Spektaklis apie vėles

Adolphe’o Adamo baletą „Žizel“, kuriame veikia vidurnaktį iš kapų prisikėlusios savo vestuvių atšokti nesuspėjusių merginų vėlės, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras paprastai taupo Vėlinių išvakarėms, o šį sezoną parodė gerokai anksčiau – spalio 13 dieną. Jame pirmą kartą Žizel vaidmenį šoko nauja LNOBT solistė ukrainietė Olesia Šaitanova, šiam sezonui pasirašiusi sutartį su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru.

Baletas „Žizel“ jau gali būti įrašytas į Lietuvos rekordų knygą – Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui 2010 m. nusprendus nebevaidinti „Žaldokynės“, jis tapo seniausiu Lietuvoje vis dar vaidinamu spektakliu, jo premjera įvyko 1985 m. birželį.

„Žizel“ – romantizmo epochos kūrinys par excellence, prie jo prisidėjo rašytojas, poetas, dramaturgas, kritikas Théophileʼis Gautier, choreografai Jeanas Coralli ir Julesʼis Perrot, pagrindinio vaidmens atlikėja italė Carlotta Grisi.

1841 m. Paryžiuje parodytas spektaklis bėgant metams keitėsi – lygiai kaip ir paskutinis lietuviškas jo variantas, sutikęs ir palydėjęs iš scenos jau kelias Lietuvos šokėjų kartas. Trisdešimt antrus metus skaičiuojantys scenovaizdžiai išsaugojo XIX a. vidurio romantinei tapybai būdingą estetiką, kai kurie šios epochos bruožai dėl technologinio progreso tapo ryškesni (patobulėjo apšvietimo technika, atsirado baugią migloje paskendusių kapinių atmosferą kuriančių naujos kartos dūmų pūtimo mašinų, pasikeitė ir dūmų cheminė sudėtis), o kai kurie – nuslopo (veikiausiai dėl sugriežtintų saugumo technikos taisyklių nebesiryžtama vėlių skraidinti). Ir pats spektaklis jau tapo blausia legenda, kuriam naujų spalvų suteikia nauji artistai, įsikūnijantys į senovinės liūdnos meilės istorijos atmosferą.

Su Olesia Šaitanova vilniečiai turėjo progos susipažinti „Don Kichote“ (pirmoje premjeroje ji atiko trečio veiksmo įterptinę variaciją, antroje – pagrindinę Kitri partiją), taip pat neseniai rodytame Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, kur ji šoko Pas de trois. Žizel vaidmenį šokėja parengė dar pernai, dirbdama Ukrainos operos ir baleto teatre Kijeve, todėl lietuviškas debiutas nebuvo paženklintas pirmojo karto jauduliu.

Pirmame veiksme Šaitanova, kaip ir dera, kūrė naivios, mylinčios ir savo meile besidžiaugiančios merginos paveikslą, jos šokis buvo lengvas, tvirtas, sklandus, vaidyba emocionali, romantiškai išraiškinga, išprotėjimo epizodas įtaigus, jausminiu požiūriu sodrus ir niuansuotas. Antrame veiksme šokėja nustebino talentingu persikūnijimu į besvorę vėlę – šokio judesiai buvo ne tik tikslūs, bet ir tarytum besisklaidantys ore; tokį vaizdinį balerinai padėjo atskleisti ir kostiumas (kiek trumpesnis viršutinis balto drabužio sluoksnis, šokant padedantis sukurti tirpimo iliuziją, taip pat pažemintos, lyg slystančios nuo pečių trumpos rankovės, primenančios romantizmo epochos balerinų graviūras).

Didelį įspūdį darė Šaitanovos šokio minkštumas – tylūs, begarsiai prabėgimai, šmėkštelėjimai, vaidenimaisi, labai tinkantys jos kuriamos herojės prigimčiai atskleisti. Balerina sukūrė merginos, dar nespėjusios virsti šalta vėle, paveikslą – šoko įsijautusi į graudų savo herojės likimą, judesiais ir veido išraiška perteikė liūdnas muzikos intonacijas.

Šaitanovos partneris – Lietuvoje jau matytas Olandijos nacionalinio baleto solistas Arturas Šesterikovas – ne tik įkūnijo lengvabūdiškai meile žaidžiantį aristokratą, lengvai ir tiksliai šoko, bet ir padėjo perteikti vaiduoklišką antrojo veiksmo duetų choreografiją.

„Žizel“ – spektaklis, kuriame vaidybinis pradas labai reikšmingas; pasigėrėtinas Andriaus Žužžalkino kuriamas Ilarionas, gebantis jaudinančiai papasakoti nelaimingos savo meilės istoriją – nuo nedrąsaus stabtelėjimo taip ir nesiryžus pabelsti į Žizel duris (kas būtų atsitikę, jei jis būtų nugalėjęs savo drovumą?) iki beviltiškai prieš Alberto špagą atstatytos krūtinės. Antrame veiksme Žužžalkino Ilariono liūdesys kartais atrodė dar gilesnis nei Alberto – kol mirtinų šokių sūkuryje skęstanti viltis išsigelbėti pavirto išsekusio kūno ir aptemusios sielos šuolių pliūpsniais.

Šaltos, nepermaldaujamos vėlių valdovės Mirtos vaidmenį sukūrė Greta Gylytė – šį kartą šmėkliško jos pasirodymo nuotaiką dar labiau sustiprino nespėję išsisklaidyti pažemiu srūvantys dūmai.

Lietuvos choreografijos paveldu tapo ne tik spektaklis, bet ir Voldemaro Chlebinsko sukurtas Hercogo vaidmuo. Kadaise Ilarijoną šokęs artistas nesiliauja stebinti nedidelio pantomiminio pirmojo veiksmo vaidmens gyvybe – tegul ir iš jau neatmenamais laikais sugalvotų gestų. Geranoriška pastaba Bertai, kad pirmiausia atsigerti dera įpilti moteriai, trumpas apsikeitimas žvilgsniais su Batilda dėl vėrinio, kurį ši panūsta padovanoti Žizel, priekaištingas dėbtelėjimas į Alberto pusę jo apgaulei išaiškėjus – Chlebinsko valdomos, šios detalės kiekviename spektaklyje įgauna naują prasmę, kuria schemoms ir inercijai nepaklūstantį vaidmenį, kuris iš naujo gimsta čia ir dabar.