7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Panoramos“ akiračiuose

„Le Fresnoy“ meno centro paroda ŠMC

Zahra Poonawala. „Tutti“. R. Narkaus nuotrauka
Zahra Poonawala. „Tutti“. R. Narkaus nuotrauka

Šiuolaikinio meno centre rodomi rinktiniai kūriniai iš prancūzų meno centro „Le Fresnoy“ metinės parodos „Panorama 14“. „Le Fresnoy“ yra ne tik netoli Lilio įsikūręs unikalus meno ir kultūros centras, bet ir podiplominio lygmens audiovizualinio meno studijų mokykla, tyrimų centras, taip pat ir audiovizualinio meno kūrinius prodiusuojanti studija. Kasmetinis parodų ciklas „Panorama“, kaip byloja ir pavadinimas, yra reprezentacinio pobūdžio ir siekia pristatyti „Le Fresnoy“ meno centre sukurtus kūrinius – kitaip tariant, atskleisti ir parodyti jų panoramą.
 

Toks kūrinių buvimo vienoje parodoje principas, iš vienos pusės, yra šiek tiek formalus – tikėtis ypatingos jų bendrystės tarsi neleistų trūkstama subjektyvi teminė koncepcija. Dėl to visai tikėtina, kad išsamesnis parodos, kaip visumos, įspūdis gali kilti pamažu. Žinoma, „Le Fresnoy“ nėra nieko bendro neturinčiųjų bendrija. Vieta ir jos kontekstas retai kada nesuformuoja tam tikros bendros estetinės kalbos, savito diskurso. Ir, žingsnis po žingsnio, ši kalba ima jaukintis vidinę parodos suvokėjo klausą po truputį atverdama savąjį žodyną. Tam, beje, itin pasitarnauja ir kiekvieną kūrinį informatyviais bei interpretuojančiais tekstais aprašantis parodos lankstinukas.
 
Ekspozicijos pradžioje pasitinkantis Véronique Béland kūrinys „Valdymas iš Žemės – majorui Tomui“ neria į mokslo mitologijų pasaulį. Iš Davido Bowie albumo „Space Oddity“, į kurį nurodo kūrinio pavadinimas, kosminė odisėja persikelia į meninį kontekstą. Paryžiaus radioteleskopais fiksuojami signalai čia tampa matematiniais algoritmais, o šie generuoja kalbinius pranešimus. Kūrinyje „Valdymas iš Žemės“ esama ezoterišku prieskoniu besimėgaujančios poetikos, kupinos utopinių vizijų, susijusių su tarpplanetinės komunikacijos galimybe, dirbtine kalba, dirbtiniu intelektu ar, cituojant Jeaną-Pierre’ą Luminet, „visatos balsu“.  
 
O palydovinį GPS signalą naudojantis ir nuo jo priklausančiu stebėjimo kameros žvilgsniu pasikliaujantis Mayos Da-rin „Įvykių horizontas“ kuria žmogaus ir technologijų tarpusavio ryšiu grįstą choreografiją. Kamera įtaisyta ant kalno, taške, aprėpiančiame platų Marselio gatvių tinklą ir atveriančiame „paukščio žvilgsnio“ perspektyvą namų eksterjerų atžvilgiu. Mayos mes nematome, tik girdime jos kelionę – mikrofonai jos ausyse mums perteikia judėjimo po miesto erdvę akustinį landšaftą. Stebėjimo kamera, gaudama nuo Mayos judėjimo priklausančius GPS signalus, tarsi stengiasi ją išlaikyti savo automatinio, panoraminio žvilgsnio centre. Tačiau Mayą užstoja namų tankmė. Taip, susieti nematomais ryšiais, atsiveria du peizažai: bastūniško nuotykio, perteikiamo kelionės garsynais, ir kaip ant delno padėto vizualaus horizonto tankio, nuspalvinto kasdienio miesto gyvenimo ritmu ir stebimo šalta, tikslia kameros akimi.
 
