AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Mažieji šokio impulsai

Naujos choreografinės formos Šokio teatre

Helmutas Šabasevičius
Nr. 21 (1127), 2015-05-29
Laukiant jau tradiciniu tapusio „Kūrybinio impulso“, inicijuoto Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro (koncertas vyks birželio 28 d.), gegužės 8 d. savo originaliosios kūrybos vakarą surengė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai.
 
Choreografiniai bandymai jau tapo reikšminga jaunųjų šokėjų ugdymo dalimi – taip suteikiama galimybė jiems pasijusti ne tik atlikėjais, bet ir kūrėjais. 33 šokio kompozicijos, parodytos dviejų dalių vakare, rodo, jog moksleiviams idėjų netrūksta. Jų lygis ir kokybė nevienoda – kitaip ir negali būti, kai šį sumanymą imasi įgyvendinti moksleiviai nuo ketvirtos iki tryliktos klasės. Vis dėlto šokėjų kuriama choreografija – tradicinis, bet patikimas ir organiškas kelias, leidžiantis vieną meninę raišką plastiškai pakeisti kita, aktualus ne vien „čia ir dabar“, bet ir galvojant apie tolesnes karjeros perspektyvas. Todėl „mankštinti“ moksleivių choreografinę mąstyseną – labai prasmingas improvizacijos mokytojų Vytauto Brazdylio ir Jekaterinos Deineko darbas.
 
Savarankišką kūrybą skatinantys impulsai – patys įvairiausi: nuo naiviai vaikiškų grožio paieškų iki visai nebevaikiškų būsenų – vienatvės, liūdesio, melancholijos. Judesio raiška taip pat įvairuoja – kai kuriems moksleiviams artimesni klasikinio šokio judesiai, kiti (dažniausiai vyresnieji) renkasi laisvesnę šiuolaikinio šokio plastiką.
 
Nuo klasikinio baleto iki performatyviųjų patirčių – tokią turtingą trajektoriją brėžė pirmosios dalies epizodų rinkinys, leidžiantis apčiuopti visos šiųmetinės moksleivių kūrybos formų ir prasmių spektrą. Koncertą pradėjusi ketvirtokė Kotryna Gilė Sakalauskaitė racionaliai sukonstravo „Kolombiną“ pagal Piotro Čaikovskio muziką – šokėja džiugino taisyklingais, koordinuotais judesiais bei paprastais jų deriniais, skaidria šokio nuotaika – tokio aiškumo, skaidrumo, buvimo scenoje prasmės suvokimo galima linkėti ir gerokai labiau patyrusiems atlikėjams.
 
Visiškai kitoks vienuoliktoko Jono Gineikos sukurtas monologas „Septynios indulgencijos“ pagal Dmitrijaus Šostakovičiaus muziką. Neilgas kūrinys gali būti vadinamas spektakliu su specialiaisiais efektais, kur derinami šokio ir performanso elementai, pasitelkiama apšvietimo ir scenos technika. Ekscentriški sprendimai – dubuo su vandeniu, kuriame šokėjas panardina galvą, o netrukus visas apsipila, juodoje scenoje išrėžtas šviesos stačiakampis, tampantis ryškių judesių ekspozicija, su jausminga muzika mėginantys konkuruoti paties šokėjo rečituojami „Muzikos garsų“ dainos apie mėgstamiausius daiktus fragmentai, pabaigoje iš viršaus pabyrantys popierėliai – visa tai netikėtai susijungia į paveikią visumą, įtikinančią ir pasakojimo, ir pasakotojo tikrumu: „apie ką“ šokama, tampa nelabai svarbu. Sunku pasakyti, ko šiame epizode daugiau – intuicijos, nuoširdumo ar apskaičiavimo. Tikriausiai visuose meno kūriniuose šių pradų turėtų būti proporcingai, o jų dozavimą turėtų reguliuoti paslaptingiausia menininko savybė – talentas.
 
Tarp šių dviejų orientyrų – santūraus, aiškaus, reglamentuotos raiškos klasikinio šokio bei būsenų ir nuojautų gelmėje gimusių judesio formų – vienas kitą keitė trumpi ir ilgesni epizodai, kuriuos suprasti ir įvertinti vieno karto nepakanka. Kūrinių pavadinimai „Gimnopedie 1“, „Il Mostro“, „Suis jamais“, „Look Out“ ir kiti, jaunųjų choreografų pasitelkiama vyresnės kartos žmogui mažai žinomų arba visai negirdėtų kompozitorių muzika ragina juos vytis, dėti kur kas daugiau pastangų aiškinantis kūrinių atsiradimo motyvus ir suvokiant rezultatus. Reikia viltis, kad dar bus progų šiuos kūrinius pamatyti – galbūt labiau subrandintus ir išnešiotus.
 
