7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Baletas – nepasiekiamos tobulybės menas

Kalbamės su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto trupės nare Neringa Česaityte

Elvina Baužaitė
Nr. 25 (1219), 2017-06-23
Šokis
Neringa Česaitytė (Džuljeta). M. Aleksos nuotr.
Neringa Česaitytė (Džuljeta). M. Aleksos nuotr.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre birželio 18 d. įvyko jau šeštasis projekto „Kūrybinis impulsas“ pasirodymų vakaras. Tai labai reikšminga kūrybinės raiškos erdvė, tačiau pulsacija neapsiriboja konkrečiu renginiu. Impulsas – kūrybos vyksmo būtinoji sąlyga, tad, baigiantis teatro sezonui, kalbamės su vis labiau ryškėjančia teatro baleto trupės nare Neringa Česaityte.

 

2016-ieji solistei pasiūlė naujus vaidmenis – LNOBT baleto meno vadovo, choreografo Krzysztofo Pastoro pastatytame balete „Romeo ir Džuljeta“ (premjera – 2016 m. spalio 28, 29 d.) įkūnyta Džuljeta; gruodžio 31 d. vakarą Vasilijaus Medvedevo spektaklyje „Don Kichotas“ (premjera – 2016 m. balandžio 29 d.) pirmą kartą šoktas Amūras.

 

Williamo Shakespeare’o tragediją „Romeo ir Džuljeta“ daugiau mažiau žino visi. Kaip Jūs vertinate šią meilės istoriją, jos veikėjus, o galvojant plačiau, ką manote apie dviejų šeimų priešpriešą, Kapulečių ir Montekių konfliktą?

Ši istorija mane sudomino dar mokykloje, kai Shakespeare’o „Romeo ir Džuljeta“ buvo privalomų perskaityti knygų sąraše, o vėliau turėjome pasirinkti ištrauką ir ją suvaidinti. Žinoma, mane sužavėjo romantiška, nors ir tragiškai pasibaigusi meilės istorija. Mokyklos spektakliuose visos mergaitės be išimties nori tapti Džuljetomis, nes tai ne tik svajonių vaidmuo, bet ir svajonių meilės istorija, kuri, nepaisant tragiškos baigties, žavi ir keri ta besąlygiška meile bei romantika. Tačiau Džuljetos ir jos tėvų santykiai man yra visiškai svetimi, kadangi pati iš tėvų jaučiu tik begalinę meilę, rūpestį ir palaikymą. Vis dėlto suprantu, kad pjesėje vaizduojamus santykius diktavo to meto aplinkybės, visuomenės normos.

 

Dviejų šeimų konfliktas, kuris nusinešė nekaltų žmonių gyvybes, man atrodo siaubingas ir beprasmis. Juk viskas galėjo būti visiškai kitaip, jei nebūtų tiek neapykantos.

 

Džuljeta Jums asmeniškai – vaikiškai naivi mergaitė, ne pagal amžių subrendusi įsimylėjėlė, laisvės trokštanti paauglė, maištinga siela – kas?

Turbūt kiekvienas, perskaitęs knygą, Džuljetos personažą gali įvardinti vis kitaip. Man ji yra mergina, kuri jautėsi vieniša tarp žmonių, turėjusių gaubti ją šiluma ir meile. Iš pradžių ji tik vaikas, naiviai besidomintis ją supančiu gyvenimu, o vėliau rimta, įsimylėjusi, subrendusi mergina, kuri priima ne pagal savo amžių sudėtingus sprendimus.

 

Balete dominuoja muzika, o „Romeo ir Džuljetos“ kompozitorius – Sergejus Prokofjevas. Pasidalinkite šios istorijos ir savosios veikėjos muzikinio įprasminimo patyrimu – ką Jums sako partitūra, kiek ji įkvepia minčių, sužadina jausmų?

Muzika vienareikšmiškai buvo vienas pagrindinių variklių, padedančių nepasiklysti minčių begalybėje ir pajausti emocijas. Repetuodamas neretai susikoncentruoji į judesių techniką ir galvoji tik kaip ištaisyti pastabas, kurias davė repetitoriai, tačiau Prokofjevo muzika visuomet padėdavo vėl grįžti į vaidmenį ir pajausti, ką jautė Džuljeta.

 

Vis dėlto muziką suvaldo, ją interpretuoja ir scenoje įprasmina choreografas. Kokią Džuljetą šokio kalba įprasmina Pastoras? Kokią asmeniškai Jūs norite įkūnyti?

