Žvilgsnis į Lietuvos baleto istoriją ir šiandieną

Visą 2015 m. gruodį trukusius renginius, skirtus Lietuvos baleto devyniasdešimtmečiui, užbaigė paskutinę metų dieną išleistas meno kultūros žurnalo „Krantai“ numeris, kurio autoriai pažvelgė į pačias įvairiausias šio meno istoriją ir dabartį ryškinančias temas. Tai jau ketvirtasis toks specialus numeris per visą daugiau nei dvidešimt penkerius metus trunkančią žurnalo istoriją – baletui skirti žurnalai pasirodė 1995, 2000, 2010 metais.

Naujausiame numeryje, kurį pradeda Rolando Rastausko „Eilėraštis apie baletą“, pinasi istorija ir nūdiena, tekstai apie garsias asmenybes ir žvilgsnis į tuos, kurie liko didžiojo baleto užkulisiuose.

Dailėtyrininkė Viktorija Bruneizerytė straipsnyje „Šokio portretai“ rašo apie Olgos Švede-Dubeneckienės-Kalpokienės (1891–1967) – žinomos XX a. pirmosios pusės menininkės, baleto pedagogės, dailininkės, scenografės – fotografijas: inscenizuotus šokio portretus ir pajūrio ciklo fotografijas, atskleidžiančias modernaus šokio ir kūno sąlytį.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomi Valstybės teatro rinkiniai – Lietuvoje didžiausia šio teatro veiklą įamžinusi kolekcija. Tarp baleto spektaklių, solistų nuotraukų, scenografijos ir kostiumų eskizų, memorialinių daiktų, kostiumų saugomi ir keturių balerinų baleto bateliai. Tai XX a. pirmosios pusės šokėjų – Matildos Kšesinskajos (1872–1971), Lucienne Lamballe (1875–1961), Liubovės Jegorovos (1880–1972) ir Olgos Malėjinaitės (1907–1939) puantai; apie juos straipsnyje „Puantų istorijos“ rašo muzikologė Janina Stankevičienė.

Baletas – ne tik garsūs spektakliai ir žinomos solistų bei artistų pavardės. Tai ir daugelio neišsipildžiusi svajonė, kelias, kuriuo pradėta eiti ir kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių paliktas. Savo mamą Haliną Liachavičiūtę, XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje kurį laiką studijavusią Anatolijaus Obuchovo baleto studijoje Kaune, prisimena architektūros istorikas Vytautas Levandauskas.

Kur kas ryškesni Lietuvos baleto istorijoje baleto solistų Vytauto Kudžmos ir Sigitos Vabalevičiūtės pėdsakai. Straipsnyje „Šokanti šeima“ baleto kritikė ir istorikė Livija Gulbinaitė pristato Muzikiniame teatre Kaune dirbusią baleto artistę Birutę Dženkaitytę (1922–1971), jos dukrą, Maskvos choreografijos mokyklos auklėtinę ir Lietuvos operos ir baleto teatro solistę Sigitą Vabalevičiūtę (g. 1946), pastarosios bendramokslį ir vyrą, vienas garsiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos baleto solistų Vytautą Kudžmą (g. 1946) bei jųdviejų dukrą Rūtą Kudžmaitę (g. 1972) ir žentą Aurelijų Daraškevičių (g. 1971) – buvusius LNOBT baleto solistus, dabar pedagogus.

Straipsnį „Atsigręžus atgal“ „Krantams“ parašė Rūta Jezerskytė (g. 1977) – Vilniaus baleto mokyklos auklėtinė, padariusi tarptautinę karjerą: 1995–1999 m. ji buvo Lietuvos operos ir baleto teatro solistė, o 1999-aisiais pradėjo dirbti Olandijos nacionalinio baleto trupėje, kur po kurio laiko tapo pagrindine soliste, sukūrė daugelį svarbiausių klasikinio ir šiuolaikinio repertuaro vaidmenų.

Dar viena su Olandijos nacionalinio baleto trupe susijusi Lietuvos šokėja – M.K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyriaus auklėtinė Jurgita Dronina (g. 1986), užkariavusi daugybę garsiausių pasaulio baleto scenų, laimėjusi įspūdingiausių tarptautinių baleto artistų konkursų, pelniusi įtakingiausių baleto kritikų liaupsių. Apie pastarųjų metų jos pasirodymus Vilniuje – pagrindinius vaidmenis spektakliuose „Žizel“ (su Mathias Heymannu) ir „Gulbių ežere“ bei „Bajaderėje“ (su Isaacu Hernándezu) straipsnyje „Arti tobulybės“ rašo Petras Skirmantas.

