Debiutai prie ežerų

Lietuvos baleto trupė sezoną pradėjo šiuolaikinių spektaklių triptiku „Bolero+“, o vėliau rodytuose klasikiniuose spektakliuose pažėrė debiutų.

Rugsėjo 22 d. Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ pagrindinį vaidmenį atliko Kristina Gudžiūnaitė, viena iš pagrindinių Lietuvos baleto solisčių. Odeta ir Odilija užbaigė jaunos, bet jau patyrusios šokėjos įveiktų klasikinių mūsų baleto repertuaro vaidmenų sąrašą – po Auroros „Miegančiojoje gražuolėje“, Mari „Spragtuke“, Nikijos „Bajaderėje“ ir Kitri „Don Kichote“.

Gera Gudžiūnaitės klasikinio šokio technika, muzikalumas, sceninė nuovoka, solistei būtinos psichologinės savybės – didžioji sėkmingos kūrybos klasikiniame baleto spektaklyje dalis. Odetos ir Odilijos vaidmens paslaptis susijusi ir su savitu požiūriu į spektaklyje pasakojamą meilės, išdavystės ir atleidimo istoriją, taip pat – su individualiu požiūriu į patį baletą kaip meninės kūrybos fenomeną, nes „Gulbių ežeras“ jau seniai tapo vienu svarbiausių jo ženklų, būdingų tiek aukštajai kultūrai, tiek kičinėms jos replikoms.

Naujam Gudžiūnaitės vaidmeniui (balerina šoko kartu su Genadijumi Žukovskiu – Zygfrydu) pakako tikslumo ir tvirtumo, o individualūs bruožai išryškės atsiradus galimybei merginos-gulbės istoriją papasakoti dar kartą. Bet jau dabar atkreipia dėmesį iškalbingi Gudžiūnaitės Odetos rankos-sparnai, o plaštakų, jautriai slystančių žemyn palei veidą, kaklą ir krūtinę, dainingas virpėjimas atskleidžia jos herojės vienatvę ir atkerėjimo viltį. Gudžiūnaitės Odilijos įvaizdis remiasi ryškiais judesiais, aštriais, valdingais rankų mostais, jo kulminacija – sukinių pliūpsnis, turintis galutinai apsukti galvą vis dar dvejojančiam Zygfrydui. Čia Gudžiūnaitė stebino įdomiomis judesių kombinacijomis, tačiau kol kas jos dar netapo naujo Odilijos paveikslo savastimi ir liko įspūdingu techniniu šokėjos pasiekimu.

Šiame „Gulbių ežere“ naujų vardų buvo ir Pas de trois atlikėjų sąraše – drauge su jau seniau šiame epizode debiutavusia Haruka Ohno šoko Davidas Isaacas Evansas ir Olesia Šaitanova. Tai, regis, pirmasis didesnis klasikinis anglų šokėjo Evanso, LNOBT dirbančio nuo 2013-ųjų, vaidmuo – neminint Mažordomo „Snieguolėje ir septyniuose nykštukuose“; jį šokėjas atliko lengvai, susikaupęs, ateityje tikriausiai išryškės ne tik techniški, bet ir artistiški, galantiški jo personažo bruožai.

Šaitanova Vilniaus publiką nustebino ryškiu Kitrės vaidmeniu paskutinėje „Don Kichoto“ premjeroje – šį sezoną baleriną matysime dažniau, nes ji su LNOBT pasirašė pagrindinės šokėjos sutartį. Jos šokis Pas de trois buvo muzikalus, nuotaikingas, išraiškingas, grakštus, su efektingais judesių akcentais.

Šio spektaklio puošmena – Igorio Zaripovo Juokdarys, jau seniai sulaukiantis žiūrovų ovacijų už sudėtingus šuolių ir ypač sukinių pasažus.

