7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Performansas: kūno politika

Christina Linden kalbasi su Shannon Jackson

Kristina Steiblytė
Nr. 29 (1043), 2013-07-19
Tarp disciplinų Teatras
„Socialiniai darbai“
„Socialiniai darbai“

 

Teatro teoretikė ir performanso studijų atstovė Shannon Jackson pastaruoju metu tyrinėja angažuotą meną, socialines praktikas. Lietuvoje taip pat pamažu įsitvirtinant kultūros animacijai, bendruomenių menui (prie to prisideda ir mokymo institucijos, ir menininkai, ir politikai), siūlome pokalbį su teoretike apie angažuotą meną ir meno rėmimą, inspiruotą jos 2011 m. išleistos knygos „Socialiniai darbai“ („Social Works“). Pokalbį spausdiname sutrumpintą.
 
Knygoje „Socialiniai darbai“ kalbate apie tai, kaip nauji suvokimo būdai ir parametrai keičia mūsų suvokimą, kas priklauso estetikos laukui ir kas yra už jo. Teigiate, kad Gyvenimo/Meno diskursas, perkeistas mąstymo apie meno ir jo rėmimo paradoksus, įgyja naujumo. Gal galite plačiau pakomentuoti, ką naujo šiai perskyrai tai suteikia?
Tam tikras gyvenimo ir meno poveikio gyvenimui diskursas padarė labai didelę įtaką performanso studijoms. Tačiau Meno/Gyvenimo pora ne visada suteikia tikslią kryptį analizei, iš dalies todėl, kad Gyvenimas, kaip kategorija, yra atvira ir netiksli.
Kai Gyvenimu naudojamasi meno kūrinyje, jis dažnai susiejamas su „laisve“, „spontaniškumu“ ir „ardymu“, bet aš pamaniau, kad verta galvoti ir apie kitus elementus, ypač tuos, kurie daro Gyvenimą įmanomą. Tai mane privertė susidomėti tam tikromis išplėstinėmis meninėmis praktikomis, kurios ne tik aukštino laisvę, bet taip pat analizavo įsipareigojimo ir nuoširdaus susidomėjimo, o kartais net ir atsakomybės abipusius santykius. Jei poliniame meno diskurse pernelyg susižavima institucijų griovimu, jis pradeda ignoruoti laipsnį, kuriuo iš tikrųjų esame nuo institucijų priklausomi. Taip, „institucija“ apriboja, bet taip pat ir palaiko. Viliuosi, kad galvodami apie rėmimą, kaip kompleksinę sistemą, kaip socialinį ir kartu estetinį klausimą, mes galime skatinti kitokį, ne tokį komplikuotą kalbėjimą.
Kai pradėjau apie tai galvoti, pajutau, kad galime pradėti jungti praplėstas meno istorijas iš vizualiųjų menų lauko su praplėstomis meno istorijomis iš teatro pasaulio. Iš tiesų, jei galvojame apie konstruktyvizmą, Duchamp’ą ar minimalizmą, jei galvojame apie Brechtą ir Mejerholdą, matome prasismelkiantį norą demaskuoti, atskleisti rėmimą. Rėmimas yra ir socialinis klausimas, ir estetinis vizualiųjų menų ir teatro siekis.
 
Rašote apie galimybę įsivaizduoti pastovias socialines institucijas kaip infrastruktūrą. Kokios jau egzistuojančios institucijos, jūsų nuomone, yra pačios vertingiausios eksperimentiniam performansui ar socialinėms praktikoms?
Akivaizdu, kad aš pirmiausia kalbu apie investicijas į viešąjį švietimą, nes esu šios sistemos darbuotoja. Pastaruoju metu vykstančios diskusijos apie švietimą, sveikatos apsaugą ir viešąją gerovę yra pavyzdžiai atvejų, kai piliečiai diskutuoja, kokių ir kiek kolektyvinių rėmimo sistemų jiems reikia. Manau, kad saugumo tinklai yra svarbūs. Visos sistemos turi potencialą sugesti ir įsivelti į statistikos problemas, kurių nebuvo numačiusios. Bet aš manau, kad mes visi priklausome nuo rėmimo sistemų – nesvarbu, ar jos tvarko greitkelius, renka šiukšles, iškabina mūsų parodas ar lanksto mūsų kojines, – daug labiau, nei patys tai suvokiame. Rėmimas pastebimas mažiau, kai dirba mums, ir dažniau – kai sutrinka arba yra pašalinamas. Taigi atkreipti dėmesį į mūsų priklausomybę nuo rėmimo įdomu filosofiškai. Kai kurios sistemos įgalina laisvę ir demokratiją, net jei mes ir norime skųstis, kaip jos mus varžo.
 
