AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Šokis tikrovėje ir vaizduotėje

Vyčio Jankausko spektaklis „Akloji dėmė“

Helmutas Šabasevičius
Nr. 43 (1149), 2015-12-04

Naujas Vyčio Jankausko šokio teatro spektaklis „Akloji dėmė“, parodytas „Menų spaustuvėje“ lapkričio 27 d. – vizualinės kūrybos ir jos suvokimo tyrimas. Jame dalyvaujantys žiūrovai gali ne tik stebėti scenoje pateikiamą sąlyginį dviejų šokėjų santykių modelį, bet ir pasitikrinti savo pačių santykį su šiuolaikiniu šokiu, vis labiau artėjančiu prie tarpdalykinių, atviros plastinės sistemos meninių eksperimentų, kuriuose tradicinės laike suvokiamo kūrinio koordinatės nebetenka prasmės.

Spektaklio pradžia ir pabaiga tampa sąlyginiais taškais, skirtingai suvokiamais kiekvieno, kuris pasiryžta šiame eksperimente dalyvauti. „Akloji dėmė“ prasideda dar iki žiūrovams pravėrus salės duris, ir tai jau seniai įtvirtinta teatro kūrinio laisvė. Lygiai kaip ir neutrali erdvė, neturinti jokių vizualinių akcentų – šokėjo kūnas tampa ir scenografija, ir kostiumu, ir rekvizitu. Paprasti Jolandos Imbrasienės drabužiai ne tik aprengia šokėjas Giedrę Kirklytę ir Rūtą Butkus, bet ir paverčia jas judančiais objektais, vaizdais ir vaizdiniais, tikrais ir įsivaizduotais įspūdžiais, migruojančiais po žiūrovų „akląsias dėmes“. Kontakto siekis ir jo vengimas, iš(si)vilkimas ir ap(si)vilkimas juodais apsiaustais yra pagrindinis dramaturginis siūlas, ant kurio veriama abstrakti spektaklio forma. Šokėjų judesiai formuoja atskiras erdvines struktūras bei bendrą drauge kuriamą veiksmų ir atoveiksmių sistemą, tam tikrą prievartinio bendravimo modelį, kuris, netikėtai projektuojamas asmeninėje patirtyje, paaiškina įkyrių, nenorinčių paleisti reginio ir vyksmo įspūdžių kilmę. Antrinę spektaklio dalyvių bendravimo tikrovę kuria Le Fou vaizdo projekcijos.

45 minutes trunkančiame seanse šokio samprata abstrahuota, tai, kas vyksta scenoje, prašosi būti įvardijama ne šokio, bet judesio teatru, kur teatras nebėra tai, ką įprastai siejame su šia sąvoka. Tai veikiau judesio pasaulis, o „Aklojoje dėmėje“ – paraleliniai pasauliai, kuriami šokėjų vaizduotėje įspaustų judesių trajektorijų, kurios kartoja save pačias skaitmeninėje laikmenoje. Šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis, kaip ir garsų koliažas (Raime, Tindersticks, G.H., Colin Stetson & Sarah Neufeld), formuoja praretintą erdvėlaikį, į kurį tenka pasinerti kaip į meditacijos seansą. Spektaklio (ar tyrimo) ritmas lėtas, kartais kontaktas su tuo, kas vyksta scenoje, visiškai dingsta, ir nebesupranti, ar tai sąmoningas kūrėjų tikslas, ar pasibaigusios įtemptos darbo savaitės pasekmė.

Todėl pažiūrėjus spektaklį lengva suvokti, koks atsakymas galėtų būti į kūrėjų sau užduotą nelengvą klausimą: „Ar mes savo kasdienybėje dažnai patys nesusikuriame aklųjų dėmių, lemiančių tokį mūsų tikrovės matymą, kuriame atsispindi tik tai, ką norime matyti, o nepageidaujami tikrovės aspektai tarsi pašalinami iš mūsų regėjimo lauko?“ Skirtingi šiuolaikinio šokio pasaulėvaizdžiai lemia skirtingą požiūrį į šokio kūrybos tikslus ir rezultatus, taip pat ir skirtingą „aklosios dėmės“ suvokimą, todėl atrodo, kad kūrėjai iš anksto žinojo atsakymą. Atsakyti „Ne, nesusikuriame“ būtų neįmanoma.

Į viršųĮ VIRŠŲ