Melancholija po stiklu

Jau trečius metus veikiantis šokio teatras „Airos“ – choreografės Airos Naginevičūtės idėjų arena, įtvirtinanti vieną ryškiausių pastarojo meto lietuviškos šiuolaikinio šokio kultūros reiškinių. Jis aprėpia visus savarankiškam meno fenomenui reikalingus aspektus – nuosekliai plėtojamą kūrybinę sistemą ir su ja susijusias formų bei prasmių paieškas, savo meninės doktrinos perdavimą studentams, akivaizdų „airiškos“ kūrybos gerbėjų ratą.

Laiku nepavyko pamatyti pirmojo šio teatro spektaklio – „Chimeros karoliai“, tačiau neseniai jis grįžo į sceną ir tapo gera proga suvokti choreografės sumanymų intencijas, o kartu su naujausia spektaklio „Melancholijos bokštai“ premjera, įvykusia „Menų spaustuvėje“ balandžio 15 d., – ir tam tikras sklaidos bei raidos trajektorijas.

Kartu su kompozitoriumi Vladu Dieniniu suverti „Chimeros karoliai“ skatina galvoti apie šokėjos meninį pasaulį, sąmoningai atsitveriantį nuo žiūrovo ketvirtąja siena: retai šiuolaikiniame teatre naudojama uždanga čia yra „Airos“ pasaulio riba, kurią peržengęs atsiduri sąlygiškame, nuo kasdienybės šurmulio ir aktualijų nutolusiame pasaulyje, kur veikia metafiziniai menininko ir meno būties dėsniai.

Šiame pasaulyje svarbi ne tik plastinė judesio forma, dvasinė jo motyvacija, bet ir vaizdinis peizažas, kuriamas scenografo Arūno Adomaičio ir šviesos dailininko Andriaus Matusevičiaus. Penkių šokėjų-chimerų (Erika Vizbaraitė, Goda Laurinavičiūtė, Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė) įvaizdžius sukūrusi kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė pabrėžė dinamišką drabužio pobūdį, dramatiškos jo kaitos galimybę – iš pradžių šokėjų kūnus deformuojantys drabužiai vėliau virsta įdomiais judesio sklaidos instrumentais, paliekančiais pėdsakus sceniniu smėliu nubarstytoje scenoje. Čia judesį kuria kūnai, plaukai, drabužiai, šviesa.

Moters-chimeros temą Naginevičiūtė analizuoja su jai būdingu rimtumu, režisūrinį audinį formuodama iš lėto, atsargiai, stengdamasi prisodrinti jį įvaizdžių, kurių galėtų pakakti ir dviem spektakliams. Nelengva suprasti, kam choreografei bei dailininkui prireikė keliolikos stilizuotų žmogaus galvos formos skulptūrų – jos trikdo butaforiškumu ir sąlygiškoje spektaklio prasmių sistemoje atrodo kaip svetimkūniai. Stygos, siūlo motyvas pakankamas spektaklio mintims suverti ir suvirpinti: kaip jautriai šokėjų judesius atspindi scenos gale esanti virbų siena, taip ir spektaklis virsta savarankiška choreografinių idėjų kaitos erdve.

Panaši stilistika būdinga ir antrajam „Airos“ spektakliui – „Stiklo sodai“, ir naujausiam kūriniui, kurio turinį formuoja pavadinime įrašytos reikšmės: su vienatve susijusią melancholijos būseną dar labiau pabrėžia bokšto sąvoka.

