Visi mano, kad kalbu apie kažkokį vyriškį. Niekam žodis „Kipras“ nekelia asociacijų su valstybe. Todėl ir turiu parašyti, kol nenutirpo sniegas.
Buvau ten pačiam žiemos vidury – išsiuntė į komandiruotę visai netikėtai. Iš miesto, panirusio į beveik dvidešimties laipsnių šalčio nirvaną, skridau į Frankfurtą, iš ten – į Atėnus (tai – atskira istorija), o iš jų – į Larnaką. Paskutiniame lėktuve šalia manęs sėdėjęs vyras paprašė espreso kavos. „Bet mes turime tik graikiškos“, – sako stiuardesė. Kai jau pagaliau nulipau ant žemės, švietė saulė. Dar nespėjau įsijausti į nežinomybę, o jau atsidūriau Nikosijoje – mieste, kur vietoje liepų auga apelsinmedžiai, jų sodriai žaliuose vainikuose vaisiai kabo lyg eglutės žaisliukai. Skinti nedrįsau – ką žinosi, kokie ten įstatymai? Mūsų tarptautinę kompaniją pasveikinusi vietos menininkė Sophia Hadjipapa-Gee (toliau – Sofija) sakė, kad geriau nerizikuoti, bet dėl kitos priežasties – yra ir tokia apelsinų rūšis, kuri baisiai neskani, tokia rūgšti, tokia... ji pritrūko žodžių paaiškinti. Sofijos motina bulgarė, tad į Kiprą ji žiūri šiek tiek iš šalies.
Bet apelsinų ir palmių vaizdas buvo apgaulingas, nes ir Kipre tuo metu buvo pasibaisėtini šalčiai – beveik dešimt laipsnių šilumos. Mano atsivežtos pirštinės vakarais praversdavo. Tai rašau tiems, kurie, susigaudę, apie kokį Kiprą kalbu, įsivaizduoja blizgančią jūrą ir mane giria, kad gražiai įdegiau. Nieko aš neįdegiau, vaikščiojau ne paplūdimiais, bet miesto gatvėmis, sėdėjau Kipro Europos universiteto konferencijų salėje ir tik iš ten pro langą mačiau žydrą kalną. O mieste niekas nepranašavo nei jūros, nei būsimų viso pasaulio poilsiautojų. Miestas atrodė kaip po karo. Dar nebuvau jokiame kitame mieste, kuriam taip akivaizdžiai tiktų šita kalbinė klišė. Paieškoję Nikosijos vaizdų internete, to nerasite – „rojus šiame pasaulyje“ bus parašyta po fotografija, kur pavaizduoti įkalnėje ir slėniuose gražiai sukrauti namukai, pagelsvinti saulės. Vaikščiodama po miesto centrą mačiau ką kita: kad namai – tarsi viena ant kitos sukrautos tuščios prekių dėžės, skirtingų spalvų, aplaužytais kraštais, aprašinėtos įvairiausių firmų užrašais graikiškomis ir lotyniškomis raidėmis. Neeuropietiškas jausmas, visai kitoks miestas. Vienoje parduotuvėje pastebiu ranka rašytą skelbimėlį: „nuolatiniam darbui ieškome gražių europiečių merginų“. Norėjau nufotografuoti, bet į mane iš vidaus tamsos įtariai žvelgė vyriškio veidas. Apsimečiau, kad susidomėjau rūdžių spalvos ortakiu, kyšančiu iš kito namo sienos. Bet nueidama pagalvojau – juk čia lyg ir Europos Sąjunga, kodėl „europietės“ skamba kaip pas mus – „azijietės“? Kita rasė, gyva prekė turguje.
