Apie bites, popierių ir kūrybinę kryžkelę

Su Andriumi Katinu (Suomija) susitinkame pokalbiui dar prieš jo eksperimentinių procesų pristatymą šokio tyrinėjimo platformos „Bitės“ programoje. Tekstas užrašytas jau po tiriamojo proceso pristatymo nedideliam žiūrovų ratui „The Rooster Gallery“ (verslo centre „Vilniaus vartai“). Baltas galerijos kubas-akvariumas, blizgi popierinė folija, penki beveik nejudantys šokėjai ir šokio smalsuolių ratas aplink. Stebint iš lauko pro stiklą – bandomosios laboratorijos įspūdis akivaizdus.

Lapkričio 17–19 d. vykusi šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“ – tai ne pirmus metus organizuojamas šokio bendruomenei skirtas renginys, ligšiol vadintas festivaliu „Bičių sąskrydis“. Šiemet renginys atsinaujino kaip šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“. Ar esi kažkaip prisidėjęs prie šių permainų?

Su platformos organizacija neturiu nieko bendro. Gavęs kvietimą dalyvauti „Bičių sąskrydyje“ kalbėjau su Giedriumi (Giedrius Kalinauskas, „Artopia“ – festivalio rengėjas, – A. E.) apie organizuojamą festivalį bei jo kontekstą Lietuvoje. Nors šalis maža, festivalių vyksta pakankamai, kiekvienas gali rasti savo nišą, profilį, veidą. Mano nuomone, žodis „platforma“ labai vykęs, nors iš esmės nieko nekeičia, tik leidžia pažvelgti į veiklas iš kitos perspektyvos. Platforma neįpareigoja atitikti festivalio programos kriterijų ar standartų. Festivalis skamba svariau, o platforma suteikia erdvę ir pagrindą. „Bitės“ ir anksčiau, ir dabar orientuojasi į jauną kūrėją, kuris pradeda, dar tebeieško ar eksperimentuoja. Apibūdinimas – šokio eksperimentų platforma kūrybinei pradžiai – skamba labai tinkamai.

Kaip viena didžiausių „Bičių“ intrigų įvardijamas „savaitę truksiantis projektas, organizuojamas bendradarbiaujant su Suomijoje dirbančiu lietuviu šokėju bei choreografu Andriumi Katinu“.

Manau, kad pristatymas pernelyg sureikšmintas. Kiti pristatomi darbai ar eskizai, manyčiau, yra brandesni, nes prie jų dirbta ir ieškota ilgiau. Aš pats turiu keturias dienas ir penkis puikius lietuvių atlikėjus. Pavydėtinai geri šokėjai, bet labai mažai laiko. Iš pradžių planavau eksperimentuoti su platesniu idėjų lauku, bet po poros dienų bendradarbiavimo viskas susiaurėjo iki vienos ar dviejų idėjų, kurias norisi tęsti ir plėtoti. Praėjus pusei skirto laiko susidūrėme su dilema, ar toliau fokusuotis į patį tyrimo procesą, ar jau galvoti apie baigiamąjį pristatymą. Poreikis koncentruotis į rezultatą prieštarauja paties eksperimentavimo idėjai. Tačiau nuo pradžios žinojau, kad reikės ne tik atsidėti kūrybiniams ieškojimams, bet ir galvoti apie baigiamąjį pristatymą. Tad tenka svarstyti, kaip patenkinti žiūrovų lūkesčius, nes jiems neįdomu stebėti apnuogintą laboratorijos virtuvę. Dabartiniai ieškojimai ir pati darbo rutina susiduria su antireprezentatyvumo estetika. Ypač atlikėjams, kai jiems tenka susigrumti su savo meistriškumu ir kompetencijomis, kylančiomis iš tradicinio teatro ar sceninės veiklos patirčių. Kartu negalima pamiršti atlikėjo privatumo, kiek galima išviešinti asmeninius pojūčius ir potyrius. Tai klausimas, kuris leidžia atsiskleisti ir padeda stebėti pačius asmeniškiausius kūno pojūčių ir sensorikos pasikeitimus. Toks darbas be galo įdomus, nes leidžia atmesti tas konvencijas, kurias mes dažnai priimame kaip savaime suprantamas. Kartu galima patyrinėti ir savo sceninį arba meninį „aš“.

Įgyvendinti šį tiriamąjį procesą „Bitėse“ pasiūlei pats ar to paprašė organizatoriai? Ir kaip buvo pasirinkti projekto dalyviai šokėjai?