„Melancholijos bokštai“ – tarpdalykinis šokio ir žodžio kūrinys, kūrybinė laboratorija, paieškų erdvė, kurios ieškoma bendradarbiaujant su audiovizualinės poezijos grupe „AVaspo“. Sujungti įvairias raiškos formas Aira Naginevičiūtė bandė ir anksčiau; šiame spektaklyje greta šokėjų (Godos Laurinavičiūtės ir Gretos Grinevičiūtės) scenoje buvo ir spektaklio dramaturgė bei dalies tekstų autorė Gabrielė Labanauskaitė, taip pat žinomas alternatyviojo teatro kūrėjas Benas Šarka. Tai, ką jie veikia scenoje, nelengva įvardyti: jie nevaidina, nekuria personažų, neįsikūnija – pasinerdami į muzikos ir teksto apibrėžiamas būsenas kontempliuoja tai, kas yra kiekvieno jų meninės biografijos turinys: tekstą, judesį, kūną.

Keturiasdešimties minučių spektaklį nuo žiūrovų taip pat skiria uždanga – tam, kad paslėptų scenografijos formas, kurios varžosi su aktoriais dėl žiūrovų dėmesio. Spektaklio dailininkas Arūnas Adomaitis sceną paženklino keturiais iš viršaus besileidžiančiais bokštais, kurių antropomorfiniai pavidalai turėjo kurti gyvo–negyvo, tikro–netikro įtampą, tačiau nepaisant aplink juos besivejančių dūmų kamuolių ir šviesos šuorų liko tik kaip iliustratyvios dekoracijos, kaip ir scenos priekyje išrikiuotos šešios galvos atvirais kiaušais – mėlyno melancholiško dažo saugyklos, kuriose spektaklio pabaigoje rankas nardina šokėjos.

Kūrybos formų sujungimas, ištirpdymas viena kitoje – programinis spektaklio kūrėjų nusistatymas, tačiau kartu tai reiškia ir kolektyvinę atsakomybę už galutinį spektaklio pavidalą, nors daugeliu atvejų lieka nebeaišku, kas galiausiai yra spektaklio – vaizdų, judesių, žodžių, garsų struktūros – spiritus movens. Aiškinantis spektaklio prasmes, neišvengiamai atsiduri zonoje, kurioje mėgsta klaidžioti šiuolaikiniai kūrėjai – pasąmonėje, o ja galima paaiškinti ne tik spektaklio prasmių bei formų paradoksus, bet ir paslėpti bei pateisinti menininkų klystkelius.

Melancholija, kaip tema, kelia pačius įvairiausius prisiminimus – nuo Albrechto Dürerio graviūros iki Larso von Triero filmo, tačiau naujasis spektaklis jais neseka, juo labiau su jais nesivaržo. Tai savarankiškų patirčių ir siekio jas įprasminti rezultatas, kuriuo mėginama sužadinti žiūrovo asociacijas.

„Melancholijos bokštų“ kostiumai pabrėžia skirtingą atlikėjų prigimtį, jų požiūrį į temą ir bendrą darbą, į tas erdves, kurias savarankiškoms jų būsenų paieškoms numatė spektaklio choreografė. Plastiniu ir prasminiu požiūriu reikšminga spektaklio detalė – blizganti, permatoma plėvė, iš pradžių – lyg valktis, kuriai reikia pasipriešinti suplėšant, iš jos išsivaduojant, vėliau – lyg šilkverpio siūlas, nutįstantis belaikėje erdvėje.

Spektaklio nuotaiką kuria Vlado Dieninio muzika, Gabrielės Labanauskaitės tekstų fragmentai, o ypač – Paulio Celano „Mirties fuga“, mirties artumo, ore, kur ankšta nebus, kasamo kapo melancholija. Tai teksto, žodžių gija, aiškiausiai ištransliuojamos prasmės stiklas, iš po kurio švyti spektaklio plastiniai sprendimai. Jų poveikį žiūrovui lemia skirtingi požiūriai, patirtys, lūkesčiai, melancholijos reiškinio suvokimas, taip pat ir žinojimas, kad „Airos“ – savitas, tradicinių kontaktų su vertinimais neieškantis šiuolaikinės vizualiosios kultūros procesas, kurį stebi susidomėjęs, nebūtinai pritardamas pasirenkamoms priemonėms ir jų deriniams.