Kiborgo anatomija

Gabrielės Gervickaitės darbai išsiskyrė dar studijuojant tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Čia stipriausiai reiškiasi dvi tendencijos: Jono Gasiūno ir Henriko Čerapo atstovaujama ekspresyvioji ir Kosto Bogdano konceptualioji. Žinoma, jaunieji tapytojai seka ir pasaulines tendencijas, daugelis išmoko Luco Tuymanso pamokas. Naudodama visų prieinamų priemonių arsenalą Gabrielė randa savo temas ir kalbėjimo būdą, smarkiai besiskiriantį nuo vyraujančių tendencijų. Ekspresyvaus ir konceptualaus gestų kovą, kurią perteikia tepti–tapti dilema, menininkė transformuoja į klijavimo ir dekonstravimo. Gyvą ekspresiją ji jungia su konceptualiu gestu pasitelkdama ne tik tapybines, bet ir medicinines medžiagas bei technologijas.

 

Visi žinome Fridos Kahlo istoriją – ji pradėjo kurti po jaunystėje patirtos traumos, kai per autobuso avariją ją pervėrė metalinis strypas ir teko ilgai gulėti lovoje. Negalėdama vaikščioti ji pradėjo tapyti autoportretus žiūrėdama į veidrodį. Visko mokėsi pati. Gabrielę patirtos ortopedinės operacijos, kojos tempimas su specialiais fiksatoriais lydi nuo vaikystės. Menas jai nėra terapija, o profesionali veikla, kurioje atsiskleidžia ne tik jos gyvenimiškoji patirtis, bet ir savitas pasaulėvaizdis. Jo kertiniai stulpai yra asmeniškumas, pažeidžiamumas, hibridiškumas, metonimiškumas.

 

Kompozicijų metonimika. Gabrielės darbuose fragmentas dažnai atstovauja visumai. Skeletas atstoja galūnę, torsas – kūną. Tai ir yra metonimiškas žvilgsnis į aplinką: „Kai jų raumens iširs ir kaulai sugurs / Alkūnės ir pėdos pasieks žvaigždes“ (Dylan Thomas. „Ir nebus mirties karalijos“, vert. Tomas Venclova). Kelis vietoje kojos, detalė kaip dėlionės fragmentas nurodo kažkur (už piešinio) egzistuojantį kūną. Visada kūną – net jei vaizdas tampa visai abstraktus. Gyvą ir skaudantį kūną – nes kam negyvam protezai? Skausmas, kaip ir žaizda, yra mirties ir dirbtinumo kontrastas. Tam tikra prasme mirtis yra dirbtinis būvis – bent jau gyvybės atžvilgiu. Miręs, kaip ir dirbtinis kūnas, yra nejautrus. Tačiau dirbtiniai kūno tęsiniai (šiuo atveju – medicininiai protezai) yra gyvybės palaikytojai.

 

Marshallas McLuhanas analizavo technologijas kaip kūno tęsinius, o dabartinė technikos raida tik patvirtino, kad mes dar labiau suaugome su telefonu, kompiuteriu, kamera. Gabrielė apsiriboja medicinine sfera, kur kūno ir technologijų susiliejimas akivaizdžiausiai matomas ir patiriamas.

 

Žiūrint Gabrielės darbus galima apčiuopti ryškius medicininės tematikos pokyčius lietuvių dailėje. Marijos Teresės Rožanskaitės, Igorio Piekuro darbuose buvo pabrėžiamas kūno ir technologijų kontrastas, žmogų tiriantys aparatai buvo tarsi kontrolės visuomenės metafora. Rožanskaitė priartėjo prie ligoto kūno tiek, kiek galima buvo priartėti neatsisakant modernistinės iliuzijos – naudojo fotografijas, detaliai tapė žmogaus kūno ir medicininių prietaisų sąveikas. Tie kūnai apnuoginami, apžiūrimi, tiriami, apraizgomi laideliais. „Širdies operacija“ (1974) savo monumentalumu primena antikinę tragediją ir metaforiškai atskleidžia visuomenės būvį.

 

Gabrielė abstrahuoja savo patirtį ir vietoj ar fotografiško žvilgsnio į operacinę ruošia gelbėjimo paketą. Tiksliau – konstruktorių su pakeičiamomis detalėmis. Jos koliažai primena herbariumus ar drugelių kolekciją. Techninis pradas, izoliacijos blizgesys ir slidumas derinamas su piešinio laisvumu, organiškomis formomis, o plokštuma – su erdvės iliuzija. Erdvė dažniausiai abstrakti, vietos ir laiko specifika autorės nedomina. Ji regi situaciją tarsi iš kosminės perspektyvos, kaip Didžioji konstruktorė. Gabrielė nenustato diagnozių ir nekuria sergančios visuomenės metaforų – jai rūpi pozityvus žmogaus kūno ir mechanizmo susijungimo aspektas. Iš detalių numanomas jos subjektas – ne ligonis, o kiborgas. Žmogaus ir mašinos hibridas.