Ar manote, kad tokie santykiai su valstybe ar kita institucija yra išskirtinai būdingi eksperimentiniams performansams ir socialiniams darbams, apie kuriuos mes kalbame, ar tai galima taikyti visam menui?
Sakyčiau, kad tai tinka visam menui. Tapyba priklauso nuo drobių ir rėmų, bet ir nuo galerijų sistemos. Teatras priklauso nuo scenos darbuotojų ir vadybininkų. Bet aš manau, kad kai kurioms meno formoms sunkiau paneigti remiančių, aptarnaujančių sistemų poreikį, o kai kurios turi teisę nuo jų atsiriboti.
 
O ką manote apie tai, kad muziejaus institucija imasi šių praktikų? Pastaruoju metu edukacijos skyriai užsako tikrai įdomius naujus šios srities darbus.
Edukacijos skyriai domisi gavėjų, suvokėjų patirtimi. Čia, žinoma, egzistuoja ir didaktinis aspektas. Tuo pat metu menininkai, dirbantys su socialinėmis praktikomis ir performansais, taip pat rūpinasi santykiu su patyrėjais. Išsikėlus tokį tikslą, galėtų būti labai įdomu dirbti su kuo nors iš švietimo srities, nuolat mąstančiu, ką reiškia įtraukti žmones, kreiptis į juos, kelti jiems iššūkius. Naujų meno formų rėmimas verčia permąstyti tradicinę skirtį tarp kuravimo ir edukacijos.
 
Teko nemažai mąstyti apie nelygias galimybes pasiekti kultūrinį ar kitokį kapitalą, tos galimybės lemia ir nelygius rezultatus, kuria socialinių projektų dalyvių hierarchiją. Ką apie tai manote?
Šiuolaikinio meno lauke nemaža diskusijų apie socialinį posūkį, kuriančių politikos ir estetikos poliarizaciją. Dažniausiai kalbama apie kompromisą. Jei kuriamas socialiai angažuotas, veiksmingas menas, meninė jo vertė nėra didelė. Ir priešingai – jei menas griežtai konceptualus, jis nedaro jokio transformuojančio poveikio visuomenei. Aš norėjau rasti išeitį iš šios poliarizacijos. Ir čia, tikiuosi, kalbėjimas apie rėmimą padeda siekiant tikslo.
Man patiko, kad rėmimo atskleidimas, įvardijimas gali suketi tam tikrą politinę trintį ir atskleisti, kad žmonės yra priklausomi nuo tam tikrų sistemų. Man patinka, kad šis įvardijimas gali būti estetiškas. Taip pat man patinka mintis, kad estetinės ir socialinės provokacijos gali vykti kartu.
Man atrodo, kad bendruomenės menas kartais vertinamas neigiamai, nes formos prasme atrodo nepakankamai sudėtingas, o vadinamasis avangardinis menas vertinamas neigiamai, nes yra nepakankamai pasiekiamas, kad galėtų būti politiškai efektyvus.
 
Ar manote, kad susiedama socialinę praktiką ir performansą, jūs pasisakote už naują performanso struktūrą?
Nesakyčiau, kad tai yra nauja struktūra, greičiau išryškinami kiti aspektai. Manau, kad kiekvieną kartą rašydami apie performansą išryškiname skirtingas jo savybes: kartais pabrėžiamas jo mechanizmas, kartais – laikinumas, įkūnijimas, efemeriškumas, nesaikingumas.
Pastaruoju metu labiausiai pabrėžiu ansamblio dimensiją. Performansas visada buvo labai koordinuotas įvykis su bent keletu dalyviu, porą amžių simbolinis žmonių organizavimas erdvėje buvo jo raison d’etre. Kaip kuriami ansambliai? Kaip ansambliai kuria mus? Šie klausimai su savo istorija ir keliamu galvos skausmu rezonuoja su pagrindiniais dabartinių socialinių praktikų klausimais.
 
Art Practical, 2011

 

„Socialiniai darbai“
„Socialiniai darbai“