Šokio metai

Metams baigiantis plačiai paminėtas Lietuvos baleto jubiliejus – šventiškas akcentas, užbaigęs įvairiausių šokio įspūdžių grandinę, kurią, kaip visada, pynė įvairios praeities ir dabarties refleksijos, baleto ir šiuolaikinio šokio spektakliai, nauji artistų darbai ir netikėtai sušvitę seni vaidmenys.

Progą pamąstyti apie Lietuvos šokio įvairovę šiemet suteikė bent kelios mokslinės konferencijos, paskatinusios paieškoti iš pirmo žvilgsnio mažai pastebimų atskirų asmenybių ar istorinių laikotarpių ryšių su šokio kultūra. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, M.K. Čiurlionio namų ir Vilniaus dailės akademijos surengtoje konferencijoje „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje“, skirtoje 140-osioms menininko gimimo metinėms paminėti, buvo galima pasvarstyti apie įdomius Čiurlionio ir šokio ryšius, prasidedančius entuziastingai jo paties vertintais Isadoros Duncan pasirodymais ir nusidriekiančius į baleto (Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlionis“, kurį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatė Robertas Bondara) ir šiuolaikinio šokio („Auros“ šokio teatre Birutės Letukaitės pastatytas spektaklis pagal „Jūrą“) erdves – ir tai tik pora naujausių pavyzdžių.

Mykolo Kleopo Oginskio 250 metų sukakčiai skirtoje konferencijoje taip pat buvo proga prisiminti baletą, netgi nusikelti į „priešistorinius“ Lietuvos baleto laikus – XVIII a. pabaigą, kai polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ ir išmintingų „Priesakų sūnui“ autoriaus antros eilės dėdė Mykolas Kazimieras Oginskis savo rezidencijoje Slanime, per du šimtus kilometrų nutolusiame nuo Vilniaus, puoselėjo „Mūzų sodybą“ ir negailėjo lėšų ekstravagantiškiems teatriniams sumanymams – spektakliams didingame teatre ir scenose, įrengtose jaučių traukiamame vežime bei ant plausto, plūduriuojančio Ščaros upėje. Jo teatre statyti ir baletai-tragedijos („Jasonas ir Medėja“), ir komiški šokio vaidinimai, apie kuriuos mena Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas baleto „Moterų filosofija“ libretas. Spektaklyje pasakojama apie piemenaitę-mokslininkę Cefizą, kuri, užuot pramogavusi su ją įsimylėjusiu piemenėliu, stebi žvaigždes ir kometas. Šią nenormalią padėtį imasi taisyti Kupidonas, vogčiomis sužeidęs mokslininkę strėle ir privertęs pamiršti visus astronomijos ir matematikos prietaisus bei knygas. Pats naujausias M.K. Oginskio ir šokio kultūros ryšys – šiuolaikinių menininkų projektas „Rezonansas“ – šokio spektaklis ir paroda, spektaklį gruodžio pradžioje Kaune pristatė dramaturgė Monika Jašinskaitė, videomenininkas Saulius Paliukas, kompozitorius Raimundas Martinkėnas, drabužių dizainerė Eglė Sakalaitė, solistas Jurgis Jarašius, choreografė Indrė Puišytė ir šiuolaikinio šokio menininkai Marius Pinigis ir Andrius Stakelė. Reikia tikėtis, kad spektaklis taps gaiviu istorijos ir nūdienos kontrapunktu, o kitais metais bus atvežtas ir į Vilnių.

Jubiliejų šiemet minėjo ir Vilniaus miesto teatras, kurio pradžia siejama su Wojciecho Bogusławskio (1757–1829) atvykimu į Vilnių ir spektakliais, pradėtais rodyti 1785-aisiais Vilniaus Oskierkų rūmuose. Ši sukaktis paminėta Lietuvos kultūros tyrimų institute vykusioje konferencijoje, kur teko prisiminti XIX a. Vilniaus šokio kultūrą, o joje – nemaža įdomių faktų, susijusių su žinomų šokėjų gastrolėmis Lietuvos sostinėje. Nuo pat XIX a. Vilniuje lankydavosi dainininkai, muzikai, taip pat ir šokėjai, tarp jų – Rusijos Imperatoriškųjų teatrų baleto trupė 1867-aisiais, o 1889-aisiais – garsi italų balerina Virginia Zucchi (1849–1933), atvykusi su keliasdešimties kordebaleto artistų grupe, rodžiusi romantinio repertuaro baletus, tarp jų ir Cesareʼs Pugni „Esmeraldą“, ir Léo Delibesʼo „Kopeliją“. Vėliau Vilniuje lankėsi ir baleto artistai, turėję įtakos XX a. Lietuvos baleto raidai – tarp jų ir Fiodoras Lopuchovas (1886–1973), dirbęs Lietuvoje 1947 m., bei Anatolijus Obuchovas (1895–1962), Valstybės teatro solistas 1930–1935 m., Kaune turėjęs ir savo baleto studiją.

Šios konferencijos staigmena – XIX a. kultūros ir istorijos tyrinėtojos Redos Griškaitės, šiuo metu ruošiančios knygą apie atminimų albumus, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje surastas piešinys Minske rašytame XIX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios Michalinos Judyckos atminimų albume, kuriame – Marios Taglioni (Silfidės) figūra. Tad nors garsioji romantizmo epochos šokėja į Lietuvą ir nebuvo užsukusi, jos menas čia buvo žinomas ir vertinamas.