„Reikšminga ir įsimintina“ – tai baleto artistės Ilvos Juodpusytės straipsnio pavadinimas; jame pristatomas vienas svarbiausių XX a. paskutinių dešimtmečių Lietuvos baleto spektaklis – Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ (premjera – 1993-05-07), kurį pastatė garsus rusų baleto solistas Vladimiras Vasiljevas. Spektaklis buvo sukurtas bendradarbiaujant su garsiu violončelininku Mstislavu Rostropovičiumi, kuris ne kartą šiam baletui dirigavo Lietuvoje ir užsienio viešnagėse. Apie spektaklį mintimis dalijasi ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai.

„Kordebaleto artistai šoka viską“ – apie tai šokio istorikas Marius Kraptavičius kalbasi su Jolanta Davolyte, visą savo gyvenimą atidavusia Nacionalinio operos ir baleto teatro scenai, o vėliau – ir šokio pedagogikai.

Baleto istorikas Žilvinas Dautartas „Mūsų laikų trufaldinais“ vadina tuos, kurių baleto žiūrovai scenoje nemato – tai scenos darbininkai ir technikai, aprengėjai ir grimuotojai.

Naujausia lietuviško baleto premjera – Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“, sukurta užsienio menininkų: choreografo Georgeʼo Williamsono ir dailininkės Louie Whitemore (premjera – 2015-11-20). Šiame balete ypač ryškus Eglės paveikslas, apie jį su baleto kritike Kamile Šulcaite mintimis dalijasi šio vaidmens atlikėjos – Loreta Bartusevičiūtė, Olga Konošenko, šokusios Egidijaus Domeikos pastatyme 1995-aisiais, bei Kristina Gudžiūnaitė, sukūrusi šį personažą naujausioje baleto interpretacijoje.

„Kauno baleto rūpesčiai“ – taip pavadinta Deimantės Dementavičiūtės-Stankuvienės publikacija: kalbinti šokėjai ir choreografai atskleidžia Kauno muzikinio teatro baleto šokėjų problemas. Klaipėdos muzikinio teatro baleto naujausią repertuarą bei menininkus straipsnyje „Žavinti unikali šokio kalba“ pristato Vita Brasaitė.

Dvi memuarinės publikacijos nukelia į XX a. 5-ąjį dešimtmetį, pokario laikus: „Vaikystės rūmais“ vertėja, publicistė ir redaktorė Dalija Epšteinaitė vadina Vilniuje veikusius Pionierių rūmus, kur to meto vaikai ieškojo kelio į meno pasaulį. Čia baleto mokėsi ir Valerijus Panovas (g. 1938) – Rusijoje gimęs žydų kilmės šokėjas ir choreografas, kurį laiką su šeima gyvenęs ir mokęsis Vilniuje, vėliau studijavęs Leningrado ir Maskvos choreografijos mokyklose. 1957–1964 m. jis šoko Mažajame operos ir baleto, o 1964–1972 m. – S. Kirovo (dabar – Marijos) teatruose Leningrade. 1972 m. kartu su žmona Galina Ragozina paprašė leidimo išvykti į Izraelį, tokį leidimą gavo 1974-aisiais. 1978 m. jis kartu su Georgeʼu Feiferiu parašė autobiografinę knygą „To Dance“ („Šokti“), kurioje pateikia prisiminimų apie Lietuvoje praleistus metus. Žurnale spausdinami šios knygos fragmentai, kuriuos vertė Roberta Šareikaitė.

Visuomenėje dėl įvairių priežasčių yra susiklostęs nevienareikšmis požiūris į sovietinių laikų paveldą. Kaip nekonfliktinio šio paveldo perskaitymo pavyzdį galima pateikti Lietuvos baleto scenos realijas: rusiška tradicija buvo būdinga Lietuvos baletui ir tarpukariu, ir jau atgavus nepriklausomybę 1990 metais. Baleto kritikės Skaidrės Baranskajos straipsnyje „Rusiškas tranzitas ir Lietuvos baletas. Apie neskausmingą sovietinio paveldo perėmimą“ siūloma terminą „sovietinis“ pakeisti „rusiška tradicija“ – tai vienas iš būdų išvengti politinių, kultūrinių ir ekonominių spekuliacijų šia tema.

Daug vertingos medžiagos publikacijoje „Vakar ir šiandien. Apie baleto šokėjų rengimą“ pateikia Jūratė Terleckaitė, savo dėmesį skyrusi 2015 metais septyniasdešimtmetį minėjusios Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriui. Jos surinktus ir apibendrintus istorinius faktus papildo pokalbiai su mokyklos direktoriumi Romualdu Kondrotu, buvusiais Baleto skyriaus vadovais Lili Navickyte-Ramanauskiene, Petru Skirmantu, dabartine vadove Lina Puodžiukaite-Lanauskiene bei keleto buvusių mokyklos auklėtinių, dabar – žinomų baleto artistų ar pedagogų – mintys apie savo Alma Mater.

Naujausiuose „Krantuose“ – ir pačios jauniausios kartos refleksijos apie baleto meną: Jono Kuprio esė „Šoka mintys, šokinėja pastraipos“, ją iliustruoja Vilniaus dailės akademijos animacijos specialybės studentas Pijus Čeikauskas.