Įvaizdžių nelaisvėje

Pristatydama vieną naujausių savo darbų – šokio spektaklį „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“, kuris buvo parodytas „Menų spaustuvėje“ birželio 1 d. – choreografė Birutė Letukaitė užsiminė, kad jis atsirado paskatinus labdaros ir paramos fondui „Frida“. Todėl po spektaklio kilo minčių ne vien apie jo meninę kokybę bei socialinę reikšmę, bet ir apie kūrinio gimimo aplinkybes.

Rūpestingai planuoti kūriniai-projektai neretai nugrimzta į užmarštį, o dažnai išlieka tie, kurie sukurti ekspromtu, nesitikint jų ilgaamžiškumo. Niekas neužsakė Francisco Goyos „Karo negandų“, tačiau šis paties dailininko išjaustas grafinis ciklas, išraižytas krauju pasruvusiais menininko jausmais ir dienos šviesą išvydęs praėjus keliasdešimčiai metų po jo mirties, tapo ne tik Prancūzijos ir Ispanijos karinio konflikto, bet ir visų beprasmiškų buvusių ir būsiančių karo žiaurumų veidrodžiu.

„Auros“ ir Letukaitės spektaklis visų pirma reikšmingas statistiniu aspektu – kaip šiuolaikinio šokio siekis reaguoti į visuomenės problemas, paliekančias gilius randus daugybės žmonių likimuose. Pasitelkusi Joaquíno Lópezo „Chas“ muziką, choreografė prabilo apie šeimą, kuri vis labiau išryškėja vien kaip apgaulinga saugumą ir dvasinę bei psichologinę gerovę turinčios garantuoti erdvės iliuzija.

Mažiau nei valandą trunkantis spektaklis sukuria nejaukiai iliustratyvų vyrų, moterų ir vaikų santykių pasaulį, kuriame viskas atrodo netikra ir perdėtai „šokėjiška“. Į ramioje ir beveik idiliškoje atmosferoje plūduriuojančią moterų ir vaikų grupę įsiveržia brutalus vyriškas gaivalas, moterys globia vaikus ir mėgina juos apsaugoti, būreliais laksto iš vienos scenos pusės į kitą, kniumba ir vėl keliasi, vyrai tąso vaikus už kojų. Toks elgsenos modelis persiduoda iš kartos į kartą, ir spektaklyje tai prikišamai parodyta: pabaigoje tarp sugulusių kūnų likę berniukas ir mergaitė irgi kovoja vienas su kitu, o užbaigti smurto grandinę choreografė paveda mergaitei, kuri, nors apstumdyta ir apspardyta (tegul tai tik kiek stilizuoti šokio judesiai), pirmoji tiesia susitaikymo ranką savo skriaudikui.

Atmetus šią paviršutinišką, estetizuotą spektaklio „žinią“, jo plastinė forma įsiminė ritmingais, primityvų jausmų imitavimą pranokstančiais „plasnojančių riešų“ moteriškais judesiais, maksimalistine ištvermingų, techniškai stiprių vyrų energija (šoko šio sezono „Auros“ trupė – įdomi tarptautinė komanda: Gintarė Marija Ščavinskaitė, Julija Mintautė ir Oksana Griaznova iš Lietuvos, Abelis Hernandezas Gonzalezas ir Julia Gómez Avilés iš Ispanijos, Aime Sanchez ir Juanas Madero iš Meksikos, Antonia Kolujarceva ir Jevgenijus Kalachovas iš Rusijos, Mei Chen iš Kinijos, Marine Fernandez ir Alexandre’is May iš Prancūzijos, Nielsas Claesas iš Belgijos).

Spektaklyje dalyvauja ir „Auros“ šokio studijos vaikai – jie būtini režisūriniam spektaklio sumanymui, tačiau suteikia jam mėgėjiškumo. Mėgėjiškas, nenuoseklus atrodė ir kostiumų ansamblis, drabužius sukūrė pati choreografė ir Kauno kolegijos įvaizdžio dizaino programos studentės: moterys vilki stilizuotomis paprasto kirpimo, tik skirtingų spalvų suknelėmis, vyrai dėvi tamsiais kasdieniais drabužiais, vaikų grupės įvaizdis gerokai margesnis: gėlėtos suknutės, languoti marškiniai, spalvotos raštuotos kojinaitės.

„Įvaizdžio dizaino“ sąvoka tinka ir visam spektakliui: nors nėra jokio pagrindo abejoti kūrėjų nuoširdumu, choreografinis ir vizualinis įvaizdis įkalina spektaklio temą, todėl kyla abejonių, ar meninėmis priemonėmis išvis įmanoma adekvačiai analizuoti klausimus, kurie vis dažniau iškyla Lietuvos dienraščių ir interneto portalų pagrindinėse antraštėse. Nepaisant visų kūrėjų pastangų ir gerų norų, lieka įspūdis, kad tai – tik dar viena varnelė nebespėjančių paskui nepagražintą gyvenimą kultūrinių projektų sąraše.