Baleto scenoje šiais metais buvo ir choreografinių naujienų. Spektaklį „Žydrasis Dunojus“ Kauno muzikiniame teatre sukūrė Eglė Špokaitė, su šokėjos karjera atsisveikinusi lygiai prieš penkerius metus. Režisūrinis, choreografinis jos debiutas didžiojoje scenoje papildo pedagoginę veiklą Eglės Špokaitės baleto mokykloje tiek Vilniuje, tiek Kaune.

Jau ketverius metus rengiamo „Kūrybinio impulso“ dalyvis Martynas Rimeikis buvo oficialiai „įšventintas“ į choreografus: baleto spektaklių triptiko „Bolero+“ premjeroje turėjo progą pasirodyti greta žinomų šokio meistrų Itziko Galili ir Krzysztofo Pastoro. Jo spektaklis „Visur kur mes nebuvom“ suteikė naujų meninių impulsų šokėjams, spektaklio fragmentai rodyti ir šventiniuose koncertuose, skirtuose M.K. Čiurlionio menų mokyklos 70-mečiui ir Lietuvos baleto 90-mečiui.

Anglo Georgeʼo Williamsono sukurta Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“ – pirmasis šio baleto pastatymas, kuriame nuo mažų dienų žinoma mitologinė pasaka pamatyta menininko iš šalies akimis. Vien to pakanka spektakliui būti įrašytam į Lietuvos kultūros istoriją. 

Klasikinio baleto erdvėje reikšmingu įvykiu tapo Kristinos Gudžiūnaitės debiutas „Bajaderėje“ – Lietuvos baleto mokyklos atstovė puikiai parengė techniniu ir artistiniu požiūriu sudėtingą Nikijos vaidmenį. Pasaulinio garso baleto solistų meistryste buvo galima mėgautis Jurgitos Droninos suorganizuotame į LNOBT surengtą Baleto savaitę įtrauktame koncerte – vis dar neišdilo iš atminties Droninos ir Josua Hoffalto, Nicolettos Manni ir Osielio Gouneo parodyti klasikinio baleto virtuoziški epizodai.

Šiuolaikinio šokio aplinkoje naujų darbų sukūrė Aira Naginevičiūtė (spektaklis „Stiklo sodai“), „Aura“, vis aktyviau bendraujanti su tarptautiniu šokio kontekstu, kviečianti dirbti kitų šalių šokėjus (spektakliai „Balta balto“, „Padaryk iš manęs jungiklį“); nuo šiuolaikinio šokio link performanso naujausiame savo darbe „Akloji dėmė“ pasuko Vytis Jankauskas.

Nemažai renginių, inicijuotų M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus, vyko Šokio teatre. Čia taip pat ryškėja dvi – baleto ir šiuolaikinio šokio – kryptys, kurias sąlygoja nauja šiuolaikinio šokio artisto specializacija: šiais metais mokyklą baigė pirmieji absolventai. Nenusileisdami baleto artistams, „čiurlioniukai“ taip pat mėgina jėgas choreografijoje ir jau kuris laikas kviečia į savarankiškų darbų koncertus, kuriuose eksperimentuoja su judesiu, garsu, žodžiu ir vaizdu; šiuolaikinio šokio spektaklį „Juodvarniai“ su moksleiviais sukūrė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė.

Baleto ir šokio ugdymo tradicija šiais metais pasipildė naujomis pajėgomis – darbą pradėjo Olgos Konošenko, Nelės Beliakaitės studijos, kurioms dėl vaikų ir jų tėvų dėmesio teks rungtyniauti su jau keletą metų veikiančiomis Nerijaus Juškos ir Eglės Špokaitės baleto mokyklomis. Pastarosios rengia tradiciniais tampančius mokslo metų pabaigos koncertus ar spektaklius, be to, Špokaitės mokykla vis aktyviau dalyvauja jaunųjų baleto šokėjų konkursuose. Šiais metais dalyvauta tarptautiniuose baleto konkursuose Prancūzijoje (Lione, Grase, Paryžiuje),  kur pastebėtos ir aukštai įvertintos kelios moksleivės.

Vis dažniau įvairiausių naujienų platforma tampa youtube.com – būtent čia galima pamatyti ir pačios jauniausios šokėjų kartos pasiekimus. Tarp šių metų malonių staigmenų – čia paskelbti viltingai nuteikiantys Eglės Špokaitės mokyklos auklėtinių Mildos Luckutės ir Elzės Sadauskaitės pasirodymų įrašai. Bus įdomu sekti šių daug žadančių mergaičių kelią.

O Julija Stankevičiūtė, M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus dvyliktokė, jau stovi ant baleto artistės karjeros slenksčio: tarptautiniame baleto konkurse „Jeune Ballet Mediterraneen“ Grase vyresniųjų šokėjų grupėje pelniusi aukso medalį, ruošiasi į kitus tarptautinius baleto šokėjų konkursus. Kokia vieta jaunosioms šokėjoms teks Lietuvos kultūros istorijoje – atsakys jau kiti šokio metai.

Tebūna jie visiems šokio menininkams sveiki, kūrybingi ir sėkmingi.