Kone visa parodos erdvė užpildyta pratisu, tolygiu garsu, suteikiančiu jai tvarų akustinį foną. Garsas sklinda iš Zahros Poonawalos instaliacijos „Tutti“, susidedančios iš gausybės garso kolonėlių bei garsiakalbių ir dėl to atrodančios itin scenografiškai. Instaliacija interaktyvi – žiūrovui / klausytojui judant erdvėje, keletas garsiakalbių reaguoja mechaniškais pasisukimais ir pakitusiais muzikiniais motyvais. Nors šioks toks neapibrėžtumas yra – juk tiksliai numatyti žiūrovo / klausytojo judesių erdvėje neįmanoma, – kompozicija išlieka vientisa, o atskiri jos komponentai nuolat susidėlioja į tam tikrą iš anksto nulemtą ir tonalumo diktuojamą dermę. Kompozicinės estetikos prasme čia juntamos lankstinuke minimo kompozitoriaus Giacinto Scelci, taip pat ir keleto šiuolaikinių meninink(i)ų, tokių kaip, pavyzdžiui, Marina Rosenfeld ar Janet Cardiff, įtakos ar bent jau idėjų bendrystė. Tiesa, pats „akusmoniumo“ – garsiakalbių orkestro – žanras garso mene yra klasikinis. Jį tokį padarė istorinės italų futuristų triukšmo mašinos. 
 
„Panoramoje 14“ esama ir aštresnio siužeto akcentų – tai socialinės kritikos temas nagrinėjantys kūriniai. Joachimo Olenderio „Tarnakas. Chaosas ir elegancija“ne tik pasakoja apie geležinkelio eismą paralyžiavusį radikalių kairiųjų išpuolį prieš kompaniją TGV, bet ir analizuoja tokio pasakojimo sąlygas bei medijuoto pranešimo paradoksus. Čia radikaliai supriešinami meditatyvūs geležinkelio apylinkių kraštovaizdžiai su kompiuterinio žaidimo stiliumi sukurtu animaciniu trileriu. Savo ruožtu Renaud Duvalio „Klipono archyvai“ nostalgiškai, su nuoskauda atsigręžia į regioną, kuriame gigantiški valstybiniai 8-ojo dešimtmečio uosto statybos planai nušlavė nuo žemės paviršiaus ištisas gyvenvietes ir kopas. Dokumentinio tyrimo artefaktai kūrinyje tampa poetiškai atkuriamų vietų istorijos liudininkais.
 
Kai kurie parodos segmentai skendi prieblandoje ir tarsi galynėjasi su tamsa. Jie visi pasižymi tam tikru meditatyvumu. Anaïs Boudot instaliacija „Mus plukdantys veidrodžiai“, sukurta pasitelkiant senąją stereoskopo fotografijos techniką, hipnotizuoja dviem veidrodžio principu supriešintais fotokadrais – kinematografiškai sumirksinčiais, išnykstančiais ir vėl pasirodančiais. Davido Rokeby „Laikyti rankose“ sukuria neįprastą virtualią taktilinių pojūčių simuliaciją. Vaizdai, išnirę iš visiškos tamsos, nugula ant žiūrovo rankų – delnas tarsi paliečia video-delną, o pajudėjus šis efemeriškas kontaktas išblunka, kol jo vietoje randasi kitas. Théodoros Barat instaliacija „Aklavietė“ yra vizualinė metafora, kurios dėmenys – didžiulė, laužytos formos metalinė konstrukcija, keletas signalinius nakties žiburius primenančių lempučių ir erdvę skrodžiantį švyturio prožektorių imituojanti šviesa. Instaliacija tarsi „įstumta į kampą“, o tamsoje blyksinčių švieselių choreografijoje slepiasi kažkas absurdiška ir sutrikę.        

Apie„Le Fresnoy“pristatomų kūrinių „Panoramą“pasakytina tai, kad ši paroda yra technologiškai raštinga. Ji, ko gero, geriausiai iliustruoja daugelio teoretikų konstatuojamą tendenciją, kad medijų meno kontekstas ir estetinė kalba pamažu praranda savąją autonomiją ir integruojasi į vizualiuosius menus bei įvairius audiovizualinio meno žanrus. Atrodo, kad parodą suprasti ir vertinti reikėtų iš šios galimų interpretacijų perspektyvos. Tai, be abejo, pasakytina ir apie įvairiapusę veiklą plėtojantį „Le Fresnoy“ meno centrą. Turime puikią progą su juo susipažinti.           
 
Paroda veikia iki sausio 27 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.

 

Zahra Poonawala. „Tutti“. R. Narkaus nuotrauka
Zahra Poonawala. „Tutti“. R. Narkaus nuotrauka
Véronique Béland. „Valdymas iš žemės – majorui Tomui“. R. Narkaus nuotrauka
Véronique Béland. „Valdymas iš žemės – majorui Tomui“. R. Narkaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš ŠMC archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš ŠMC archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš ŠMC archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš ŠMC archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš ŠMC archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš ŠMC archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš ŠMC archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš ŠMC archyvo