Stebint ilgą kūrinių kaleidoskopą, įsiminė tai, jog prieš kurį laiką šokėjų pamėgti animuoti vaizdai ir projekcinės videodekoracijos naudojami retokai, stengiamasi daugiau dėmesio skirti pačiam šokiui, o ne jo fonui. Tačiau gana organiška judesio, reginio ir kostiumo darna įsiminė šeštokės Aurelijos Jakimavičiūtės kompozicija „Feniksas“.
 
Daugelyje šokio epizodų siekta perteikti emocinę būseną: įtaigiomis jausmo ir judesio proporcijomis rėmėsi septintokė Rūta Karvelytė, sukūrusi ir atlikusi kompoziciją „Get Lucky“ pagal Martyno Levickio muziką; tradicinę tango ikonografiją ir įvaizdžius savo monologui pasirinko vienuoliktokė Samanta Lachinaitė – tik pasirodė, kad šokėjos plastika pakakamai išraiškinga, ir jos nebūtina dirbtinai pateisinti vaidybiniais elementais.
 
Plastiniu ir emociniu atžvilgiais vientisas, dinamiškas, ekspresyvus pasirodė Julijos Stankevičiūtės sukurtas ir atliktas „Corpus Extraneum“ pagal suomių kompozitoriaus Einojuhani Rautavaaros muziką. Įdomus devintokės Valerijos Gneuševos pasirinkimas – šokti pagal lietaus lašų muziką (choreografiją atlikėja sukūrė kartu su vienuoliktoke Beatriče Kučiauskaite).
 
Šalia savarankiškų moksleivių darbų buvo parodytos ir dvi interpretacijos pagal kitų choreografų kūrinius. Tai įdomus ir sveikintinas dalykas – susidūrę su profesionalų choreografijos kūriniais, jau turinčiais tam tikrą interpretavimo tradiciją, moksleiviai juos analizuoja, suvokia jų sandarą ir mokosi kūrybinės virtuvės paslapčių. Monologą „Full Moon“ pagal Sergejaus Prokofjevo muziką ir Milenos Sidorovos, iš Ukrainos kilusios Nyderlandų nacionalinio baleto solistės, choreografiją atliko septintokas Pijus Ožalas. Nemiga – dar viena būsena, sužadinanti kūrybines galias, o šiame choreografiniame vaizdelyje ji perteikta su humoru, kurį motyvacijos nestokojantis šokėjas parodė pakankamai aiškiai; ateityje jo judesiai dar turės įgauti minkštumo, elastingumo, o jungtys – tapti labiau organiškos.
 
Viena maloniausių šio koncerto staigmenų – vienuoliktokų parodytas „Klaidų valsas“ iš Jerome’o Robbinso „Koncerto“ pagal Frédérico Chopino muziką. Prieš daugiau nei pusę amžiaus sukurtas spektaklis išsaugojo naujumą ir tebėra patrauklus gaiviai ironišku žvilgsniu į klasikinio baleto stereotipus. Kiek daugiau nei šešias minutes trunkantis kūrinys apie marionetėmis ir sraigteliais klasikinio baleto mechanizme kartais pasijuntančius artistus moksleivių buvo perteiktas sklandžiai, nuotaikingai, ypač įsiminė Lachinaitės – vis vėluojančios ir judesius painiojančios akiniuotos šokėjos – vaidmuo.
Šokio teatro fojė prieš koncertą buvo rodomi M.K. Čiurlionio menų mokyklos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trumpametražiai šokio filmai (projekto vadovai – Jekaterina Deineko, Janina Lapinskaitė ir Mantas Šatkus) – juos kuriant bendradarbiavo Baleto skyriaus diplomantai Vytenis Ražanskas, Diana Šenauskaitė ir Monika Vaišnytė, dvyliktokai Kristina Kurapkaitytė, Viktorija Semakaitė, Judita Šečkutė ir Gabrielė Tubelytė – reikėtų surasti būdų tolesnei šio naujo Lietuvos šiuolaikinio šokio ir kino sąveiką tyrinėjančio žanro sklaidai.

 

Į viršųĮ VIRŠŲ