Senamiestyje (jis vadinasi Lefkosija) – skylės, išgriauti namai ir netgi aikštės, kurios radikaliai perstatomos. Namų sienose – duobės, tinkas nubyrėjęs, dažų seniai nėra. Vaizdas primena Vilniaus stoties prieigas, kur pro skylančių sienų plyšius tuoj pamatysiu tekančią saulę. Tiktai Nikosiją, kitaip nei Vilnių, iš tikrųjų sudaužė karas. Atrodo, kad daugelis pastatų taip ir liko nepaliesti nuo tada, kai 1974 m. Turkija okupavo šiaurės Kiprą. Į juos taip seniai neužeita, kad jų duris aklinai užraizgė pilkšvai rudos medžių šakos. Langai arba iš viso tušti, arba uždengti baigiančiomis ištrupėti žaliuzėmis. Siauri suirę šaligatviai išstumia mane į gatvę, o ten būtinai atlekia automobilis, ir dar – ne ta puse. Tai – britų valdymo laikotarpio palikimas. Jis baigėsi 1960-aisiais, kai trys šalys (Turkija, Graikija ir Didžioji Britanija) pasirašė taikos sutartį ir atsirado Kipro Respublika.
Visos nepriklausomybės sukūrimo, atkūrimo ar praradimo istorijos kažkuo panašios, suartina jas išgyvenusius. Nes visos jos trapios, vos ištveria dvidešimt metų ir vėl kas nors kėsinasi, tampo į skirtingas puses, plėšo valstybės kūną. Paskui pastatoma kokia nors siena, ištisas gatves ir pastatus paverčianti nebūties zona. Nikosijoje aptikau lauko kavinę, pavadintą „Berlin Wall No 2“. Užėjau ten išgerti kavos – šįkart kiprietiškos. Pasaulis neseniai atšventė Berlyno sienos griuvimo dvidešimtmetį. Daug prikalbėta apie tai, kaip šis įvykis pakeitė pasaulį – ir į gerąją, ir į blogąją pusę. Bet tos kalbos nutyli, kad mažytėse, karo užantspauduotose nikosijose dar tebestovi berlynų sienos, kurios niekam nerūpi. Didiesiems Europos bastūnams jos turėtų painiotis po kojomis, netikėtai išdygti miesto skveruose kaip kokie ledų kioskai.
Už tų sienų – nežinoma žemė. Ar bent jau taip atrodo atsivertus Nikosijos planą. Senamiesčio ratas, apjuostas dailia geltonų plytų siena, žemėlapyje nupjautas lyg citrinos skiltelė. Už pilkos linijos nusitęsiančios baltos gatvės neturi pavadinimų: „Nuo 1974 m. Turkijos okupuota teritorija“, parašyta ten. Ir viskas. „Taip oficialiai priimta vadinti“, – sako Sofija. Bet mus vedžiodama po miestą ji vis mini „Aną pusę“. Iš ten visą miestą užplūsta kvietimas musulmonų maldai – tikriausiai taip turkai kasdien kankina kipriečius sienų nebijančiu garsu. Tarsi jam paklususi, Sofija mus nuvedė į arabišką restoraną, kur gatvėje galima rūkyti kaljaną, o valgymą vis pertraukia ukrainietės gražuolės atliekami pilvo šokiai. Paragavę kokių devyniolikos patiekalų iš bulvių, mėsos, daržovių, grybų, ryžių, išgėrę baltos degtinės, primenančios aguonų pieną, nusprendėme naktį patyrinėti miestą. Sofija mus nuramino: „Šioje pusėje galite vaikščioti nieko nebijodami, bet jei pereisite į aną pusę, nežinia, kas jums gali atsitikti.“
