Juoda – geriau nei mėlyna

Naujojo Baltijos šokio pabaiga žadėjo būti įspūdinga. Festivalį uždarė islandų Ernos Omarsdottir ir Valdimaro Jóhannssono koncertas „Lazyblood“. Bet labiausiai žiūrovai vilioti Marie Chouinard trupės (Kanada) spektakliu „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“, prieš daugiau nei dešimtmetį parodžiusiu scenoje netikėtą, naują santykį su kūnu. Šis baletas iš tiesų pasirodė įdomus netikėtomis žmonių kūnų transformacijomis naudojantis daugiausiai ligoninėse randamais daiktais, dažnai šokėjus paverčiančiomis keistais gyviais.

Bet visa transformacijų jėga žiūrint šį darbą rodėsi išsivadėjusi. Nors spektaklis kokybiškas, atlikimas puikus, tačiau, kaip ir atidaryme rodytas Jo Strømgreno „Ten“,  „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“ labiausiai traukė galimybe pamatyti gyvąją klasiką, nors ir šiek tiek atsiduodančią naftalinu. Jei ne kiek netikėtas šventiškas akcentas apdovanojant Audronį Imbrasą Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu  „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (ir taip įrėminant festivalį padėkų ir dovanų A. Imbrasui teikimu), gegužės 19 d. būtų atrodžiusi kaip ne visai reikalingas festivalio priedas. Juo labiau kad netikėtai stipriu spektakliu festivalis man buvo uždarytas gegužės 9-ąją.

Tas vakaras prasidėjo trupės „Propagande C“ (Prancūzija) darbu „Gerro, Minos ir Jis“ (choreogr. ir atlikimas: Simon Tanguy, Roger Sala Reyner, Aloun Marchal). Trys pusnuogiai vyrukai šoko be muzikos, tarsi žaisdami, tarsi erzindami vienas kitą, tarsi iš tikrųjų spręsdami tarpusavio santykius. Po spektaklio jie prisipažino, kad šis darbas kurtas jiems visiems žengiant per trisdešimtmetį kaip savotiškas savo vaidmens scenoje ir gyvenime apmąstymas. Kad ir nelabai rimtas.

Spektakliui „Gerro, Minos ir Jis“ įsibėgėjus, prisiminiau 2011 m. šokio vaikams festivalyje „Dansema“ matytą trupės „Meekers“ (Nyderlandai) spektaklį žiūrovams nuo šešerių metų „Gerai įsižiūrėk“ (choreogr. Tabea Martin). Nors jame pirmiausia bandyta provokuoti įsižiūrėti į muziką ir įsiklausyti į šokį, labiausiai įsiminė visai nekaltai, žaismingai atlikta scena, kurioje vienas iš šokėjų (o visi trys šiame spektaklyje vyrai: Miguel do Vale, Marek Lihotan, Lars Wettmann) tarsi mažas berniukas apsižiūrėjęs atranda ir, žinoma, džiaugsmingai, kiek laužyta lietuvių kalba praneša visiems žiūrovams: „Aš jį turiu!“

Tik marškiniais ar marškinėliais apsirengę „Propagande C“ vyrukai priminė tuos pačius vaikiškai naiviai save tyrinėjančius ir atrandančius spektaklio vaikams personažus. Tačiau jie jau pasiekę ketvirtą dešimtį ir atradę save. Dabar reikia, kad juos atrastų scenos partneriai ir, žinoma, žiūrovai. O tą pasiekti tokiu nelabai rimtu ir labai kūnišku darbu nebuvo itin sunku. Nors džiaugsmo vienas kito draugija ir iššūkių kovojant dėl statuso stebėjimas gali kiek ir prailgti.

Prailgti galėjo ir man „Naująjį Baltijos šokį“ šiais metais užbaigęs trupės „WArd/waRD“ spektaklis „The Black Piece“ (choreogr. Ann Van den Broek). Nors man pačiai jis neprailgo. Tiesiog užtruko, kol pasidaviau tamsos ir šviesos žaidimo vilionėms. Spektaklio pradžioje kilęs susierzinimas, kad net su akiniais beveik nieko nematau, baigėsi supratus, kad būtent tuo šiame darbe ir manipuliuojama. Vienus dalykus spektaklio kūrėjai parodė, kitus paslėpė tamsoje, trečius leido surasti prožektoriams. Kontroliuojamas šviesos srautas, kai kuriuos veiksmo fragmentus fiksuojanti kamera (projektuojant juos čia pat – virš veiksmo), akylumas ir, kiek neaprėpė jis, – vaizduotė sukūrė mistišką nenuspėjamą pasaulį su išnyrančiais siluetais, piešimu ant kūnų, knygos vartymu, šokėjus sekančia kamera ir baltai apšviečiama avanscena, kurioje imama šokti.

Choreografija „The Black Piece“ nedominavo. Bet gudriomis manipuliacijomis spektaklio kūrėjams kartais pavykdavo sukurti nežinomos erdvės iliuziją, nors veiksmas vyko puikiai pažįstamoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Be to, gavau pamatyti tai, ko iki šiol dar buvau nemačiusi: šokio spektaklį kaip mistinį detektyvą. Ir net nesvarbu, kad  nusikaltimas nebuvo išspręstas, gal net ir įvykdytas. Panašiai kaip Franzo Kafkos tekstų pasaulyje, čia viršų paėmė tamsių koridorių, mažų patalpų, tamsos (tiesiogine ir perkeltine prasme) ir nežinojimo atmosfera.

Ann Van den Broek pavyko sukurti įtikinamą juodą spalvą manipuliuojant šviesa ir tamsa. Kur kas geriau, nei tai pavyko padaryti Louise Lecavaliere su mėlyna (spektaklis „So Blue“). Neįtikėtinos šios kanadietės kūno galimybės atėmė žadą, bet spektaklis nesujaudino. Turbūt taip nutinka dažnai: meistrystė be paslapties ar autoironijos krislo atrodo šalta ir gali būti įdomi tik trumpai arba būreliui profesionalų. Kartais daug įdomiau žiūrėti ne profesionaliai atliekamus judesius, o atvirai, autoironiškai ir daugiau nei apie save kalbančius žmones, kuriems šokti jau gali būti ir per sunku. Paskutinės sau pačiai pasidarytos išvados po pasibaigusio jubiliejinio „Naujojo Baltijos šokio“: turinys nugali meistrystę, o juoda yra geriau už mėlyną.