Organizatoriai pasiūlė dirbti su penkiais lietuvių šokėjais: Rūta Butkus, Giedre Jankauskiene, Sigute Juraškaite, Petru Lisausku, Greta Grinevičiūte. Esu jiems dėkingas už tokią atranką. Kviesti užsienio šalių choreografus ar užsienyje gyvenančius lietuvius bendradarbiauti su Lietuvos atlikėjais ir taip dalintis skirtingų kultūrinių kontekstų patirtimis – „Bičių“ sumanymas. Idėją, ką norėčiau daryti, žinoma, siūliau pats. Iš pradžių ji buvo šiek tiek kitokia. Ketinau koncentruotis į objektus ir kūno santykį su jais. Atmetėm kai kurias mintis jau vien dėl to, kad buvo per mažai laiko.

Ar į procesą, bet ne į rezultatą orientuotas kūrybinis darbas lietuvių atlikėjams buvo nauja patirtis?

Ar jau yra vykę kažkas panašaus Lietuvoje, negaliu pasakyti. Šiaip ar taip, ši sritis mažai atspindima. Kai orientuojamasi į procesą, rezultatas ne visuomet būna vizualiai patrauklus ar pastebimas. Manau, kad kažkas panašaus jau tikrai yra vykę, bet dėl savo marginalumo liko nepastebėta. Tačiau mažas matomumas ar nedidelis dalyvių skaičius nesumenkina tokių eksperimentų svarbos šokiui. Nors jie nepasižymi aukšta menine kokybe, tame ieškojimų etape kiekvienas atlikėjas atranda ką nors nauja sau ir taip tobulėja. Tai svarbu patiems šokėjams.

Kodėl rezultatą nutarėte pristatyti galerijoje, t.y. baltame kube? Ar ten ir repetuojate?

Pirmąsias dienas užsiėmimai vyko „Menų spaustuvėje“, o vėliau persikėlėme į galeriją. Kadangi festivalio organizatoriai norėjo viešo proceso pristatymo, teko galvoti apie erdvę, kurioje būtų galima ne tik rodyti progresą, bet ir pakviesti žiūrovų. Pasirinkau baltą galerijos erdvę, nes norėjosi pabėgti iš scenos dėžutės. Scena su savo aplinka jau savaime sufleruoja tam tikrą žiūrovų poziciją ir vertinimus. Man norėjosi erdvės, kuri neturi teatrinės konotacijos. Galerijoje vaizdą lengviau priimti kaip instaliaciją. Tas pats žmogaus kūnas čia matomas kitaip. Visiškai neutralios erdvės nėra, bet galerija man pasirodė pati neutraliausia. Tuščia erdvė.

Ar minties naudoti objektus visiškai atsisakėte, ar jie liko jūsų tyrimo procese?

Šiuo metu venintelis objektas, kurio neišsižadėjome, yra popierius. Ši medžiaga mane persekioja jau ilgai. Priėmiau sąmoningą sprendimą, kad leisiu sau nuolat sugrįžti prie jo. Tęsiu darbą su popieriumi, kurį buvau pasirinkęs ankstesniuose savo darbuose. Ši medžiaga leidžia atkreipti dėmesį į tam tikrus choreografinius segmentus, kuriuos mes dažnai priimame kaip savaime suprantamus. Kai viskas yra taip monotoniška, kiekvienas žingsnis tampa pastebimas ir reikšmingas. Popierius leidžia atskleisti, kiek daug gali minimalios priemonės. Tačiau šitoks metodas labai vargina.

Ar šokėjams, kurių kiekvienas turi individualią sceninę patirtį, sunku judėti tokiu principu?

Atsižadėti, pamiršti, ignoruoti visuomet yra sunku. Kyla klausimas, kam visa tai? Bet šią fazę privalu praeiti. Tapatybei priklauso ir profesinė, ir asmeninė patirtis, taip pat kaip ir fizinė bei psichologinė. Tad neįmanoma vienu sykiu visko atsižadėti ir tapti tabula rasa. Galima bandyti tas patirtis ignoruoti, galima stebėtis ir bandyti daryti kitaip. Svarbu jų neneigti. Nes jei stengiuosi pamiršti arba atrasti ką nors nauja, užkertu kelią visiems nežinomiems dalykams.

Ką veiki Suomijoje? Ar atsirado kas nors nauja po „Work“, ar vis tebekontempliuoji darbo ir tingėjimo temą?