Žinoma, perėjome. Tai paprasta, bet tik nuo 2003 metų. Iki tol siena buvo uždaryta. Dabar nė nepastebėjau, kaip pagrindine senamiesčio gatve išėjau iš Kipro teritorijos. Sustabdė turkai – pareikalavo paso, jį ištyrinėjo, ant atskiro lapelio uždėjo antspaudą ir davė brošiūrą „Šiaurės Kipras. Istorija“. Ji pradedama šalies pavadinimais, kurie keitėsi priklausomai nuo salą valdžiusių tautų: Alasia, Asi, Khittim, Yadnana, Ya, Hettim. Pagaliau – Kipras, iš lotyniško „cyprum“ – varis. O gal – iš chna augalo Lawsonia alba, kuris taip pat vadinamas „kypros“. Kad čia viena kitą keitė klestinčios kultūros, jau mačiau Archeologijos muziejuje, kuris yra kitoje anoje (žvelgiant jau iš turkiškos dalies) pusėje. Buvo įdomu stebėti, kaip Egipto, finikiečių, asirų, persų, graikų, vėl egiptiečių, romėnų kultūros keitė vazų formas ir piešinį. Tai ne tie nuobodūs puodai mūsų muziejuose, šiaip ne taip sulipdyti iš smulkių šukelių. Tai – tiesiog skulptūros, papuoštos žmonių ir gyvūnų figūromis, kartais – regis, nebe naudojimui skirti indai (apie funkcijas muziejus informacijos neteikia), pavyzdžiui, smailiakaklis ąsotis, šaknimis sujungtas su trimis kolbomis. Ir vis keičiasi piešiniai. Man labiausiai patiko ant išpūsto vazos šono vaikiškai nutapyti aštuonkojai – gal todėl, kad jie labiausiai nutolę nuo lietuvių protėviams būdingo mąstymo. Taigi senasis Kipras buvo klestinčios kultūros sala – tokia priešingybė dabarties griuvėsių vaizdui. Tačiau turkiška Kipro istorija toje praeityje akcentuoja pranašo Mahometo žindyvės Ümmü Haram nukankinimo vietą, esančią netoli Larnakos – trečią pagal reikšmę musulmonų piligrimystės centrą.
Ir štai aš esu toje nepažymėtoje teritorijoje, kur gali bet kas atsitikti. Iš pažiūros – viskas taip pat, toks pats apskuręs miestas, tik nebėra graikiškų užrašų, eurus pakeitė liros, o prekės iš parduotuvių virsta į gatves. Bet prekės iš esmės panašios: tie patys nėriniai, apyrankės su amuletais ir variniai indeliai kavai virti, tik daugiau pilvo šokiams skirtų sijonų su metaliniais dzinguliukais. Nors pagrindinis turistų traukos objektas yra buvusi Šv. Sofijos katedra, dar XVI a. paversta mečete (dabar pavadinta Selimiye sultono Selimo II garbei), iš ten prisimenu tik niekada nebaigtų gotikinės bažnyčios sienų liūdesį – tarsi musulmonams nuplėšus skulptūras, freskas ir vitražus, ji nuoga gėdytųsi pajudėti iš vietos, stovi lyg vergė, prirakinta grandinėmis. Tai, aišku, tik mano įspūdis. Išėjus pro vartus, jį tučtuojau išsklaido vienas kitą vejantys automobiliai.
Iš anos pusės išsinešiau ne mečetę, o neįprastų suvenyrų parduotuvėlę. Šalia jos ant šaligatvio gulėjo dvi vienodai susirietusios katės. Pagalvojau – žaislinės, tokias mačiau anos pusės parduotuvėse. Bet staiga viena prasimerkė, kita atsiduso. Viduje, tamsiame kambarėlyje, ant sienų, palubėse, tarpduriuose ir lentynose sukabinėti menininkų sukurti papuošalai ir drabužiai. Kol pirštais naršiau koralų, turkių, ametistų ir odinių, kaulinių, metalinių juostelių antkaklius, parduotuvėlės savininkas virė kavą man ir mano bendrakeleiviui iš Slovėnijos Alenui Ožboltui. „Kuo turkiška kava skiriasi nuo graikiškos?“ – paklausiau. „Mums, turkams, patinka duoti, ne imti, – sako jis, – tai dykumos vėjas.“ Kavą gėrėme iš mažyčių storasienių puodelių, kuo lėčiau, kad spėtume pajusti skonį, o turkas į tą laiką sutalpino šiaurės Kipro istoriją. Juos graikai terorizavę, norėję iš jų atimti namus, žemes, tikėjimą, kalbą – visos konfliktų istorijos panašios. „O jūs iš kur? – staiga paklausė jis. „Iš Lietuvos“, – atsakiau, ruošdamasi aiškinti, kas tai yra. „O kaip nuostabu! Mano draugo žmona kilusi iš Vilniaus, jie gyvena Stambule. Sakau jiems – kodėl gi jūs gyvenat šitame baisiame mieste, kodėl nesikraustote į Vilnių, kur taip gražu?“