 

Hibridiškas būvis. Apie tai Gabrielė rašo savo diplominiame teoriniame darbe. Tarp analizuojamų pavyzdžių – Magnuso Wallino animacija, Orlan, Stelarco savo kūnų perdarymai pasitelkus operacijas. Donos Harraway ir Rosi Bradotti aprašyti kiborgai šiandien – ne siekiamybė, o norma. Menininkai, naudojantys savo kūną kūryboje, suteikia naujų inspiracijų, tačiau Gervickaitė ieško ne tokių tiesioginių jungčių. Kūno ir mechanizmo simbiozė yra medijuojama – neatsitiktinai taip dažnai naudojama izoliacija.

 

Lipni juosta, kuri izoliuoja, atskiria, apsaugo. Beuyso veltinis dar ir šildė. Izoliacija veikiau šaldo, neutralizuoja kibirkštis, paslepia pažeidžiamas vietas. Bet atskirdama sujungia – lipnią juostą su popieriaus lapu, spalvotą liniją su fonu.

 

Iš esmės keičiasi meninio gesto prigimtis – ne tik tepti, bet ir klijuoti, rišti, tvarstyti. Nulaižyti – kaip spontaniškai nulaižome kraują įsipjovę pirštą. Taip seilės (antiseptikas) susijungia su krauju. Ir šis abjektiškas (tarp gyvo ir negyvo pakibusi atmata) hibridas yra tik viena iš daugybės numanomų hibridiškumo formų Gabrielės kūriniuose. Kaip tie tirpstantys ledai su šalia pakibusiu (įsivaizduojamu?) liežuviu ar šokolado atplaiša.

 

Kitas hibridiškumo aspektas susijęs su protezais ir kitokia medicinine įranga, kuri parodoje atlieka skulptūros funkcijas. Galima tai vadinti ir rastais daiktais (jei kas į ligoninę eina daikteliauti). Šie protezai svarbūs kaip nuorodos, kaip realybės įsiveržimas į sąlygišką meno pasaulį. Jie pasakoja apie nukirstos rankos skausmą – galūnės jau nebėra, bet skausmas išlieka. Nežinia kur pakibęs. Neįkūnytas, bet jaučiamas. Ir ta įsivaizduojama galūnė, pahntom limb, yra kiekviename Gabrielės darbe. Kartais matoma, kartais pasitraukusi į paraštę ar pasislėpusi kitoje pusėje. Kaip vaiduoklių gaudytoja menininkė peršviečia fantomus rentgeno apartu. Ji žvelgia kiaurai – į, pro. Ne iš viršaus, ne iš apačios, o iš neegzistuojančios galūnės perspektyvos. Trūkumas atsiskleidžia kaip pilnatvė, spengianti tuštuma dėliojasi į tylos ornamentą. Hibridiški koliažai – kūno / protezų išklotinės. Pastaruoju metu vis detalesnės ir daugiau apimančios: jau ne tik koja Iliazarovo aparate, bet ir torsas.

 

Pažeidžiamumas, arba Atstatymo antropologija. Gabrielės kūriniuose užkoduotas įtrūkis, žaizda, netobulumas. Ji mėgsta konstruoti simetriškas formas, bet tai niekada nebus taisyklinga simetrija. Kai ką būtinai reikės pataisyti – timptelti, sutvarstyti, suklijuoti, uždengti. Didžiausią įspūdį šiųmetėje „Documenta“ (13) parodoje paliko Kadero Attios instaliacija, kurioje gretinamos Pirmojo pasaulinio karo sudarkytų veidų fotografijos ir pagal jas padarytos afrikiečių skulptūros, sutrūkinėję ir suraišioti indai, iš gilzių ir šovinių bei sviedinių skeveldrų padaryti šaukštai, suvenyrai, nukryžiuotieji. Autorius atkreipia dėmesį, kad muziejuose ir kitur stengiamasi rodyti sveikus eksponatus arba fragmentus. Bet didelė dalis vartojamų daiktų yra pataisyti – surišti, suklijuoti, susiūti, suadyti etc. Karo suniokoti veidai, net ir įsikišus chirurgams, taip pat išsaugo deformacijas. Kaip mes elgiamės su praradimais, trūkumais – bandome paslėpti, pakeisti, „nematyti“ ar drąsiai žvelgime į tikrovės deformacijas, užminuotą ir išsprogdintą kasdienybę?

 

Gabrielė nepudruoja ir negražina. Jos darbuose netobulumai atsiskleidžia visa jėga – be sentimentalaus patoso. Kaip rašė Jeanette Winterson apie Emily Dickinson poeziją: detonuoja, ne dekoruoja. Nors kartais medicininiai koliažai tampa panašūs į ornamentus, Gabrielės darbai nėra dekoratyvūs. Jie turi sprogstamąjį užtaisą. O kartu – instrukciją, gesintuvą ir vaistinėlę su spalvotais tvarsčiais.