Pastoro choreografija „Romeo ir Džuljetos“ spektaklyje man nuo pat pirmų žingsnių buvo labai patogi ir artima. Visi judesiai tarsi susijungę tarpusavyje, plaukia vieni iš kitų. Smagu buvo stengtis ją kuo geriau atlikti. O pati Džuljeta, kaip personažas, buvo lengvai suprantama, nes choreografas labai aiškiai nupasakojo, kaip jis ją įsivaizduoja, ir visos jo mintys man atrodė labai taiklios ir tinkamos. Žinoma, jis paliko ir nemažai laisvės, taigi daug galėjau pridėti ir pati, kurdama šį vaidmenį. Mano Džuljeta, kurią stengiuosi vaizduoti, iš pradžių yra kukli, jauna, besidžiaugianti gyvenimu mergaitė, kuriai svetimas žiaurumas ir neapykanta. O vėliau meilės pilna, subrendusi, surimtėjusi mergina, kuri, norėdama būti su mylimu žmogumi, priešinasi netgi savo šeimai.

 

Baletas – grožis žiūrovams, o šokėjams – begalinio atsidavimo, techninės precizikos ir jausminės gelmės reikalaujanti kūryba, neatleidžianti aplaidumo. Kaip choreografijos technika padeda atskleisti Džuljetos charakterį?

Tai buvo pirmas toks didelis mano vaidmuo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Bet koks išėjimas į sceną reikalauja daug darbo ir repeticijų, o kai pradedi ruošti pagrindinį vaidmenį, dirbti tenka penkis kartus daugiau. Didžiulė atsakomybė, noras pasirodyti kuo geriau ir visus žingsnelius atlikti kuo tobuliau, reikalauja darbo ne tik per repeticijas, bet ir namuose. Žinoma, grįžusi namo fiziškai nešoku, tačiau mintys apie vaidmenį, santykių su kitais veikėjais supratimas bei muzikos pajautimas yra dalykai, kurie ruošiant tokios svarbos vaidmenį nepalieka artisto nė minutei. Pagrindinis vaidmuo leidžia šokėjui perteikti savo išgyvenimus, patirtis ir emocijas per choreografo kurtą prizmę.

 

2016-uosius palydėjote Amūro vaidmeniu – koks jis Jums, galvojant apie šokėjos patirtį ir praktiką?

Amūras – vaidmuo, reikalaujantis stiprios technikos ir lengvų šuolių, o visa tai sukurti ir atlikti nepriekaištingai bei neparodant veidu, kad labai sunku ir kad pavargai, įmanoma tik atsidavus dirbant. Taip ir buvo, daug repeticijų su pedagoge, daug pastabų. Šis vaidmuo padėjo patobulinti tam tikrus techninius mano, kaip šokėjos, raiškos dalykus. Jį sukūrusi jaučiausi smarkiai paaugusi, tačiau baletas yra menas, kuriame tobulybė nepasiekiama. Šis azartas ir skatina tobulėti bei siekti aukštumų.

 

Dar 2015 m. pradžioje menotyrininkas, šokio istorikas ir kritikas Helmutas Šabasevičius (http://www.7md.lt/sokis/2015-03-06/Baleto-debiutai), rašydamas apie debiutus Lietuvos baleto scenoje, teigė, jog pirmą kartą įkūnydama pašėlusią lėlę Léo Delibes’o „Kopelijos“ trečiajame veiksme šokote temperamentingai; o straipsnyje jau minėtą Amūrą „Don Kichote“ Sapno paveiksle, anot šokio meno eksperto (http://www.7md.lt/sokis/2017-01-20/Baleto-fejerverkai), sukūrėte lengvais šuoliais, išraiškinga veido iškalba, įkūnydama meilės dievą kaip žaismingą ir valiūkišką. Tad Jums svarbu emocija, personažo gyvybė. Kaip pavyksta (su)derinti šokio technikos ir jausminės tiesos, gelmės dalykus?