Grįžtant į kitą aną pusę, pasienietė Aleną praleido greitai, o mano pasą vartė, vartė, kol, pažvelgusi į mane grėsmingai juodomis akimis, paklausė: „O kaip jūs praėjote be antspaudo?“ Jau pamaniau, kad man bus taip, kaip perspėjo Sofija. Bet nieko, parodžiau lapelį, uždėjo ant jo antrą antspaudą ir praleido atgal į Europos Sąjungą. Ten nuėjome į tarptautinę parodą „Terra Mediterranea – krizė“, surengtą Kipro pirmininkavimo ES Tarybai proga. Tarptautinę, bet sudarytą vien iš menininkų, atstovaujančių Viduržemio jūros šalims. Jau ne pirmą kartą pasijuntu taip, lyg žemė būtų išcentruota. Menininkų pavardės man nežinomos, nors meno kalba – šiuolaikinė (daugiausia instaliacijos, videomenas ir postkonceptualizmas), problemos – lyg ir svetimos, bet kartu ir tokios pačios kaip visur. Tik į vietinius kontekstus nurodantys ženklai man neperskaitomi. Gal todėl, praėjus dviem savaitėms, iš visos parodos prisimenu tik trumpą filmuką (autoriaus pavardės neužsirašiau). Jame arabiškai skaitomas Konstantino Kavafio eilėraštis „Miestas“, o kamera lėtai slankioja po apleistas laiptines: „...Tu nerasi kitų vietų, tu nerasi kitų jūrų. / Miestas seks paskui tave. Visos gatvės, kuriomis tu eini / liks tos pačios. Ir tu sensi tuose pačiuose rajonuose; ir tuose pačiuose namuose tu pražilsi...“. „Matai, Kavafis rašė graikiškai, bet gyveno Aleksandrijoje, kur buvo kalbama arabiškai, – pradėjo aiškinti iš kažkur atsiradusi Sofija. – Tai mums nepaprastas įvykis – girdėti, kaip jis skambėtų savo vietos kalba.“ Linktelėjau jai ir nusišypsojau, apsimesdama, kad supratau. Bet man to paaiškinimo ir nereikėjo. Ir jums nereikia. „Pastebėjau, kad čia visur – kiprietiška kava. Kuo ji skiriasi nuo graikiškos?“ – paklausiau Sofijos. „Niekuo“, – atsakė ji ir nusijuokė.
Kelias namo buvo trumpesnis – tik du lėktuvai: Larnaka – Viena, Viena – Vilnius. Landžiojant po Vienos oro uosto kepyklėles, kavinaites ir parduotuvėles, atrodė, kad Kipro niekada nebuvo. Tiktai visokie austriški skanėstai – šokoladukai su Mozarto portretais, migdoliniai sausainiai ir obuolių pyragai – mano vaizduotėje maišėsi su kiprietiškame restorane keturiasdešimt penkiuose dubenėliuose patiektais grybais, žuvimis, sūriais, špinatais, mėsos gabaliukais ir sraigėmis. Jas valgėme tik aš ir latvis Andris – iš pagarbos nužudytosioms dėl mūsų. Užsikandome cukruje apvirtais rūgščiaisiais apelsinais. O Vilniuje... O Vilniuje vėl sniegas. Šaltose oro uosto platybėse girdžiu Kavafio eilėraštį, kuris baigiasi ne visai taip, kaip reikia:
Visada tu atsidursi šitame mieste. Nesitikėk ir nesiilgėk.
Nėra laivo tau, nėra gatvės.
Kaip tu sumovei savo gyvenimą ir nepritapai
Šiame kampelyje, visoje šioje žemėje tu jį sugriovei.