Darbą ir tingėjimą kontempliuoju nuolat. Būtent „Work“ man buvo mažas lūžis, atvėręs klausimus apie tingėjimą ir nuovargį kaip asmeniui, kaip kuriančiam žmogui, kaip tėvui. Būtent gyvenant tą amžiaus laikotarpį, kurį suomiai vadina rush hours , kai tau tarp trisdešimties ir keturiasdešimties. Toks savotiško spūsties laikas, kai viskas susigrūdę, užstrigę, kai prasideda nuovargis. Po „Work“ pradėjau naujai svarstyti, kaip norėčiau save pateikti bendrame meno lauke. Reikia apsispręsti, kur ir kaip nori pristatyti save, o ne aklai bristi ton upėn, kuri neva neša į sėkmę.

Dabar esu savotiškoje kryžkelėje ir bandau suprasti, kur ir kaip eiti toliau. Klausiu savęs, kas man įdomu šokyje, kokia man priimtina šokėjo tapatybė arba tapatybė šokyje. Kodėl prieš daug metų pasirinkau šokti.

Norėtųsi sužinoti apie madingu tampantį meninio tyrimo procesą. Galbūt ketini užsiimti moksline veikla?

Niekada negalėčiau prilyginti savęs menininkams, kurie daro rimtas laboratorijas ir užsiima tiriamąja veikla. Visi tokie makromastelio tyrimai ne man. Aš nekuriu bendruomenių. Būtent meno tyrėjai kelia klausimus, susijusius su meno industrijomis, rezultatyvumu, produktyvumu, kūrybos utilizavimu. Visuomet užleidžiu kelią tiems, kurie sugeba savo idėjas konvertuoti platesniame lauke. Pats mieliau užimu neoromantinę menininko poziciją. Imuosi grynai asmeninių ieškojimų, kuriais galiu pasidalinti panašių į šias kūrybinių dirbtuvių metu.

Man įdomūs asmeniniai tyrimai, paremti nuostaba ir stebėjimusi – kas yra choreografija, ko minimaliai reikia jai įvykti? Tokie keisti, vaikiški klausimai leidžia nepamiršti stebėjimosi ir nukelia į nuostabos būseną.

Gal tave tam įkvepia artima aplinka?

Aplinka yra labai svarbi. Tiek geografinė, tiek socialinė ar kultūrinė. Galbūt Suomijos kultūros kontekstas daro įtaką mano polinkiui į minimalizmą ir paprastumo estetiką. Galbūt dėl to domiuosi tokiais paprastais dalykais kaip popierius, mėgstu stebėti, kaip jis pakeliamas ir vėl nuleidžiamas. Regiu jį kaip sublimuotos gamtos reiškinį meno kontekste. Ir man daugiau nieko nereikia, matau labai daug.

O ką tau, kaip kūrėjui, suteikia darbas dvejose šalyse?

Man nereikia kas savaitę migruoti iš vienos šalies į kitą. Tai daugiau tapatybės klausimas. Jaučiu abiejų kultūrų įtaką. Galbūt tampi pastabesnis, kai turi daugiau galimybių į situaciją pažvelgti iš šalies. Be to, pastaraisiais metais pradėjau galvoti apie globalizacijos įtaką ir intervencijas į meno madas. Labai panašios idėjos panašiu metu įgyvendinamos skirtingose pasaulio vietose. Tie darbai gvildena panašius klausimus, jiems tinka vienodi kriterijai. Mane pradėjo dominti lokalumas, kur jis prasideda ir baigiasi. Kartu mėginau atrasti globalizacijos įtakas bei transformacijas ir ką aš gaunu iš šių dviejų lokacijų. Paskutiniais metais vis dažniau bandau atsigręžti į savo lietuvišką tapatybę ir geriau pažinti jos kontekstą. Pradėjau domėtis lietuvių filosofais. Skaitydamas Lietuvoje gimstančius apmąstymus ieškau atgarsių savo pasaulėjautoje. Pagaliau pradėjau domėtis tuo, kuo nepajėgiau būdamas jaunesnis. Nepajėgiau, nes buvau nepatyręs, trūko žinių, rūpėjo kiti dalykai. Kartu atrandu savo šalį kaip kultūrinių žinių lauką. Ir mane labai žavi bei įkvepia tas savitumas.

Todėl vėjuotą rudens penktadienio vakarą minimalistiniam suomiško popieriaus šokiui su penkiais lietuvių šokėjais galerijos akvariume akomponavo M.K. Čiurlionio simfonija „Miške“.

Kalbėjosi Akvilė Eglinskaitė