačiokiškai, aštriai. O balsių e, ė vertimas į a žodžio gale ir prieš kietąjį priebalsį galbūt siekia dar sėlių laikus... Artima man ši tarmė, nuo pat vaikystės skambėjusi ausyse.“ Nesunku pastebėti, kad visa Eglės kūryba šiek tiek kupiškietiška – atvira, rupi, gili.
 
Eksponatai, atkeliavę iš Vilniaus į Gdanską, šiais metais buvo vienaip arba kitaip susiję su tekstile. Parodoje „Menas vs dizainas?“ tekstilė veikė tiesiogiai, o štai Eglės Ridikaitės parodoje – kaip vienas iš išeities taškų. Nežinau, kiek svarbu pabrėžti mediją, formą, discipliną ir ieškoti tekstiliškumo. Bet juk medijų savirefleksyvumas ir yra įdomus.

 

Į viršųĮ VIRŠŲ