Man atrodo, kad šokėjas privalo žiūrovą pasiekti emocija. To visuomet ir siekiu. Taip, technika, linijos, judesių tobulumas yra privalomi balete, tačiau be jausmų, be emocijų jie būtų nieko verti. Visada domiuosi vaidmenimis, kuriuos teks šokti. Susižinau, kokia jų istorija, išgyvenimai, ką šie personažai reiškia būtent tuose baletuose, kuriuose jie yra. O vėliau, jau dirbant, repetuojant, visa tai stengiuosi atvaizduoti, išjausti. Niekada nebūna lengva, dažnai dėl emocijų nukenčia techniniai dalykai, bet tam ir yra repeticijos, kad šios abi sritys kuo labiau derėtų. Baletas tuo ir skiriasi nuo gimnastinių ar cirko pasirodymų, kad mes norime žiūrovus pasiekti jausmais ir perduoti tam tikrą žinutę. Kai mokytojai, repetitoriai, kolegos, kritikai ar žiūrovai pastebi emociją, kurią norėjai perteikti – tai yra didžiausias pasiekimas.

 

Šiek tiek atitolstant nuo vaidmenų, žvelgiant į pradžią, prisiminkite pirmąsias patirtis, pamokas, ar jau iš karto žinojote, jautėte, kad baletas Jums – gyvenimas?

Oi, ne. Iš pradžių buvo labai sunku. Norėjau šokti, stodama į baleto mokyklą žinojau, kad čia galėsiu mokytis, bet apie patį baletą mano žinios buvo labai menkos. Pirmi metai buvo nepaprastai sudėtingi. Kai atėjau ir pamačiau, kad mes nešoksim pamokose, o tik atlikinėsim kažkokius pratimus, pasidarė baisoka. Aš juk norėjau iškart šokti, o čia reikia mokytis ir dar taip sudėtingai, į sceną išeiti pirmaisiais metais šansų taip pat nebūna labai daug. Kūnas labai ilgai priešinosi. Tačiau vėliau supratau, kaip ir ką reikia daryti, ir tiesiog stengiausi kuo labiau tobulėti ir semtis žinių. Viena mūsų mokytoja baigiant mokyklą sakė, jog „baletas – ne profesija, o gyvenimo būdas“, ir čia yra daug tiesos.

 

Mokytojas, repetitorius iš pradžių yra be galo svarbus, reikalingas, būtinas, ypač balete. Gal galėtumėte įvardinti savo gyvenimo mokytoją?

Gyvenimo mokytoja ir pavyzdys man yra mama, ji visuomet šalia, padeda atskirti gera nuo bloga, jos visada galiu klausti patarimo. O kalbant apie baletą, klasikinio šokio mokytoja Audronė Domeikienė buvo tas žmogus, kuris padėjo suprasti daug dalykų, atvėrė kelią į baleto pasaulį, jai būsiu amžinai dėkinga.

 

Iš tiesų meno pasaulyje yra be galo daug žmonių, kurie įkvepia savo pavyzdžiu, palaiko ir veda pirmyn. Galėčiau išskirti Živilę Baikštytę, jai esu ypač dėkinga už nesuskaičiuojamas repeticijų valandas ir taiklias pastabas, kurios leidžia sparčiai tobulėti. Iš esamų solistų žaviuosi Anastasija Čumakova, kuri, net turėdama didelį krūvį, visada randa laiko padėti, patarti, ji įkvepia mane kaip asmenybė. O Vytautas Brazdylis buvo pirmasis žmogus, patikėjęs manimi, suteikęs šansą šokti pagrindinius vaidmenis ir taip pamilti baletą.

 

Žvelgiant į Lietuvos baleto horizontą, kaip regite šiandieną?

Manau, kad baletas Lietuvoje labai tobulėja. Kai stojau į Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, kitų variantų nelabai ir buvo, o dabar kuriasi vis daugiau privačių baleto mokyklėlių, kurios paruošia gabius vaikus didžiajai scenai, ir tai yra labai teigiamas pokytis. Tik norėtųsi, kad plačioje visuomenėje šis menas būtų labiau vertinamas ir suprantamas, kad daugiau žmonių matytų tai, ką matome mes, artistai.

 

Kas Jums yra baletas kaip repeticija, pamoka, šokis, spektaklis? Kiek jame jaučiatės suvaržyta, kiek laisva?

Baletas – tai šokis, kuriame gali tapti, kuo tik nori – princese ar ragana, mergaite ar paukščiu. Įdėdamas daug darbo, džiaugsmo kupinas būsi ne tik pats, bet galėsi džiuginti ir aplinkinius, žiūrovus. Man tai yra geniali savišraiškos forma, nes per alinantį fizinį darbą gali išreikšti savo vertybes ir emocijas.

 

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Elvina Baužaitė

Neringa Česaitytė (Džuljeta). M. Aleksos nuotr.
Neringa Česaitytė (Džuljeta). M. Aleksos nuotr.