Rugsėjo 30 d. rodytame „Gulbių ežere“ – dar du debiutai. Antrus metus LNOBT dirbančiam šokėjui Jonui Lauciui patikėtas princo Zygfrydo vaidmuo; jo partnerė – patyrusi šokėja, viena pagrindinių trupės solisčių Anastasija Čumakova. Tai jau antrasis Lauciaus Princas – po „Snieguolės ir septynių nykštukų“; šokėjo išvaizda, manieros, judesiai – princiški, pozos elegantiškos, šokis plastiškas, lengvas, pakankamai tikslus, gerai pasirengta ir asistavimo partnerei užduotims, todėl duetai buvo atlikti sklandžiai ir tolygiai. Iš klasikinių baletų princų Zygfrydą skiria sudėtingesnis charakteris, jo sprendimai leidžia mąstyti apie išdavystės temą, kuri pirmajame „Gulbių ežero“ pastatyme herojams galiausiai susitikti leidžia tik dausose. Todėl ir svarbu raiškiau perteikti princo vienatvę pirmajame veiksme, ilgesį, raginantį jį puotos pabaigoje keliauti prie ežero, nuostabą pasirodžius gulbei, kuri akyse virsta mergina, Odilijos vilionių sukeltas dvejones. Ši pulsuojanti skirtingų būsenų grandinė gali padėti sukurti herojų, kuris ne tik elegantiškas, bet kyla iš romantizmo epochos gelmių ir geba jaudinti permainingų žmogiškų poelgių tiesa.

Šiame „Gulbių ežere“ pirmą kartą Juokdario vaidmenį atliko Danielis Dolanas – dar vienas anglų šokėjas, Lietuvoje dirbantis nuo 2013 metų. Visuose spektakliuose akivaizdi aistringa jo šokio maniera suteikė naujam jo darbui patikimą stuburą – Dolano Juokdarys, kaip ir dera, nenustygsta vietoje, šėlsta, demonstruodamas energingų šuolių virtines, taip pat raiškiai vaidina, stebėdamasis pokylio dalyvių merginų grožiu bei savo nuostaba dalindamasis su princu, asistuodamas vienai iš princo draugių (Pas de trois šiame spektaklyje išraiškingai, su polėkiu atliko Kipras Chlebinskas, Gohar Mkrtchyan ir Inga Cibulskytė).

Abu „Gulbių ežerai“ buvo šventiški, prie šios nuotaikos prisidėjo ir smulkesni debiutai. Karalienės vaidmenį pirmą kartą atliko Goda Bernotaitė, Neapoliečių šokyje lengvai, muzikaliai, kiek melancholiškai solavo Arnas Kunavičius; po ilgesnės pertraukos tarp kitų Ispanų šokio atlikėjų vėl buvo galima matyti Margaritą Verigaitę. Abiem spektakliams reikiamo dramatizmo suteikė piktojo genijaus Rotbaro vaidmuo, kurį vis ryškiau, dinamiškiau atlieka Ignas Armalis.

Anglų choreografo Georgeʼo Williamsono sprendimu Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“ veiksmas irgi perkeltas prie ežero; šis Eduardo Balsio baletas, kaip ir „Gulbių ežeras“, yra viena istorijų apie žmogaus ir nežemiškame pasaulyje gyvenančio, pasakiško gyvūnu paversto ar pasivertusio personažo meilę.

Pirmuosius „Eglės žalčių karalienės“ spektaklius nuolat šokę Kristina Gudžiūnaitė ir Genadijus Žukovskis sulaukė pamainos – rugsėjo 24 d. „Eglėje“ pirmą kartą pasirodė viena iš pagrindinių LNOB baleto solisčių Olga Konošenko (Eglė) ir Jeronimas Krivickas (Žilvinas). Eglė – vienas pirmųjų Konošenko vaidmenų didžiojoje scenoje, parengtas dar senajame Egidijaus Domeikos pastatyme (anuomet jaunai balerinai sukurti šį personažą padėjo Loreta Bartusevičiūtė). Artistinė patirtis, gebėjimas įsijausti į kuriamo personažo emocines būsenas leido balerinai sukurti įtaigų, jaudinantį paveikslą, brandinamą kartu su muzika ir individualiais dramatizmo štrichais sudominantį ypač antrajame veiksme, išdavystės ir vaikų užkeikimo epizoduose – Konošenko Eglės priekaištai tėvui neturi kategoriškumo, o motiniškas atsisveikinimas su Drebule telpa į lakonišką, tačiau švelnų – todėl giliai sujaudinantį – gestą.

Žilvinas – pirmasis sudėtingas antrą sezoną teatre dirbančio Krivicko vaidmuo; šokėjas muzikalus, jo judesiai sklandūs, artistiškai motyvuoti, jam sekasi megzti dialogą su partnere, tiek dramatiškos, tiek lyriškos scenos turinio semiasi daugiau jausmingoje Balsio muzikoje, o ne kiek schemiškoje choreografijoje. Kiek eklektiškas, plakatiškas spektaklis būtent artistų dėka įgauna gyvybės, kuria šiame spektaklyje pasižymi ir Orianos Jimenez Drebulė, ypač kai atgailauja dėl tėvo išdavystės.